Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Antrosios akys

Apie žmogų, nešiojantį akinius, galima daug ką pasakyti, tik reikia įdėmiau įsižiūrėti į nosį pabalnojusią puošmeną. Buvo metas, kai akiniai ne tik gerino regėjimą, bet ir rodė tam tikrą asmens statusą. Akinių nešiojimas asocijavosi su žmogaus protu ir išmintimi. Sutikęs akiniuotąjį dažnas žinodavo, kad pastarasis priklauso inteligentijai. Laikai pasikeitė, tačiau ir dabar pažvelgus į praeivių akinius galima gauti papildomos informacijos. Pirmiausia - akinių forma ir spalva. Iš jų galime spręsti ne tik apie asmens charakterį, stiliaus pojūtį, bet ir užimamas pareigas. Jeigu akinių rėmeliai įmantrūs, nekasdieniški, autoriniai dizainerių kūriniai, jei stiklai itin išploninti ir su visomis įmanomomis apsaugomis, gali neabejoti - jų savininkas dirba gerai apmokamą darbą arba yra verslininkas. O gal tiesiog be kalbų į savo antrąsias akis daugiau investuoti apsisprendęs silpnaregis? 

Kas akiniai yra jiems? Ar priversti nešioti akinius, lengvai su jais susidraugavo? Kiek silpnaregiui svarbus akinių dizainas? Šiomis ir kitomis temomis samprotauja "Mūsų žodžio" pašnekovai. 

Kristina, 27 metai: 

Retkarčiais mintyse vis grįžtu prie svarstymų - aš ir akiniai. Ne viskas mums klostėsi sklandžiai. Savo santykius su akiniais galėčiau palyginti su dviejų įsimylėjėlių pažinties ir bendro gyvenimo dinamika. Tai kreivė su pakilimais ir nuopuoliais, netgi santykių nutraukimu, o vėliau, po kelerių metų, atgaivinimu. 

Akinius nešioju nuo vaikystės. Mokydamasi Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje dėl ant nosies besipuikuojančio grožio nesukau galvos. Nemalonumai prasidėjo po ketvirtos klasės sugalvojus pereiti mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą. Apie ją svajojau nuo pirmos klasės, tačiau tąkart mokytojams pavyko įkalbinti tėvelius, tad pirmas keturias klases baigiau specializuotoje mokykloje. Sekdama vyresnės draugės pavyzdžiu, prie jos prisijungiau mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. Tada pirmą kartą patyriau, kas yra patyčios. Naujieji bendraklasiai, sužinoję, kad mokiausi specialiojoje mokykloje, mane palaikė silpnaprote. Padėtį blogino ir labai stori akinių stiklai. Pirmasis suolas buvo dar vienas užgauliojimo pretekstas. Neištvėrusi nuolatinių pajuokų nusprendžiau atsisakyti akinių ir persėsti į paskutinį suolą. Suprantama, sėdėdama klasės gale nieko nemačiau. Laimei, šalia sėdinti draugė gerai matė. Man telikdavo nuo jos nusirašyti. Ši kankynė truko metus. Supratusi, kad be akinių tikrai nebaigsiu mokyklos, juos vėl prisiminiau. Tačiau užsidėdavau tik per pamokas. Pertraukų metu mokykloje vaikščiojau be akinių, nes bijojau, kad nenutiktų taip, kaip draugei. Ji taip pat nešiojo akinius storais stiklais. Kartą, išėjusi iš klasės į koridorių, buvo užpulta. Nuo jos veido padaužos nuplėšė akinius ir demonstratyviai juos sutrypė. 

Manau, kad akiniai turi įtakos ir asmeniniams santykiams. Kai kurie vaikinai, pamatę akiniuotą merginą jos šalinasi ir nesirenka draugauti. Su savo vaikinu gyvenu kelerius metus. Jam manieji akiniai patinka, netgi kartu einame rinktis naujų. Jis man pataria, kokius akinius išsirinkti. Iš pradžių nuo vaikino slėpiau, kad nešioju akinius. Jam netgi nesakiau, kad lankau plaukimą ir dalyvauju varžybose. Kartą jis manęs tiesiai paklausė, kodėl šį faktą nuo jo slepiu. Nustebusi pasiteiravau, iš kur tai žino. Jis juokdamasis atsakė, kad "pasiguglino". Prisipažinsiu, man buvo gėda pasakyti, kad nešioju akinius. Smagu, kad draugui patinku tokia, kokia esu. 

Kažkur perskaičiau patarimą - norint paslėpti savo trūkumą, tereikia jį išryškinti. Paklausiau šio patarimo. Akiniai - mano puošmena. Jie ne tik slepia silpną regėjimą, bet išryškina mane kaip asmenybę. Rinkdamasi akinius pirmiausia į juos žiūriu kaip į savotišką meno kūrinį. Renkuosi autorinio darbo akinius. Dabar turiu itin stilingus juodus, su iš abiejų pusių įspaustomis auksinės spalvos širdelėmis. Stiklai maksimaliai išploninti ir apvalūs. Prie akinių rėmų pritvirtintos estetiškos virvelės. Jos suteikia savito žavesio. Tai lyg duoklė prieš šimtmetį vyravusiai madai. Norint atrodyti šiuolaikiškai, be kosmetikos - nė žingsnio. Kruopštus makiažas man tikras iššūkis. Mokyklos laikais jam skyriau labai daug dėmesio. Buvo gana sudėtinga: su akiniais nepasidažysi, o be jų - tiesiog neįmanoma. Dabar dažausi retai ir saikingai. Norėdama išvengti neskoningo pasidažymo, kreipiuosi pagalbos į profesionalias kosmetologes. Kad nereikėtų dažyti blakstienų, jas laminuoju. 

Arvydas, 55 metai: 

Paklausus, kas man yra akiniai, dažniausiai nesusimąstydamas atsakau - gyvenimo pagerinimas. Su jais tikrai geriau matau. Nors kartais akiniai ir sukelia keblumų. Būna, pasidedu juos ir nerandu. Kartais užsimiršęs ant jų atsisėdu. Tada šeimos biudžetui tikras išmėginimas. Kas nešioja akinius, žino, kiek jie kainuoja. Susumavus visus akinių pliusus ir minusus tikrai žinau - akiniai, be jokios abejonės, gyventi padeda. 

Akinius nešioti pradėjau nuo dvejų metukų. Tiesa, pirmieji mano akiniai ilgiau savaitės ar dviejų neištarnaudavo. Buvau judrus ir mėgstantis nuotykius vaikas. Todėl dažnai akinius pamesdavau, sutrindavau, sudaužydavau ar paprasčiausiai kur nors pamiršdavau. Tai nutikdavo savaime, piktybiškai to nedariau. Iki šiol atsimenu tą "kančią", kada su mama ar tėčiu tekdavo eilinį kartą važiuoti į optiką naujų akinių. Tik dabar iš laiko perspektyvos suprantu, kad tėvams, kaip ir man, nauji akinukai tapdavo savotišku iššūkiu. Tėveliai dirbo mokytojais, jų atlyginimai nebuvo dideli, o akinukai irgi kainavo. O ką daryti, jeigu be jų vaikas pusaklis? 

Kieme iš vaikų nesulaukdavau jokių pašaipų, gal todėl, kad augau inteligentiškoje aplinkoje. Tik gerokai vėliau neigiama prasme supratau, ką reiškia nešioti akinius. Paradoksas, mokiausi aklųjų ir silpnaregių mokykloje ir ten sulaukdavau patyčių. Jų būta ne tik mokykloje, bet ir viešajame transporte. Dažnai su įžeidėjais santykius aiškinausi kumščiais. Visko buvo, kartais pavykdavo, o kartais pats gaudavau. Tuo metu didžiausias įžeidimas buvo tavo adresu mestas epitetas "ačkarikas" (lietuviškai - "akiniuotis"). Pagal to meto nerašytą "garbės kodeksą" būtinai turėjai tokį smailuolį "pastatyti į vietą". Kitaip draugų akivaizdoje tu būtum buvęs ne vyras. Dėl patyčių keliolika metų nenešiojau akinių. Istorija pakankamai banali. Mane viena mergina dėl storų akinių stiklų pavadino "Potiomkino šarvuočiu". Šis šarvuotas traukinys buvo neatsiejama 1917 m. bolševikinio perversmo Rusijoje dalimi. Šie žodžiai man, paaugliui, giliai įstrigo ir skaudžiai sužeidė. Nusprendžiau tvirtai atsisveikinti su akiniais. Ko tik tėveliai nedarė, mokytojai įkalbinėjo, akių gydytoja grūmojo pirštu, niekas nepadėjo - akiniai man tapo tabu. Vėl juos užsidėjau tik po gerų dešimties ar penkiolikos metų. Niekada neužmiršiu tos dienos. Su akiniais išvažiavau į miestą. Troleibuse pamačiau keleivių veidus. Be akinių jų neįžiūrėdavau. Visų veidai pikti, nepatenkinti, susiraukę, nelaimingi. Po tokio vaizdelio galvoje sukosi vienintelė makabriška mintis - kam aš juos užsidėjau? Be akinių apie žmones galvojau tikrai geriau. 

Anksčiau akiniai nebuvo veido puošmena. Stiklas storas, o rėmeliai griozdiški, neskoningi, nepritaikyti veido formai. Vėliau viskas pasikeitė, bet neturėjau pinigų. Dabar kas kita. Rinkdamasis akinius atkreipiu dėmesį ne tik į rėmelius. Man ypač svarbūs stiklai. Renkuosi maksimaliai išplonintus ir su visomis įmanomomis akinių stiklų apsaugomis. Atradau vadinamuosius chameleono stiklus. Jie priklausomai nuo šviesos tai tamsėja, tai šviesėja. Perku akinius ne vienoje optikoje. Rinkdamasis naujus, visada vežuosi senus, nes esu įpratęs prie ankstesnio dizaino. Šiuolaikinėse optikose dirba profesionalios konsultantės, jos vykusiai pataria, kurie akiniai tinka, o kokie netinka. Akinių turiu dvi poras. Nerasdamas vienų, užsidedu atsarginius. Vidutiniškai akinius keičiu kas dvejus metus. Valstybė silpnaregiams simboliškai kompensuoja dalį naujų akinių kainos. Norint, kad jie ilgiau tarnautų, būtina tinkama priežiūra. Esu prisipirkęs įvairiausių akinių priežiūros priemonių, bet dažniausiai jos taip ir guli stalčiuje. Kasdien naudoju švelnios faktūros skudurėlį. Didžiausias akinių nepatogumas - rasojimas. Ypač dabar dėvint kaukes nuo COVID-19 viruso. Užrasojusius akinius tik spėk valytis. 

Nešiojant akinius nutinka įvairiausių istorijų. Štai vieną kartą pasigedau akinių. Pradėjau jų ieškoti. Išverčiau visus namus, net suprakaitavau, o kaip nerandu, taip nerandu. Norėdamas nuo kaktos nubraukti prakaitą pakėliau ranką. Na ir kur manote pamestuosius akinius aš suradau?! Dar viena istorija nutiko žvejojant. Su draugais valtimi susiruošėme užmesti meškeres. Žūklavome trise. Bežvejojant apsivertė valtis. Išneriu, apsičiupinėju - akinių nėra. Grįžęs namo viską papasakoju žmonai, jos klausdamas: kaip manai, kuris karosas dabar nešioja manuosius akinius? 

Vidas, 75 metai: 

Akinius nešioju daugiau nei 60 metų. Kas jie man? Per ilgus dešimtmečius akiniai tapo mano kūno dalimi: kaip ranka, koja ar galva. Be akinių menkai teįsivaizduoju savo kasdienybę ir pakankamai kokybišką gyvenimą. Atmenu anksčiau su jais mačiau tikrai daugiau, dabar regėjimas nusilpo. Džiaugiuosi, kad dar matau ir esu savarankiškas. Puikiai atsimenu pokario metus. Tada neskyriau nakties nuo dienos. Po akių operacijos lyg kas kambaryje būtų uždegęs šviesą. Iki šiol atmenu užplūdusį džiugų jausmą pamačius aplinkinį pasaulį, o kai dar operavęs gydytojas pasiūlė akinius, tai pasaulis dar nušvito ryškesnėmis spalvomis ir detalėmis. 

Mokiausi Kauno aklųjų mokykloje, per atostogas grįždavau pas tėvus į kaimą. Įdomiausia tai, kad į mano akinius kaimynų vaikai, o ypač suaugusieji, nekreipdavo dėmesio. Apie patyčias net ir kalbos nebuvo. Nuo seno kaimo žmogus pasižymėjo tolerancija, sveiku protu ir pagarba kitam. Vėliau, studijuojant Vilniaus universitete, akiniai taip pat niekam neužkliuvo. 

Akinius prižiūriu senoviškai. Prieš keliasdešimt metų galima buvo gauti medicininio spirito. Tai nepakeičiama priemonė stiklų valymui. Dabar tenka stiklus valyti skudurėlį suvilgius į odekoloną. Žinau, kad optikose galima nusipirkti įvairiausių akinių priežiūrai skirtų priemonių. Deja, pensininkui tokios priemonės yra prabanga. 

Nešioju akinius masyviais rėmais, nes stiklai yra labai stori. Dabar vietoj stiklo naudojamas plastikas. Vis tiek esu priverstas rinktis tvirtus ir patikimus akinių rėmus. Anksčiau, kaip besaugočiau akinius, jie ilgiausiai tarnaudavo pusmetį. Dabar naujus užsisakau kas kelerius metus. Visada atsargoje turiu kelias akinių poras. 

Nuotrauka: Jei akių būklė leidžia, akiniai silpnai matantiems žmonėms - išsigelbėjimas / www.pexels.com nuotr. 

Vaiko, užsidėjusio akinius, nuotrauka. Iš arti matoma jauno vaiko, šiek tiek pasisukusio dešiniuoju profiliu, veido dalis nuo smakro iki kaktos. Iš nuotraukos sunku pasakyti, ar tai mergaitė, ar berniukas. Kadangi dešinės veido pusės beveik nesimato, nuotraukos centre - vaiko nosis, tvirtai sučiauptos lūpos, plačiai atmerkta kairioji akis ir dalis dešiniosios. Nuotraukoje taip pat galima įžiūrėti kairę skruostų duobutę, esančią lūpų kampe, o po ja - apvalų apgamą. Vaiko žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, jis atrodo kupinas džiugesio ir smalsumo. Vaiko plaukai tamsūs ir trumpi. Didžiausias akcentas nuotraukoje - stačiakampio formos akiniai stambiais tamsiais rėmeliais.