Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

„MATAU SAVO DARBO PRASMĘ“

Šių metų „Aklo pasimatymo“ pokalbių seriją atidaro LR Seimo narys Justas Džiugelis ir jį kalbinusių žurnalistų komanda: Dovilė Filmanavičiūtė, Irma Jokštytė, vėliau prie jų prisijungęs Alvydas Valenta. Pokalbis su J. Džiugeliu radijo stoties „Gold FM“ eteryje vyko praėjusių metų vasarą, dar kartą su pašnekovu per nuotolį kalbėjomės prieš Naujuosius metus. 

– Dovilė. Labai malonu pristatyti žmogų, kuris, stebint jo viešąją veiklą, man yra didelis įkvėpimas – (oho, kaip rimta!) LR Seimo narį Justą Džiugelį. 

– Justas. Dėkoju už tokius šiltus žodžius, politikams paprastai jie nebūna sakomi... 

– Dovilė. Ką čia beslėpsi, žmonės įpratę, kad siekiant didesnių rezultatų, negalia yra tam tikras trikdis gyvenime. Jūs organizuojate švietimą, kūrėte savo verslą, dabar esate politikoje – kuris kelias jums atrodo prasmingiausias? O gal dar yra kažkas, ko mes nežinome? 

– Justas. Pradėsiu šiek tiek iš toliau. Kalbant apie požiūrį, labai svarbu, kaip save vertina pats negalią turintis žmogus. Jeigu jis nuolat akcentuoja, kad „aš negaliu to, negaliu ano“, tai į jį pradedama taip ir žiūrėti – jis negali. Visi mes žmonės, visi esame skirtingi, bet kiekvienam labai svarbu tikėti savo galimybėmis. Jeigu kyla abejonių dėl savo gebėjimų, jas reikia tiesiog vyti į šalį ir siekti savo svajonių ir tikslų. Kryptingai dirbant galima nuveikti didelius darbus. Aš irgi žmogus, gyvenime esu patyręs ir pakilimų, ir nuosmukių, bet šiandien galiu pasidžiaugti, kad esu kelyje, kuris man teikia didžiausią prasmę ir džiaugsmą. Labai svarbu atstovauti neįgaliems, pažeidžiamiems žmonėms, gerinti socialinę politiką. Vyrauja nuomonė, kad būdamas politikoje, gali pakeisti pasaulį. Iš tikrųjų nėra taip, yra pozicija, opozicija, įstatymų priėmimo procedūros. Džiugu tai, kad jeigu pasiūlai idėjas, kurios tarnautų pažeidžiamiausioms grupėms, sulauki palaikymo. 

– Irma. Stebint iš šalies, atrodo, kad vieno ar kito įstatymo priėmimas, svarstymas galėtų vykti daug greičiau. 

– Justas. Nebijau to žodžio, bet terminai dažnai užknisa. Visiems norisi labai greitai – čia ir dabar. Parlamentas yra vieta, kur susiduria interesai, politinės pažiūros ir niekas greitai nevyksta. Nepaisant to, žmonių gyvenimą pagerinti galima, ir šiuo darbu labai džiaugiuosi. 

– Irma. Savo laidose daug kalbame apie pažeidžiamas grupes. Kas daro mus pažeidžiamais – mes patys ar visuomenė? 

– Justas. Be abejonės, daug lemia požiūris. Dažniausiai matome tai, ko žmogus negali, o ne tai, ką jis gali. Labai retai pastebime žmogaus išskirtinius bruožus, jo galimybes. Kaip minėjau, labai svarbus paties neįgalaus žmogaus savęs vertinimas. Tiek jūs, Irma, tiek aš, kabinamės į gyvenimą, akcentuojame savo galimybes, gebėjimus, idėjas. 

– Dovilė. Pasikalbėkim apie pokyčius. Ką realiai pavyko nuveikti per Seimo nario kadenciją? Kokioje Lietuvoje gyvename: toje, kurioje neįgalieji gali visavertiškai atskleisti savo galimybes, ar tokioje, kuriai dar reikia gerokai pasitempti? 

– Justas. Manau, kad ne tik mano, ne tik praėjusios kadencijos Seimo vienas iš didžiausių pasiekimų yra tai, kad Seime per visą Lietuvos istoriją pirmą kartą buvo sukurta Neįgaliųjų teisių komisija. Tai buvo politinis instrumentas, ypatingą dėmesį skyręs negalios politikai. Su pagalbininkais atlikome tyrimą: iki Neįgaliųjų reikalų komisijos atsiradimo spaudoje apie negalią būdavo 1–2 publikacijos per savaitę. Dabar 4–5 publikacijos per dieną. Pokytis akivaizdus: neįgalieji tapo labiau matomi. Yra daug kitų pokyčių. Prasidėjusios diskusijos virto Švietimo įstatymo pakeitimu dėl negalią turinčių vaikų mokymosi bendrojo ugdymo mokyklose. Visa Europa turi Asmeninio asistento paslaugą. Iki šiol Lietuvoje tokios paslaugos nebuvo. Dabar jau matome, kad vyksta bandomasis projektas, Seime eilės laukia atitinkamos socialinės integracijos įstatymo pataisos. Ištaisyta neteisybė tėvų, prižiūrinčių neįgalius vaikus, atžvilgiu. Nuo pat nepriklausomybės pradžios tokie tėvai (daugiausia mamos) nebuvo draudžiamos socialiniu draudimu. Sulaukusios pensinio amžiaus šios mamos dažnai sužinodavo, kad neturi būtinojo stažo socialinio draudimo pensijai gauti. Pavyko priimti Socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad ši socialinė neteisybė būtų ištaisyta. 

– Irma. Ar laikote pokyčiu, kad Lietuva į politiką įsileidžia kitokias fizines galimybes turinčius žmones? Seime dirbo neregys, dabar štai jūs, atstovaujantis žmonėms, turintiems judėjimo negalią. 

– Justas. Pirmiausia norėčiau šiek tiek patikslinti: niekada savęs netapatinau su politiku, atstovaujančiu judėjimo negalią turintiems žmonėms. Jeigu aš sėdžiu vežimėlyje, tai nereiškia, kad atstovauju tik šiai neįgaliųjų grupei. Lygiai taip pat atstovauju ir nematantiems, negirdintiems, socialinėje atskirtyje gyvenančių šeimų žmonėms. Man rūpi mamos, vaikai su negalia, švietimo sistemos kaita. Atsakant į jūsų klausimą tiesiogiai, labai džiaugiuosi, kad pilietinė visuomenė auga, bręsta, kad yra neįgaliesiems atstovaujančios visuomeninės organizacijos, ne tik kontroliuojančios politikus, bet ir gerinančios atskirų visuomenės grupių matomumą. 

– Irma. Kas yra esminis pagrindas, vedantis į tai, kad visi – įvairių fizinių galimybių žmonės – visuomenėje rastume savo vietą ir būtume laimingi? 

– Justas. Manau, kad pirmiausia – švietimas. Dabartinė švietimo sistema diskriminuoja vaikus, turinčius negalią. Įstatymai sukurti tokie, kad mokyklos gali skirstyti vaikus į patogius ir nepatogius – arba priimti į bendrojo lavinimo mokyklą, arba siųsti į specialiąją mokyklą. Dažnu atveju vaikai, visiškai galintys integruotis, siunčiami į specialiąsias mokyklas. Vaikai gauna „speciuko“ antspaudą arba mokymą namuose. Aš pats 10 metų buvau mokomas namuose, čia galėtų būti atskira istorija. Švietimo įstatymą keitėme taip, kad mokyklos nebegalėtų nepriimti „nepatogių“ vaikų. Pokyčiams įgyvendinti dar prireiks dvejų trejų metų. Labai svarbu, kad politikai nepamirštų, kas yra sutarta. Svarbu prisiminti ir tai, kad Seimas, be įstatymų leidžiamosios valdžios, turi ir parlamentinės kontrolės funkciją. Įstatymų turime prikūrę daugybę, bet valdininkai dažnai juos interpretuoja savaip, todėl parlamentinė kontrolė būtina. 

– Irma. Pati skaičiau jūsų parengtą išvadą, kad mokyklos, kuriose mokosi neįgalūs vaikai, vertinamos žemesniu reitingu. 

– Justas. Taip, aukščiausius reitingus gavo mokyklos, kuriose nėra neįgalių vaikų. Pradėjau kelti klausimą, ar tikrai tos „elitinės“ mokyklos yra gėris ir ar mokykla, nesusidūrusi su specialiųjų poreikių vaikų ugdymu, gali būti laikoma mokykla lydere? O gal priešingai – gera mokykla yra ta, kuri ugdo įvairovę? Džiaugiuosi, kad tos mano mintys pasiekė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų ir reitingų skaičiuotojų ausis. Klausimas: kokios švietimo sistemos mes norime, ar tokios kuri būtų vertinama tik balais, ar tokios, kuri ugdytų vaiką, gebantį matyti pasaulio įvairovę? Lietuva jau apsisprendusi eiti įtraukiojo ugdymo keliu. Jeigu negalią turintys vaikai ir toliau trauks žemyn mokyklų, kuriose jie mokosi, reitingus, proveržio neturėsime. 

– Dovilė. Pakalbėkim apie jūsų hobį, pomėgius – kokie jie? 

– Justas. Laisvalaikio daug neturiu, todėl ir pomėgiams nelieka laiko. Patinka žvejoti, žvejojimas man yra tam tikra meditacijos forma. Nors skamba keistai, bet patinka pasivaikščiojimai, tiksliau, lakstymas vežimėliu. Šitaip išsivalau smegenis. Pernai pirmą kartą ryžausi kelionei į kalnus, automobiliu vykome į Austriją. Kalnuose buvau pasirinkęs ekstremalesnes trasas. Labai geras jausmas, kai supranti, kad kalną gali įveikti vežimėliu. 

– Dovilė. Ar neįgaliesiems pritaikytas Lietuvos turizmas? 

– Justas. Manau, kad Lietuvos turizmas pritaikytas neblogai. Atsiranda vienas kitas nepritaikytas objektas, koks nors apžvalgos bokštas – šiek tiek skaudu, kai negali įlipti, bet bala nematė tų bokštų... Yra gražių, neatrastų vietų, kad ir kelias Panemune nuo Kauno iki Jurbarko. Galima važiuoti automobiliu, dviračiu, aplankyti Panemunės pilis. Yra dvi pilys – Raudonės ir dar viena, kurios pavadinimo tiksliai neprisimenu – pritaikytos apsistoti judantiems vežimėliais. 

– Alvydas. Dar kartą susitinkame praėjus beveik pusmečiui po pirmojo pokalbio ir daugiau nei dviem mėnesiams po rinkimų. „Aklo pasimatymo“ laidoje kalbėjote apie per praėjusią kadenciją atliktus darbus. Kokius svarbiausius uždavinius keliate sau per šiuos ketverius metus? 

– Justas. Ketinu grįžti prie neįgaliųjų ir apskirtai pažeidžiamų grupių žmonių įdarbinimo. Visiems, kas šia tema domisi, akivaizdu, kad dabartinė sistema nėra efektyvi, dirbančių neįgaliųjų skaičius nedidėja. Antra kryptis – įtraukiojo švietimo įgyvendinimas Lietuvoje. Jau minėjau, kad pavyko priimti atitinkamas Švietimo įstatymo pataisas, bet jos įsigalios tik 2024 metų rugsėjo 1-ąją. Galima sakyti, kad reikės dar ilgai laukti – daugiau nei trejus su puse metų, bet tam yra objektyvių priežasčių: reikia paruošti specialistus, pritaikyti patalpas, priemones. Visa tai, mūsų skaičiavimu, turėtų kainuoti apie 250 mln. eurų. Per vienus metus tokių pinigų valstybė negali skirti. Kartu su vykdomąja valdžia įstatymo įgyvendinimui turime pasiruošti. Vienas iš didesnių šios kadencijos darbų – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pertvarka. Pertvarka turėtų būti esminė, nes sistema veikia neskaidriai, nuolat kyla skandalai dėl korupcijos. Be to, ši tarnyba, užuot įgalinusi, suteikusi galimybę žmonėms integruotis, juos „nugalina“. Eidamas į Seimo rinkimus, buvau parengęs 15 programinių nuostatų. Galiu tik pasidžiaugti, kad didžioji jų dalis rado vietą valdančiosios koalicijos sutartyje ir Vyriausybės programoje. 

– Alvydas. Asmeninio asistento paslaugos ateitis – vyksta bandomasis projektas, kiek žinau, Seimui yra pateikti reikalingi Socialinės integracijos įstatymo pakeitimai. 

– Justas. Praeitą kadenciją pavyko pasiekti, kad būtų pradėtas bandomasis Asmeninio asistento projektas. Projektas pasiteisino, neįgalieji pradėjo šia paslauga naudotis. Parengtos Socialinės integracijos įstatymo pataisos, leidžiančios valstybei prisiimti ilgalaikį įsipareigojimą teikiant šią paslaugą. Įstatymo projektas Seimą pasiekė jau praeitą kadenciją, vyko diskusijos. Vertindami įstatymo įgyvendinimui reikalingą biudžetą, kitus būsimus valstybės įsipareigojimus, turėjome pastabų, todėl projektą grąžinome Vyriausybei tobulinti. Manau, kad įstatymas turėtų būti priimtas pavasario sesijoje. Kol kas negaliu pasakyti, koks bus galutinis įstatymo variantas, bet labai noriu, kad Asmeninio asistento paslauga būtų prieinama ne tik negalią turintiems suaugusiems, bet ir vaikams. 

– Alvydas. Neįgalieji ir karantinas – kokie atgarsiai pasiekė po pirmojo karantino? Kokia neįgaliųjų situacija prasidėjus antrajam? Pavasarį juokavote, kad daliai negalią turinčių žmonių karantinas būna kiekvieną žiemą... 

– Justas. Taip, juokaujant galima sakyti, kad daliai judėjimo negalią turinčių žmonių karantinas prasideda sulig pirmuoju sniegu ar ledu. Kalbant rimtai, viena iš didžiausių karantino blogybių yra ta, kad užsidaro žmonių su negalia dienos centrai, dėl to prarandamas ryšys su bendruomene. Kitaip tariant, žmonės tarsi nustoja būti jos dalimi. 

Antra vertus, kaip sakiau, neįgalieji jau turi mažesnę ar didesnę „karantinų“ patirtį. Savo pavyzdžiu jie gali parodyti kitiems, kad galima pozityviai gyventi net ir būnant uždarytam tarp keturių sienų. Neįgalieji irgi gali savanoriauti bendraudami su senjorais ar kitais žmonėmis, kuriems itin sunku prisitaikyti prie ribojimų. Kviesčiau visus žmones su negalia apie tai pagalvoti. 

– Alvydas. O kaip dirbate jūs pats? Po Naujųjų metų, atrodo, Seimas irgi gali pereiti prie nuotolinio darbo. 

– Justas. Kol kas plenariniai posėdžiai vyksta gyvai antradieniais ir ketvirtadieniais, juose dalyvauju. Kitomis dienomis sudaryta galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Kas savaitę testuojuosi – kol kas testai neigiami. 

– Alvydas. Ačiū už pokalbį. Linkime, kad ir toliau visi testai būtų tik neigiami! 

Visą pokalbį galite paklausyti paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Įveikti kliūtis asmeniniame ir politiniame gyvenime – geras jausmas / asmeninio arch. nuotr. 

Justas Džiugelis pozuoja lauke, šiltuoju metų laikotarpiu, aukštai kalnuose. Vyras matomas visu ūgiu, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir į skaitytoją šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai trumpi, vyras užsiauginęs neilgą barzdą ir ūsus, užsidėjęs akinius. Justas žvelgia tiesiai į skaitytoją, atrodo ramus, susimąstęs, vos vos šypsosi. Jis vilki tamsų džemperį su užtrauktuku, tamsias sportines kelnes, avi tamsius sportinius batelius. Abiem rankomis vyras laiko per pečius perjuostą Lietuvos trispalvę vėliavą. Justą supa platus žvyruotas takas, o tolėliau, antrame nuotraukos plane, matomi aukšti kalnai, kuriuose ne tik auga aukšti medžiai, žydi gėlės, bet ir dideliame aukštyje tyvuliuoja kalnų ežerai.