Socialinis pulsas

Alvydas Valenta, [email protected]

LIETUVA DAVĖ PAŽADĄ...

Praėjusius metus baigėme aptardami LASS narių ir Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atstovių susitikimą-diskusiją. Šiuos metus irgi pradedame su LNF – pagrindą tam davė gruodžio 4 d. šios asociacijos surengta nuotolinė konferencija „Neigaliųjų teisių konvencijai Lietuvoje – 10 metų: pasiekimai, praradimai ir ateities tikslai“. Tiek visą konferenciją, tiek joje skaitytus atskirus pranešimus galima vadinti programiniais: juose ne tik konkrečiai ir labai suprantamai apžvelgta tai, kas padaryta ar nepadaryta per 10 metų įgyvendinant aptariamą konvenciją, bet ir nubrėžtos gairės ateičiai. „Prieš dešimt metų Lietuva davė pažadą žmonėms su negalia, bet jo neištesėjo“, – skelbia specialiai šiai konferencijai LNF prezidentės Dovilės Juodkaitės parengtas komentaras. Visą šio pranešimo tekstą galima rasti internete www.lnf.lt, tad perspausdinti nėra prasmės. Kelias polemikos dvasia alsuojančias ištraukas vis dėlto pacituosime: 

„Rengdamos Neįgaliųjų teisių konvenciją tarptautinės ir nacionalinės negalios organizacijos bei negalios ekspertai siekė sukurti vieningą standartą, kuris šalims tarnautų kaip pokyčių gairės. Kai kurie mūsų politikai mėgsta pabrėžti, kad prisidėjo prie Konvencijos ratifikavimo Lietuvoje, tačiau šiandien matome, kad šis tarptautinis dokumentas vis dar nėra tinkamai suvoktas, jau nekalbant apie jo įgyvendinimą. Galima suprasti ir pateisinti, kad pradžios laikotarpis pilnas bandymų ir klaidų, tačiau, deja, kai kuriose srityse matėme abejingumą, veiklos imitavimą, atsakomybės kratymąsi. (...) Pirmiausia tai įrodo jau daug kur minimas skurdo rizikos lygis, kuris žmonių su negalia grupėje yra dvigubai didesnis ir, nepaisant bendro ekonomikos augimo, tik didėjantis. Tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių su negalia vis dar gyvena iš išmokų ir pašalpų, kurios kartais nesiekia net minimalaus pragyvenimo lygio. Kartu 70-čiai procentų darbingo amžiaus žmonių su negalia nesudaromos galimybės užsidirbti patiems. Skursta ir šeimos, slaugančios žmones su negalia, nes valstybei nekuriant pagalbos paslaugų, bent vienas šeimos narys turi palikti darbą ir tenkintis tomis pačiomis menkomis pašalpomis. Noriu pabrėžti – ir patys žmonės su negalia, ir šeimos nariai, prižiūrintys artimuosius, gali dirbti ir užsidirbti, bet mes jiems nesudarome galimybių. Einame lengviausiu keliu – pametame jiems menką sumelę kaip tos neteisybės išpirką. Tokia padėtis neturi nieko bendra su konvencija.“ 

Konferenciją, skirtą Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje aptarti, šiltai ir nuoširdžiai pasveikino naujosios Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė. „Turiu asmeninės patirties globoti neįgalų žmogų, – sakė ministrė pirmininkė. – Pati susidūriau su daugeliu tokių pačių iššūkių, su kuriais susiduria neįgalieji ar juos prižiūrintys žmonės. Todėl man visiškai suprantama negalios organizacijų nuostata, kad žmonės gautų kokybiškas paslaugas, o ne kažkas bandytų išsipirkti išmalda, pinigais, kurių vis tiek niekada niekam neužtenka. Tvirtai galiu pažadėti vieną dalyką: jeigu vyriausybė gaus įgaliojimus (konferencijos dieną dar nebuvo gavusi – red. past.), susitiksime, diskutuosime ne kartą ir ne du. Ne viską galima įgyvendinti iš karto, bet nuostatos judėti įgalinimo kryptimi svarbios tiek neįgaliesiems, tiek politikams.“ 

Po konferencijos kelių jos organizatorių paprašėme pasidalyti mintimis apie dabartinę neįgaliųjų situaciją Lietuvoje ir artimiausius tiek paties LNF, tiek valstybės institucijų veiksmus ir priemones ją gerinant. 

D. Juodkaitė (LNF prezidentė). Praėjęs dešimtmetis buvo ieškojimų ir mokymosi, įvertinimo, kas padaryta, ir pačių įsivertinimo metai. Per pastaruosius keletą metų LNF atliko nemažai tyrimų apie fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumą, švietimo, socialinių paslaugų šeimoms teikimą, negalios įvaizdį visuomenėje. Visi šie tyrimai atskleidė nedžiuginančius skaičius ir dabartinę situaciją. Remdamiesi jų rezultatais, formuosime sau patiems tikslus antrąjį LNF veiklos dešimtmetį. Kol kas nematome, kad tyrimų išvados nugultų į valstybės strateginius dokumentus, todėl kreipėmės į naująją Lietuvos Vyriausybę nurodydami, ką jos programoje matome teigiamo ir ką siūlome dar įtraukti. Analogišką raštą išsiuntėme ir trims daugumos frakcijoms Seime. Paminėsiu tik svarbesnius dalykus: pirmiausia siekiame, kad valstybės strateginė politika įvertintų tiek tarptautines rekomendacijas dėl konvencijos įgyvendinimo, tiek nacionalinius tyrimus ir rekomendacijas. Pandemijos ir karantino kontekste dažniausiai linksniuojamas ekonomikos gerinimas, socialinė, švietimo ir medicinos sistemos. Atkreipiame Vyriausybės dėmesį, kad būtų nepamiršti ir žmonių su negalia poreikiai, o iš ES ateinantys pinigai užtikrintų galimybę juos tenkinti. Keliame klausimus dėl užimtumo, fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumo, atskirties ir pajamų nelygybės mažinimo. Pateikėme savo pastabas ir siūlymus dėl kokybiško įtraukaus ugdymo, dėl socialinių paslaugų šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Pagalba turi būti teikiama tiek žmogui su negalia, tiek šeimai. 

Henrika Varnienė (LNF administracijos direktorė). Neįgaliųjų teisių konvencijos 27 str. kalba apie žmonių su negalia darbą ir užimtumą. Rengdamasi konferencijai įdėmiau pasižiūrėjau, kokie neįgaliųjų užimtumo skaičiai buvo prieš dešimt metų ir kokie yra dabar, kam konkrečiai buvo skiriamas finansavimas? Tiksliau – ES milijonai, nes tikslių skaičių, kiek per 10 metų iš viso skirta lėšų neįgaliųjų užimtumui, neturiu. Gal kur nors Finansų ministerijoje ir yra, bet man jų gauti nepavyko. Realus vaizdas – liūdnas: prieš dešimt metų Lietuvoje dirbo 46 tūkst. neįgaliųjų, 2019 m. Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis – 45 675. Pokytis per 10 metų – minus 375 žmonės. Atsiskleidė įdomūs dalykai kalbant apie lėšas, skirtas neįgaliųjų užimtumui. Pavyzdžiui, prie žmonių su negalia užimtumo gerinimo priskirta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) naujų pastatų statyba, senųjų atnaujinimas. Infrastruktūros atnaujinimui skirtame projekte sakoma, kad per metus NDNT apsilankys 118 tūkst. žmonių, šitaip ši tarnyba didins jų užimtumą. Turbūt nereikia sakyti, kad tai yra visiška nesąmonė. 

ES piniginiai srautai gausiai tekėjo įvairioms įmonėms, taip pat ir viešojo sektoriaus. Darbuotojai kėlė kompetencijas, sėmėsi patirties, o galiausiai paaiškėjo, kad viešasis sektorius neturi reikalingų kompetencijų. Pinigų srautai tekėjo ir socialinėms įmonėms, jų finansavimas išaugo beveik penkis kartus – nuo 7 mln. prieš dešimtmetį iki 32 mln. eurų 2019 m. Iššvaistyta parama taip ir nesukūrė užimtumo sunkios negalios žmonėms, taip pat žmonėms su proto ir psichikos negalia. Jie, lankydami dienos centrus, dar susimoka už savo užimtumą iš savo ir taip menkų išmokų. Šią grupę išskyriau ne veltui, nes dienos centrai neužtikrina nuolatinio sunkios negalios žmonių užimtumo, o tai reiškia, kad kiti šeimos nariai turi riboti savo darbines galimybes ir užsiimti tik neįgaliojo priežiūra ar slauga arba visai atsisakyti darbo, pajamų ir iškristi iš darbo rinkos. O tai lemia skurdą ir didžiulę atskirtį. 

Akivaizdu, kad dabartinės priemonės neveikia, reikia ieškoti naujų arba remtis kitų šalių gerąja patirtimi. Savo pranešime pateikiau svarbesnes priemones ir būdus neįgaliųjų užimtumui gerinti. Atėjo laikas nebefantazuoti, o pradėti iš tikrųjų skatinti žmonių su negalia įdarbinimą. 

Simona Aginskaitė (LNF komunikacijos projektų vadovė). Lietuvoje matome vykstantį lūžį tarp suvokimo, kad žmonės su negalia yra savo pačių negalios aukos ir tarp nuostatos, kad neįgalieji yra žmogaus teisių turėtojai. Paskutinių duomenų neturime, bet visuomenė pasidalijusi apytikriai per pusę. Dalis visuomenės ir net žiniasklaidos negalią vis dar suvokia kaip asmeninę žmogaus tragediją, jo likimą. Dėl savo negalios žmogus gyvena skurde, negali patekti į švietimo įstaigą ar viešuosius pastatus – suprask, toks jau likimas... Tai atsispindi net retorikoje: „nelaimėlis“, „prikaustytas prie vežimėlio“, „gyvena tamsoje“ ir pan. Kita visuomenės dalis čia mato ne žmogaus nelaimę ar likimą, o socialinę diskriminaciją, patį tikriausią žmogaus teisių pažeidimą. 

Pirmasis konvencijos įgyvendinimo dešimtmetis turėjo reikšmės požiūrio į negalią kaitai. Sustiprėjo nacionalinės neįgaliųjų organizacijos. Joms priklausantis jaunimas negalią jau mato žmogaus teisių kontekste, puikiai atpažįsta įvairias diskriminacijos formas. Savo teises gina teismuose ir juos laimi. Tai keičia ir žmonių su negalia įvaizdį. Neįgalųjį pradedame matyti kaip aktyvų, dirbantį, savo teisių reikalaujantį visuomenės pilietį, o ne kaip vargšą, likimo nuskriaustą žmogų.