Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

Stiprybė gyventi


 

Baigdami dar vieną metų ratą, ne tik švenčiame, linksminamės (šiais metais dėl „koronos“ tos linksmybės, žinoma, bus kitokios), bet ir apmąstome, ką per metus nuveikėme ar nenuveikėme, ką galėjome nuveikti, gyventi gražiau ir prasmingiau. Prieš keletą savaičių „Aklo pasimatymo“ laidos (GOLD FM) vedėja Dovilė Filmanavičiūtė klausytojus pakvietė į susitikimą su programuotoju Gintaru Gauriu. Kaip anonsuodama laidą pati sakė, „vyras atneš neįtikėtiną, sukrečiančią savo gyvenimo istoriją ir patirtį prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių. Ar pagalvojote, kad nematant galima susikurti elektroninį šunį? Sujungti įvairius sensorius, radijo imtuvus ir kitas technologines gudrybes taip, kaip pačiam reikia?“ 

 

– Esate programuotojas, technologijų žinovas ar tiesiog neatrastų galimybių ieškotojas. Kaip ir kada pradėjote domėtis technologijomis? Kaip jos visam laikui „nusėdo“ į jūsų gyvenimą? 

– Kokio nors konkretaus įvykio ar žmogaus neatsimenu. Neatsimenu, kaip visa tai atsirado. Vaikystėje turėjau galimybę rankose palaikyti milicijos (sovietiniais laikais taip vadinosi policija) radijo stotelę. Ryšio priemonės rimtai sudomino. Su broliu pradėjome užsisakinėti rusiškus radijo žurnalus. Konstruodavome visokias schemas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, pradėjus Lietuvai laisvėti, tapo lengviau įsigyti įvairių detalių, ryšio priemonių. Iš netoliese stovėjusio rusų karinio dalinio įsigijome radijo stotį. Vėliau gavau oficialų trumpabangininkų radijo šaukinį. Keletą kartų teko dalyvauti net trumpabangininkų radijo mėgėjų varžybose. Su radijo technika pradėjome dirbti rimtai. 

 

– Vieną dieną jūsų gyvenimas pasikeitė iš pagrindų. Kaip pats sakote, „prisižaidėte“. Ar galite papasakoti, kaip visa tai atsitiko? 

– Nuo ankstyvos vaikystės traukė degantys, šaunantys, sprogstantys dalykai, lygiai kaip ir elektronika. Domėjausi domėjausi, kol būdamas beveik septyniolikos, prisidomėjau... Padariau daugiau nei šimto gramų trotilo užtaisą ir rankose jis sprogo. Nuo to laiko aš šitoje barikadų pusėje, tarp nematančių. 

 

– Su pavojingais dalykais reikia elgtis atsakingai. Įvertinti savo jėgas, patirtį, net jeigu tau pačiam atrodo, kad pomėgis artimas, daugelį kartų išmėgintas... 

– Taip, be abejo, atsakingai. Atsižvelgti į esamus įstatymus. Visos procedūros žinomos, bet kartais asmeninis interesas būna labai stiprus. Tai nebuvo pirmasis mano susprogdintas užtaisas, bet taip jau išėjo... Sprogimas atėmė regėjimą, sužalojo rankas. 

 

– Kiek laiko jums prireikė pačiam suprasti, kad gyvenimas pasikeitė ir kas šitą pasikeitimą padėjo priimti? 

– Kad gyvenimas pasikeitė, supratau labai greitai, gal per kelias sekundes po įvykio. Prisitaikymas – tai buvo ilgas procesas ir keliais sakiniais jo nepapasakosi. Turimos elektrotechnikos, programavimo žinios irgi tarnauja tam, kad geriau prisitaikyčiau šiame gyvenime, kad vienus ar kitus dalykus pritaikyčiau savo poreikiams. Reikia naudotis kompiuteriu – pasirašau sau programą. Yra kokios nors kitos kliūtys ar nepatogumai, ieškai būdų, kaip juos įveikti. Universalaus metodo nėra, tai labai individualu. Vienam suveikia vieni dalykai, kitam kiti. Turiu draugą, kuris atsidūręs panašioje situacijoje kaip aš, sakė, kad jam gyvenime labai padėjęs mano pavyzdys. Kitam gal bus svarbūs kiti pavyzdžiai, kiti faktoriai. 

 

– Psichologinis aspektas: patyrę panašių traumų, žmonės dažnai kaltina save. Ar jums teko pereiti ir šį tarpsnį? 

– Gyvenime remiuosi taisykle, kad svarbiausia nesprogdinti savęs iš vidaus. Išorinį poveikį visada įmanoma atlaikyti, tada man prapuola noras kaltinti save. Kaip jau buvo, taip buvo, o kokia prasmė kaltinti save? 

 

– O kaip susidomėjote kompiuteriais, programavimu? 

– Kartą mama laikraštyje perskaitė skelbimą, kad Vilniuje akliesiems ir silpnaregiams rengiami kompiuterinio raštingumo kursai. Užsirašiau, nuvykau. Kursuose buvo galimybė ne tik išmokti dirbti su kompiuteriu, bet ir daugiau sužinoti apie programas, kaip jos rašomos. Prie mano pomėgių visa tai labai tiko. Grįžęs namo parašiau programą darbui su radijo stotimi. Veikė kaip audioatsakiklis ir kaip radijo sąsaja su telefonu. Buvo galima iš nešiojamosios radijo stotelės paskambinti į laidinį telefoną ir pasikalbėti. Visa tai veikė vadinamajame „dose“ – diskinėje operacinėje sistemoje – jos galimybės buvo labai ribotos. 

 

– Tik pradėjus laisvėti Lietuvai jau kūrėte technologinius išradimus? 

– Viskas jau buvo išrasta. Aš tik savaip viską sukomponavau. Kompiuteris, radijo stotelė, telefono linija – pabandžiau viską, ką galima iš to išspausti. 

 

– Kaip kilo mintis sukurti elektroninį šunį? 

– Paskutiniu metu itin domėjausi bevieliais sensoriais. Įvairios išmaniųjų namų sistemos, judesio davikliai, slėgio, temperatūros matuokliai ir pan. Pirmiausia man pavyko nuskaityti bevielio sensoriaus informaciją. Prie laukujų namo durų ant sienos kabojo kažkada „Maksimoje“ pirktas bevielis radijo sensorius – rodė laiką, temperatūrą. Tą informaciją pavyko nuskaityti. Tada perėjau prie judesio daviklių, nuotolinių radijo pultelių – juos irgi pavyko nuskaityti. Gyvenu kaime vienas – individualus namas, privati teritorija – kilo mintis susikonstruoti elektroninį šunį. Kažkada mama siūlė nusipirkti tikrą šunį, bet su gyvais šuniukais aš nelabai draugauju – juos reikia prižiūrėti, maitinti, pasirinkau elektroninį. Mano elektroninis šuo pagrįstas keturiais bevieliais judesio sensoriais, vienu magnetiniu sensoriumi ant lauko durų ir programine įranga, kurią pats parašiau. Judesio sensoriai išdėstyti visoje namo teritorijoje: pirmasis sensorius – palei gatvę, antrasis – pasukus į kiemą. Prie lauko durų dar vienas sensorius, tada dar ant durų. Kiekvieną sensorių esu įvardijęs skirtingai. Taigi iš anksto išgirstu, kad kažkas ateina ir girdžiu žmogaus maršrutą: „gatvė“, „kiemas“, „durys“. Sistema visada aktyvi, nes kompiuteris visada įjungtas, o prie jo prijungtas specialus radijo imtuvas. Tai tokia technologija, kur radijo signalų apdorojimas pagrįstas kompiuterio įranga. Prie kompiuterio jungiamas prietaisas, labai primenantis USB atmintuką, bet tai yra radijo imtuvėlis. Jis gaudo sensorių siunčiamus duomenis. 

 

– Grįžkime prie dvasinių dalykų. Apie paramą ar kokią nors psichologinę pagalbą atsidūrusiems panašiose situacijose tais laikais niekas nekalbėjo. Ar galėtumėte pasakyti, kad situacija pasikeitė, keičiasi? Ar pačiam teko kreiptis pagalbos? 

– Taip, tada pagalba man tikriausiai būtų buvusi reikalinga, bet tuomet jokios pagalbos nebuvo, o kai atsirado, man jau nebereikėjo. Sutinku, žmonėms, kurie patenka į panašias situacijas, pagalbos tikrai reikia. 

 

– Ar suteikia dvasinės tvirtybės jūsų pomėgiai? Ką jūs veikiate laisvalaikiu? 

– Kai gyveni vienas ir dar kaime, to veikimo yra visokio. Štai pašalo – reikia pradėti šildymo sezoną. Reikia ir kuru pasirūpinti, ir pečių pačiam išsivalyti. Dalį laiko atima maisto pasiruošimas, tvarkymasis. Kaip ir daugelis neregių, skaitau knygas, turiu tam reikalui parašęs specialią programą, ją galiu valdyti nuotoliniu būdu. Dažniausiai vakare, atsigulęs, imu nuotolinio valdymo pultelį ir klausausi knygų. 

 

– Gyvenate kaime, toli nuo didmiesčių triukšmo, pramogų... Programuotojai pagrįstai ar nepagrįstai laikomi atsiskyrėliais, vienišiais. 

– Pritarčiau. Tam tikro atsiskyrimo yra. Man asmeniškai gal ir gerai, leidžia susikaupti, įsigilinti, neblaško kiti dalykai. Miesto nepasigendu. 

 

– Ko trūksta, pasidarote pats? 

– Stengiuosi žiūrėti, ką galima iš technologijų pasiimti ir pritaikyti neregių, neįgalių žmonių poreikiams. Jeigu galiu kažką pasiimti, kažką pasidaryti, kodėl to neimti ir nedaryti? 

 

– Apie technologijas, dirbtinį intelektą kalbama visaip. Kokia technologijų ateitis, jūsų nuomone? 

– Galima teigti visu šimtu procentų: ateitis bus gera. Daugiau konkretizuoti neišeina, nes technologijos labai sparčiai vystosi ir neįmanoma vienam žmogui žinoti visko. 

 

– Ar dalinatės savo patirtimi, išradimais ir atradimais su kitais neįgaliais žmonėmis? 

– Kodėl ne. Turiu „Facebook“ profilį, elektroninį paštą, telefoną, man galima skambinti, rašyti. 

 

Visą laidą galite išgirsti paspaudę nuorodą.


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas