Mūzų pėdsakais

Henrikas Stukas, [email protected]

„JUOZAI, AR TAI TU?“

(Tęsinys. Pradžia 2020 m. Nr. 12) 

Tęsiame pokalbį su vienu žinomiausių Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos kino ir teatro aktorių, diplomatu, buvusiu Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje, fotomenininku ir bibliofilu Juozu Budraičiu, pernai rudenį minėjusiu garbingą 80 metų jubiliejų. 

– Teisės studijos ir kinas yra lyg du priešingi poliai. Kaip tarp jų pavyko įterpti harmonijos ženklą? 

– Iš tiesų tarp teisės ir kino aikštelės didelės takoskyros nėra. Viskas priklauso nuo kūrėjo asmenybės. Kiek jam pavyksta suderinti šaltą mąstymą su juslių derme. Studijuodamas Vilniaus universitete vaidinau teatre. Ši nauja veiklos būtybė patiko. Studentiško teatro vadovas jau tada manyje kažką įžvelgė. Niekaip negalėjau suprasti, ką? Iš pradžių asmenybės pertvarkymas iš vieno į kitą polių buvo keblokas. Ilgainiui sekėsi vis lengviau ir lengviau. 

– Kino filmuose įsiminėte kaip daugiabriaunis, puikiai persikūnijantis aktorius. Į Jūsų kine kuriamus vaidmenis dėmesį atkreipė garsiausi praėjusio amžiaus kino režisieriai, tarp jų ir Mikelandželas Antonionis. Su kuriuo režisieriumi buvo įsimintiniausia dirbti? 

– Filmavausi dešimtyse filmų. Pati pradžia, arba debiutinis vaidmuo Vytauto Žalakevičiaus režisuotame filme „Niekas nenorėjo mirti“, suvaidintas Jonas Lokis. Po šio vaidmens pasipylė įvairiausių to meto kino studijų pasiūlymai. Viena įdomesnių patirčių manęs laukė Čekijoje. Pakvietė filmuotis filme „Lanfiero kolonija“. Prieš važiuodamas šiek tiek pramokau čekiškai ir iki šiol neužmiršau šios kalbos. Taip jau nutiko, kad filmavimas sutapo su Prahos pavasariu. Tą nelemtą rugpjūčio 21-ąją filmavimo komanda pasitiko 2 kilometrų aukštyje, rūsčiuose Abchazijos kalnynuose, prie ežero. Maistą, gėrimus (ir romo butelaičius, kad nesušaltume) mums pristatydavo malūnsparniai, viską nuleisdavo virve. Kaip ir kasryt įjungiau savo radijuką. Išgirdau žinią apie įsiveržimą ir paknopstom nubėgau pranešti draugams. Apstulbę čekai sustabdė filmavimą. Visi susispietė apie mano „Spidolą“ – klausosi, verkia ir... Su rusais ir anksčiau jokių ryšių neturėję, o dabar... Užtat dar draugiškesni man, likome iki šiol gerais bičiuliais. Vienas iš jų – žinomiausias čekų dainininkas Vaclovas Neskašas. Su filmo režisieriumi Janu Šmidtu iki pat jo mirties palaikiau draugiškus santykius. Jis priskirtinas prie naujos to meto bangos režisierių. Čekijoje viskas buvo laisviau negu Sovietų Sąjungoje. Čekijoje pirkau vietinę spaudą, nes ji buvo beveik laisva ir rašė apie tai, kas mūsų kraštuose buvo griežtas „ne“. Ypač pamėgau jų literatūrinį laikraštį, kelis jo egzempliorius saugau iki šiol. 

Po filmo „Lanfiero kolonija“ vieną vėlų vakarą koridoriuke pasigirdo ilgas tarpmiestinio, tarpvalstybinio telefono skambutis. Prašė pakviesti Juozą Budraitį. Atsiliepiau, pasirodo, skambino pats Antonionis! Kalbėjo jis angliškai, bet aš nelabai angliškai supratau. Tad pokalbis buvo nerišlus. Supratau, kad didysis Antonionis kviečia mane filmuotis. Vėliau pasitvirtino, kad taip ir buvo. Neslėpsiu, sulauktu skambučiu itin didžiavausi. Antonionis! Tai juk figūra, prilygstanti Pikasui dailėje... Žinant to meto realijas, supratau, kad filmuotis tikrai manęs niekas neišleistų. 

– Meno keliu Jūs žengėte nestandartiškais žingsniais. Daugelis aktorių į filmavimo aikšteles patenka iš teatro, o Jūs – atvirkščiai. Kuo Jus suviliojo teatras, juk iš pradžių Juozo Miltinio kvietimas nebuvo išgirstas? 

– 1980 metais kaip teatro aktorius debiutavau Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje, Henriko Ibseno pjesėje „Statytojas Solnesas“. Vaidinau Solnesą. Gal nebūčiau ėmęsis šio vaidmens, jeigu ne ypač gundanti Ibseno dramaturgija. Supratau, kad ir režisierius, ir, žinoma, aš labai rizikuojame „gauti per galvą“. Laimei, viskas pavyko. Taip likau dirbti Kauno dramos teatre. J. Vaitkus pasiūlė man pasikalbėti su Juozu Miltiniu. Šį susitikimą supratau savaip. Maniau, kad mudu su Panevėžio maestro pasikalbėsime, padiskutuosime. Tada dar studijavau Vilniaus universitete. Mūsų susitikimą J. Miltinis suprato taip pat savaip. Jis liepė man paskaityti Salomėjos Nėries eilėraštį. Perskaičiau. Skaičiau paprastai, nevaidindamas. J. Miltiniui kažkuo patikau. Jis pasiūlė vaidinti jo teatre. Atsisakiau, norėjau baigti teisės studijas. Juozas pagyrė už teisingą požiūrį. Tuo ir baigėsi mūsų susitikimas. Apie teatrą pamiršau, nes teko daug filmuotis. Prisipažinsiu, tada nejaučiau didelio potraukio teatrui. Iš kitos pusės, pragmatiškai galvojau – bus sunku įsipaišyti į man nepažįstamą teatrinį gyvenimą. 

– Iki šiol esate aktyvus kūrėjas. Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ Jūsų herojus apmąsto, atrodytų, bekraštį gyvenimą ir vienatvę. Kas Jums, kaip žmogui, yra senatvė? 

– Nepasakyčiau, kad labai jaučiu tą senatviškumą. Ypač skaudžiai trenkia per galvą senatviški negalavimai. Atsikėlus tai koją, tai ranką ar kitą kūno vietą skauda. O kur dar tos senatvinės ligos. Neslėpsiu, jos tikrai mėgina išbalansuoti asmenybę. Tenka apmąstyti ir suvokti, ir ne tik suvokti, bet ir priderinti besikeičiantį kūną prie tokios pat likusios savivokos. Nuo senatvės vienintelis receptas – nuolatinis užimtumas. Kai esi paniręs į įvairialypę veiklą, nelieka laiko galvoti apie kūne tvinksinčius sopulius. Suprantu viena, kad pradėjęs žiūrėti televizorių, sustosiu, o tada – neišvengiama katastrofa. Dabar gi, nepaisydamas skausmų skausmelių, lėčiau nei anksčiau, bet vis tiek fiziškai, tiek dvasiškai iriuosi pirmyn. Mano amžiuje ne tiek svarbus tobulas rezultatas, kiek pats procesas. Nesvarbu, ko imtis: rinkti herbariumą, rašyti atsiminimus, tapyti paveikslus ar kolekcionuoti degtukų dėžutes. Kokie pomėgiai bebūtų – tai tikras ir nemokamas vaistas nuo užklumpančios senatvės. 

– Kokie užsiėmimai Jums svarbūs šiuo metu? 

– Labiausiai patinka „maliavoti“. Galiu rankose teptuką laikyti ištisas valandas. Paišydamas pasineriu į savotišką ramybę ir meditaciją. Kaip jau minėjau, man patinka stebėti. Paveiksluose atsispindi mano pastebėjimai. Kitas pomėgis – klajonės po laukus ar miesto gatves. Mus supanti gamta – neapsakomas grožio ir ramybės duetas. Einant laukais gali valandų valandas stebėti aplinkinius reiškinius. Paprasčiausioje gėlėje, žolėje ar lauko žolyne slypi pirmapradis grožis. Kartais jį fiksuoju fotografuodamas, kartais mėginu perteikti drobėje. 

Vienas iš postūmių fotografuoti man buvo perskaityta žinutė laikraštyje kaip neregys Remigijus Audiejaitis fotografuoja garsą. Perskaitęs žinutę nubėgau į parduotuvę ir nusipirkau „muilinę“. Su ja, kaip ir Remigijus, mėginau fiksuoti ne garsą, o vaizdą. Šią „muilinę“ saugau iki šiol. Dabar fotografuoju su žymiai geresniu fotoaparatu. Mėgstu rūko temą. Fotografuoju jį vieną arba jame pasirodančius žmones, gyvius ar daiktus. Kartais pajaučiu neapsakomą malonumą sėsdamas ant traktoriuko ir šienaudamas žolę. Gyvenime yra labai daug gražių dalykų, tik kažkodėl mes jų nepastebime. Štai šiandien prieš pat mūsų pokalbį grožėjausi krintančiais lapais. Jie tokie įvairūs ir tokie tobuli... Turiu ką veikti ir namuose. Mėgstu skaityti. Deja, dėl silpstančių akių vis mažiau tepaskaitau. Dėl to nenusimenu. Bibliotekoje turiu daug meno albumų. Kol kas paveikslų reprodukcijomis galiu grožėtis. 

– Nesustabarėti ir palaikyti smalsumą turbūt padeda Rytų kultūros išmanymas ir meditacija? 

– Iš tiesų Japonijoje teko lankytis. Vienas iš kelionės tikslų – išsiaiškinti, kodėl japoniškose graviūrose yra ypatinga šviesa: lyg viskas matoma per rūką. Graviūrose nėra šešėlių. Vaikščiojau ir stebėjau japonus. Stengiausi suvokti, kodėl jiems vienos gėlės žiedelis gražesnis už gėlių puokštę. Tik susipažinęs su Japonijos švietimu ir grožio ugdymo samprata perpratau šį reiškinį. Japonų naujagimiai pirmapradį grožį, jo pajutimą atsineša su motinos pienu. Vėliau šis jausmas yra sutvirtinamas ir praplečiamas darželiuose, mokyklose. Grįžtant prie japonų dailininkų graviūrų irgi šiek tiek supratau, kodėl jos tokios, o ne kitokios. Pasirodo, tekančios saulės šalyje saulė – retas svečias. Todėl čia tiek daug rūko. Tapydamas kartais naudoju Japonijoje aplankiusį suvokimą. Stebėjimas man – savotiška meditacija. Medituoju tiek tapydamas, tiek fotografuodamas ir, žinoma, klausydamasis muzikos. Kartais mėgstu save palepinti žalios arbatos puodeliu ir uždegtu smilkalu. 

– Siaučiant XXI a. marui daugeliui, o ypač neįgaliesiems, tenka leisti dienas vienatvėje. Kaip nepasiduoti gniuždančiam vienatvės užkratui? 

– Nežinau, kaip. Kartais pats įkrentu į tokią gniuždančią duobę ir nežinau, kaip toliau egzistuoti. Tai žmogiška ir suprantama. Koronos virusą reikia priimti kaip mūsų amžiaus duotybę ir perteklinės visuomenės išmėginimą. Tai dar ne pasaulio galas. Žmonija turėjo ir rimtesnių išmėginimų. Universalaus patarimo nėra. Kiekvienas sugalvoja asmeniškai, kaip jam išsisukti iš viruso paskleisto vienatvės, baimės, netikrumo ir nerimo jausmo. Dabar svarbiausia yra neprarasti smalsumo. O jis man – tikra panacėja. 

Nuotrauka: J. Budraitis teatre debiutavo 1980 m. Solneso vaidmeniu / Literatūros, teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr. 

Aktoriaus Juozo Budraičio nuotrauka iš 1980-aisiais vykusio spektaklio „Statytojas Solnesas“. Keturiasdešimtmetis vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Vyras tvirto kūno sudėjimo, šviesių tiesių plaukų, užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Jo žvilgsnis nukreiptas aukštyn, vyras atrodo rimtas ir susimąstęs. Dešine ranka jis įsikibęs į apvalų, maždaug trisdešimties centimetrų skersmens, kabantį gėlių vainiką, kuris pakabintas maždaug vyro akių aukštyje. Aktorius vilki šviesius marškinius ilgomis rankovėmis ir šviesią lininę liemenę.