Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Susigrąžinusi gyvenimo žavesį


 

Parašas po straipsniuTeiginys, kad esą kažkas yra aklųjų bendruomenės senbuvis, o kažkas joje – naujas žmogus, labai slidus ir nekonkretus. Visi gerai suprantame, kad žmogaus vietą bendruomenėje lemia ne tik buvimo joje „stažas“, bet ir aktyvumas, santykis su kitais tos bendruomenės nariais. Vis dėlto, kai kalbame apie neregių ir silpnaregių organizacijos senbuvius, paprastai galvoje turime tuos, kurie į šią organizaciją atėjo iš aklųjų mokyklų ar įsiliejo jaunystėje, bent jau iki trisdešimties. Šia prasme Jūratė Sarokienė mūsų organizacijoje – naujas žmogus, nepaisant to, jos vardą, balsą jau suspėjo įsidėmėti ir atpažinti daugelis. Moters pilna visur – socialiniuose tinkluose, virtualiuose ir realiuose renginiuose, kol tokie vykdavo, įvairiose diskusijose. 

„Problemos su akimis prasidėjo prieš šešerius metus, – pasakoja Jūratė. – Prieš tai gyvenau aktyvų gyvenimą: dirbau pradinių klasių mokytoja, daug skaičiau, bendravau, viskas buvo įdomu. 2015-aisiais akis aptraukė rūkas. „Santaros“ klinikose konstatavo akių nervo atrofiją. Gydytojų išvada buvo vienareikšmiška: nėra jokio gydymo, operacija neįmanoma, gali būti tik blogiau. Taip ir išėjau nežinodama, ką daryti. Kaip dabar atsimenu, stoviu lauke ir nežinau, kaip reikės toliau gyventi.“ 

 

Kelias iš juodumos 

Jūratė neneigia, buvo ir juoduma, ir pasimetimas, nesusitaikymas su realybe, bet kartu neapleido mintis, kad turi išlikti stipri, nes viena augino šešerių sūnų. Anot jos pačios, arba turinti pradėti gyventi taip, kaip reikia, arba viską prarasti. Kartu atėjo supratimas, kad turėtų būti kokia nors aklųjų organizacija. Paprašė artimųjų, kad paieškotų jos kontaktų. Surado telefoną, paskambino. Atėjo į tuomet dar veikusį LASS Vilniaus ir Alytaus regionų centrą, susitiko su jo socialiniais darbuotojais. „Tada dar nežinojau, kad gali būti padidintas šriftas, kad kompiuterio ekrane galima pasididinti tekstą, daug ką susirasti pačiam“, – sako Jūratė. Žinojimas, supratimas, įgūdžiai atėjo pamažu. Didelės reikšmės Jūratės gyvenime turėjo LASS vykdyta reabilitacijos programa, paprastai tiesiog vadinama „Vasaros reabilitacija“. Jūratė prisimena, kad tais metais vietų į reabilitacijos stovyklą jau nebuvo, bet kažkas atsisakė ir ta laisva vieta atiteko jai. Reabilitacijos kursas susidėjo iš dviejų etapų: Kaune, aklųjų mokykloje, ir Palangoje. „Pirmą kartą patekau tarp neregių, neįsivaizdavau, kaip jie gyvena, kaip bendrauja. Padėjo jau vien tai, kad pamačiau, jog galima gyventi ir su mažu regos likučiu ar net jo visiškai neturint. Pamačiau, kaip nematantieji mokosi savarankiškumo, sužinojau, kokios yra techninės pagalbos priemonės“, – prisimena Jūratė. 

Prieš reabilitaciją Jūratė sakosi žinojusi, kad kiekvieną ligą reikia priimti, su ja susitaikyti ir mokytis gyventi, bet vis tiek emociškai buvo sunku. Po reabilitacijos pradėjo šviesėti mintys. Pamatė, kad neregiai gyvena gražiai, dirba, turi šeimas. Atėjo dėkingumas, kad pati dar turi šviesos likutį. Jūratė neslepia: „Kiekviena juoduma yra juoda, bet ji praėjo palyginti greitai. Nežinau, kiek turėjau tikėjimo, bet dabar manau, kad jėgų kažkas suteikė iš aukščiau. Kiekvieną dieną pradedu ir baigiu dėkodama Dievui, kad dar turiu šviesos likutį, nes nežinau, kaip gali būti rytoj.“ 

 

Tuomet, kai gyvenimas pasikeičia 

Galima daug ir gražiai kalbėti apie vidinę žmogaus tvirtybę, pastangas įveikti ligą, negalią ar išmokti su ja gyventi ir susigyventi, tačiau akivaizdu, kad netekus didesnės dalies regėjimo, gyvenimas pasikeičia. „Pirmiausia sulėtėjo pats gyvenimo ritmas, – pasakoja Jūratė. – Kol apsitvarkau, sudėlioju daiktus į vietas, su didinamuoju stiklu kažką perskaitau, žiūrėk, kelių valandų ir nėra.“ 

Pamažu atsiskleidė naujos patirtys, supratimas, kad įmanoma tą patį darbą atlikti kitaip. Anot pačios Jūratės, kol nesusilpnėjo regėjimas, buvo įsitikinusi, kad į rankas niekada neims išmaniojo telefono – kam reikia, jeigu užtenka ir paprasto? Dabar jau keleri metai sėkmingai naudojasi išmaniuoju ir net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip – atsivėrė akys tiek tikrąja, tiek perkeltine prasme. Telefone gali ne tik rasti visą reikalingą informaciją, bet ir ekrane pasididinti iki reikiamo dydžio tekstą, pati jį perskaityti. Moteris pradėjo fotografuoti, bendrauti socialiniuose tinkluose. „Žmonės nesupranta, kaip skaitau, kaip fotografuoju, padarau daug nuotraukų, paskui atsirenku geriausias. Kartais pavyksta pagauti visai įdomių vaizdų.“ 

Jūratė prisipažįsta, dirbti su garsinėmis ekrano skaitymo programomis taip ir neišmoko, gal todėl, kad nėra gyvo reikalo. Jeigu nebūtų kitos išeities, išmoktų! Panašiai yra ir su brailio raštu – mokėsi, žino, bet kol kas neskaito. Moteris prisimena, kad brailio rašto pamokos kartu buvo ir nuoširdūs pokalbiai, bendravimas, patarimai, kaip tvarkytis buityje, gyventi toliau. Atėjusi į bendruomenę, Jūratė sužinojo apie aklųjų biblioteką, „Vilkpėdės“ bendruomenės socialinių paslaugų centrą, „Zelvą“. Anot jos pačios, nesanti nei šokėja, nei dainininkė, todėl lankyti „Vilkpėdės“ centre veikiančių kolektyvų nebuvo poreikio, bet žinoti, kad jie yra, kad galima prie jų prisijungti, vis tiek labai naudinga. 

Prieš kelerius metus Jūratė aptiko informaciją apie akciją „Mane veža“. „Būdama reginti nesu važiavusi motociklu, o dabar atsirado tokia galimybė – tikrai nepraleisiu!“ – prisimena moteris. Pirmą kartą sėsti ant motociklo bijojo, bet motociklininkai pasirodė esą labai paslaugūs, rūpestingi. Akcijoje „Mane veža“ J. Sarokienė dalyvauja jau keleri metai. „Pradėjau domėtis, ką neregiai gali veikti. Paaiškėjo, kad ne tik važinėja motociklais, bet ir šokinėja su parašiutais, su specialia guma šoka nuo tiltų – užsiima tokia veikla, kad man nešautų į galvą, – sako Jūratė. – Nors nesu jaunuolė, bet reikia ir man kažkaip judėti. Sugalvojau išbandyti fechtavimą. Paaiškėjo, kad jis labiau prieinamas judantiems ratukuose, bet pasaulyje fechtuojasi ir neregiai. Nuo tilto su guma nešokčiau, bijau aukščio. Fechtuotis irgi nejauku. Nepajutau malonumo.“ 

Užtat projekto „Draugystė veža“ įspūdžiai daug malonesni. Jame Jūratė dalyvavo du kartus – pernai ir užpernai. Drauge su kitomis projekto poromis keliavo po Vilniaus kraštą ir po visą Lietuvą, susitikinėjo su žmonėmis, bendravo, dalijosi ne visada šviesia ir lengva gyvenimo patirtimi. „Dalyvavau ne tam, kad pasirodyčiau, kokia esu, – sako Jūratė. – Projekto metu sutikau daug gražiai, įdomiai gyvenančių žmonių. Dar kartą išgyvenau dėkingumą: ačiū Dievui, aš einu, turiu kojas, rankas, šviesią galvą. Kol žmogus tiesiogiai nesusiduria su negalia, dažniausiai tvyro baimė, nesupratimas, pasipriešinimas. Baisu prieiti, kažką pasakyti, kažko paklausti. Kai pradedi bendrauti, domėtis, visos sienos griūva.“ 

 

„Mamų unijos“ savanorė 

Bendravimas, socialiniai kontaktai, poreikis dalyvauti, domėtis Jūratės gyvenime visada buvo svarbūs. Netekus didesnės dalies regėjimo, šie dalykai tapo gal net svarbesni nei anksčiau, tačiau visoks aktyvumas, dalyvavimas – tik viena, bet ne vienintelė asmenybės pusė. Jūratė irgi greitai pajuto, kad šito nepakanka: kiekvieno mūsų gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda poreikis ne tik gauti, imti, bet ir duoti – savo buvimą įprasminti ne tik renginiais, šventėmis, triukšmingomis akcijomis, bet ir konkrečiais darbais. „Kartu su sūnumi pradėjome dalyvauti Maisto banko veikloje, – pasakoja Jūratė, – dalinti skrajutes. Atėjo supratimas, kad galiu ir aš kažką veikti, būti naudinga. Sėdėti ir aimanuoti, kad man negera, nenorėjau, emocinėje duobėje jau buvau. Supratau, kad nenoriu joje atsidurti dar kartą. Noriu aktyviai, įdomiai, gražiai gyventi.“ 

Noras padėti kitiems Jūratę atvedė į paramos ir labdaros fondą „Mamų unija“. Skaitytojams priminsime, kad šis fondas kelia tikslą padėti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. „Mamų unijos“ rūpesčiu šalia „Santaros“ klinikų buvo statomi šeimos namai. Jiems pabaigti 2019 m. inicijuota akcija „Vienos kėdės istorija“. Siekiant surinkti trūkstamų lėšų, Vilniuje, Katedros aikštėje, buvo įkurta imitacinė mažųjų ligoniukų palata. Viskas kaip tikroje palatoje: dega šviesa, lova, staliukas, spintelė, žaisliukai. Praeiviai buvo kviečiami pasėdėti tokioje „palatoje“, pajusti, ką reiškia būti šalia sergančio vaiko. 

„Pagalvojau, aš nedirbu, turiu laisvo laiko, galiu padėti, pabūti savanorė, pasėdėti toje kėdėje, pabendrauti su žmonėmis, – pasakoja Jūratė. – Atrodo, kas čia tokio, nieko sunkaus. Pasėdėjau valandą, pradėjo lįsti visokios mintys, apmąstymai. Išėjusi iš „palatos“ nuėjau tiesiai į Arkikatedrą ramiai pabūti ir atsigauti. Tai buvo pirmas kartas. Vėliau buvo lengviau, taip slegiančiai neveikė.“ 

Jūratė pasakoja, kad ateidavo, aukodavo savo laiką ir pinigus dažniausiai tie, kas savo aplinkoje būdavo susidūrę su onkologinėmis ligomis. Aukojo pagyvenę žmonės iš savo pensijų, savo laiką ar lėšas aukodavo ir jaunimas. Buvo skaudžių istorijų: iš Panevėžio atvyko mama su mergaite, kuriai pačiai operuotas akių auglys. Dešimtmetis Jūratės sūnus irgi ateidavo į „palatą“ ir joje sėdėdavo: „Vaikas su manimi eidavo savo noru. „Mamų unijai“ paaukojo savo kuklias santaupas. Taip ir susidraugavo.“ 

Anot Jūratės, yra neapčiuopiami dalykai, kai duodi, gauni ir pats – meilę, dėkingumą, dėmesį. Savanorystė įprasmina gyvenimą. Tačiau dalijimasis negali peraugti į susireikšminimą: žiūrėkite, aš dabar kažką duodu... Atsiranda bendraminčių ratas: dalijiesi, duodi, gauni. Tame rate nėra blogų, negatyvių žmonių. Juk žmogus traukia į save panašius – visada galima pasirinkti, su kuo bendrauti. Negalima užsisklęsti vien tik savo problemų ir savo bėdų rate, reikia išmokti pamatyti ir suprasti, kad kažkam yra sunkiau. Tačiau kitam galima padėti tik tada, jeigu žmogus sugeba sugyventi su savimi. „Jeigu pati esu pilna negatyvo, kompleksų ir einu kažkam padėti – nieko gero neišeis“, – įsitikinusi „Mamų unijos“ savanorė. 

 

Asmeninė asistentė 

Praėjusių metų kovą paskelbtas pirmasis karantinas J. Sarokienės gyvenime tapo naujų ieškojimų laiku. Per karantiną moteris baigė socialinio darbuotojo padėjėjos nuotolinius kursus. „Savanoriauti man patiko, bet reikia iš kažko gyventi, – neslepia Jūratė. – Auga sūnus, jam irgi visko reikia.“ Įgijusi socialinio darbuotojo padėjėjos kvalifikaciją, pradėjo ieškoti darbo. Silpnaregė kalba atvirai: surasti buvo nelengva, darbdaviai žiūrėjo su nepasitikėjimu, juo labiau kad dirbti reikia su kitais neįgaliaisiais ar rizikos grupėms priklausančiais žmonėmis. Šitaip ieškodama darbo, Jūratė pravėrė Maltos ordino pagalbos tarnybos duris. „Gal todėl, kad patys nuolat bendrauja su negalią turinčiais žmonėmis, tarnybos darbuotojai pernelyg neišsigando ir nenustebo. Gerai, pasakė, yra socialinė darbuotoja, su ja savaitę padirbėkite, pabandykite, kaip sekasi, ar ne per sunku, tada žiūrėsime.“ 

Per sunku nebuvo. Taip J. Sarokienė praėjusių metų viduryje pradėjo dirbti Maltos ordino pagalbos tarnyboje. Šiuo metu padeda keturiems įvairias negalias turintiems žmonėms, su jais nuolat bendrauja. „Iš tikrųjų dirbu asmenine asistente, – pasakoja Jūratė. – Nes žmogus, baigęs socialinio darbuotojo padėjėjo kursus, įgyja šią galimybę.“ 

Apie savo – asmeninės asistentės – darbą J. Sarokienė atsiliepia labai šiltai. Moteris neslepia, sunkumų kyla: globotiniai gyvena skirtingose miesto vietose, skiriasi kiekvieno poreikiai, su kiekvienu bendrauti reikia šiek tiek kitaip. „Pirmiausia su žmogumi reikia susidraugauti, įgyti jo pasitikėjimą, suprasti ar net nuspėti, ko jis nori ar nenori. Tačiau asmeninė asistentė nėra slaugytoja ar namų tvarkytoja, todėl kartais tenka nubrėžti tam tikras bendravimo ribas.“ 

Plačiau apie darbą, jo patirtis su J. Sarokiene tikimės pasikalbėti kitomis progomis. Pokalbį apie jos kelią į mūsų bendruomenę pradėjome daugiau nei prieš metus, baigėme – šių metų vasario pradžioje. Tuomet, kaip socialinė darbuotoja, moteris jau buvo gavusi antrąją skiepų nuo „Covid-19“ dozę. „Pirmą kartą pasiskiepijus jokių liekamųjų reiškinių nebuvo. Antrąkart – porą dienų paskaudėjo ranką. Gal kiek sunkesnė tomis dienomis buvo galva, bet trečią ketvirtą dieną jaučiausi visai gerai“, – pasakojo Jūratė ir jau dalijosi planais, ką veiks, kai baigsis visus emociškai išvarginęs karantinas. 

 

Nuotrauka: J. Sarokienė yra patyrusi, kad kai duodi, gauni ir pats – meilę, dėkingumą, dėmesį / Imitacinėje onkologinių ligoniukų palatoje, asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje matoma lauke vakaro metu užfiksuota uždara imitacinė palata. Tai – stačiakampio formos, maždaug dešimties kvadratinių metrų, kambarys, kurio viena siena – stiklinė, pro ją matoma viduje įrengta sergančių vaikų palata. Stiklinė palatos siena susideda iš trijų didelių langų, kurių viršuje priklijuotas dideliu šriftu išspausdintas tekstas „Vienos kėdės istorija“. Viduje palatos sėdi vidutinio amžiaus moteris Jūratė su maždaug dešimties metų berniuku. Abu sėdi ant kėdžių, atsuktų viena priešais kitą, maždaug pusės metro atstumu. Moteris nuotraukoje matoma visu ūgiu iš dešiniojo profilio, berniukas – iš kairiojo. Jūratė – trumpų šviesių plaukų, vilki megztinį ilgomis rankovėmis su aukštu kaklu ir panašios spalvos kelnes, ant kėdės atlošo, į kurį atsilošusi, pasikabinusi tamsią striukę su kapišonu. Rankose, ant kelių, moteris pasidėjusi nemažą, maždaug keturiasdešimties centimetrų aukščio, šviesų pliušinį meškiuką. Berniukas – trumpų plaukų, kiek susikūprinęs, rankas suspaudęs tarp kelių. Jis vilki tamsų megztinį ilgomis rankovėmis, tamsias kelnes ir avi tamsius batus. Ant kėdės atlošo kabo jo tamsi striukė su kapišonu. Mama su sūnumi galvas pasukę į palatos lovą, esančią prie pat jų. Lova – ant ratukų, su metaliniais rėmais iš trijų pusių – galvos, kojų ir dešiniojo krašto, esančio prie baltos sienos. Lova tuščia, paklota balta patalyne, ant jos guli keli pliušiniai meškiukai. Dešinysis lovos kampas netoli lango, pro kurį matosi vakaro tamsa ir tolumoje šviečiantys gatvės žibintai. Prie lango, dešinėje pusėje, stovi maždaug metro aukščio balta komoda ant ratukų, kurioje sudėtos kelios knygos, pastatyta vaza su gėlėmis, vandens buteliukas ir dar keletas daiktų. Nuotrauka perduoda ramią, tačiau tuo pat metu ilgesingą ir liūdną emociją. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]