Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaArvydas Markevičius

Užlipus į kalną


 

Parašas po straipsniuIš kur geriausia viską pamatyti? Vienas iš galimų atsakymų - užlipus į kalną. Ši mintis man atėjo į galvą besikalbant su dešimtą gyvenimo dešimtmetį pradėjusiu tikru panevėžiečiu Vytautu Vitartu. "Visas gyvenimas prabėgo čia, šiose vietose. Žvilgtelk dabar pro virtuvės langą iš penkto aukšto ir pamatysi tas vietas, kuriomis pravaikščiojau visas savo dienas. Gedimino, Kęstučio, Vilniaus, o va, dabar - Beržų gatvė", - šypsosi Vytautas. Atrodo, turėtume kalbėtis apie tai, kas šiuo metu svarbiausia - kraujospūdžio matuoklis, garsinių knygų skaitymo aparatas, telefono skambučiai derinant vizitus pas gydytojus. Mums besišnekučiuojant taip ir nutinka, netikėtai sulaukęs klausos aparatų specialisto skambučio, Vytautas ramiai pasikalba: "Kada? Po trijų savaičių? Ne, man ši diena užimta. Jeigu galima, porą valandų vėliau. Puiku, sutarta." Ir vėl, atsisukęs į mane, tarsi žvelgia nuo kalno: "Ties kuriais ten metais sustojom? Ties 1952-aisiais? Taip, ties Jonynu..." Ir pasipila vardai, pavardės, metai, įvykiai. 

1930 m. rugsėjo 17 d. Igno ir Veronikos Vitartų šeimoje gimė Vytautas. Mamai teko daug vargo, nes gimus sūneliui, sutuoktinis po poros metų kažkur prašapo. Tuos vargus padidino ir netikėta trejų metukų vaiko patirta trauma. Jos pasekmės Vytuką lydėjo jau visą gyvenimą: labai jau mažai liko akių šviesos. Pradžioje visai aptemo, tik po metų šiek tiek, tarsi pro mažą plyšelį, pasirodė švieselė. O ir to plyšelio ilgainiui niekas negalėjo nei padidinti, nei sulaikyti, kad jis nemažėtų. Visgi jau vaiko charakteryje atsiskleidė kažkas tvirta: nuo mažens kilo rankos veiklai, norėjo padėti mamai. Ir šiandien dar apima džiaugsmas prisiminus gerąjį Algio ir Juozo tėtį Valiūną, kuris šaltkalviaudamas rasdavo darbo ir Vytautui - tai išardyk, tai nuplauk, surink! Bet ne tai svarbiausia: išmesdavo "červoncą", kitą. Paaugliui tai atrodė labai daug. Paduotas mamai pinigas labai džiugino berniuko širdį. Šiek tiek įgudęs ir įsigijęs šiokius tokius įrankius, Vytautas su draugais pradėjo remontuoti užraktus, dviračius. Susideda įrankius į kišenes, kad nereikėtų ilgai ieškoti, ir meistrauja. "O mokykloje mokiausi tik tris dienas, - šypsosi Vytautas. - Ėjau penkioliktus metus, kai valdžia privertė ateiti į mokyklą. Iki tol pakako gydytojų parašymo, kad negaliu mokytis. O tąkart Švietimo skyrius atsiuntė perspėjimą mamai, kad neatėjus vaikui į pamokas - 100 rublių bauda! Nuėjau. Klasėje pirmo ir antro skyrių vaikai mane ir pavadino dėde Vytautu. Trečią mokyklos dieną mokytojas paprašė pasilikti. Oi, bendraklasiams buvo džiaugsmo, kad mane, tokį didelį, palieka po pamokų (Vytautas ir vėl šypsosi). Tuomet mokytojas ir pasakė, kad nėra man ką čia veikti. Mat matematikos namų darbus buvau išmokęs mintinai, o akių šviesos niekaip nepadidinsi. Taip baigėsi mano vaikystės mokslai." 

Tęsėsi gyvenimo mokykla, arba kilimas į kalną. 1950 m. Panevėžyje pradėjo sudarinėti aklųjų sąrašus. Tuometė Lietuvos aklųjų draugija nusprendė Šiaulių srityje įkurti įmonę, kurioje dirbtų neregiai. Šiam darbui paskyrė kaunietį Napalį Telksnį. Nepavykus Šiauliuose gauti tinkamų patalpų (juk miestas buvo karo labai apgriautas!), su šiuo uždaviniu naujasis direktorius atvyko į Panevėžį. Ir čia nebuvo paprasta, niekas nesiskubino skirti patalpų tokiai veiklai. Panevėžiečiai nenuleidžia rankų. Lapkričio 10 d. įsteigiama pirminė miesto aklųjų organizacija. Gera dešimtis narių, pirmininku išsirinkę nuo karo nukentėjusį neregį Kalačiovą, pavaduotoju - Vitartą, sekretoriumi - Slapšinską, pamokyti Telksnio, nusprendžia jau ne prašyti, o reikalauti valdžios skirti patalpas. Pavyksta! Miesto vykdomajame komitete Kalačiovas, Matyliūnienė, Lazauskienė, Pronskus ir kiti apsako savo dalią. Vytautas prideda savo jaunystės nuoskaudą - "sėdėti motinai ant sprando". O juk tetrūksta vieno: patalpų, kuriose aklieji galėtų dirbti ir užsidirbti, išlaikyti šeimas. 1951 m. sausį Laisvės aikštės kampe, ten, kur dabar stovi didžiulis "Nevėžio" viešbutis, gavo patalpas, kuriose išsiteko viskas: administracija, darbas, sandėlis ir net instruktoriaus Šlekio gyvenamasis kambarys. "Už medinės pertvaros dar buvo kažkoks klubas, iš lauko - langai beveik iki žemės, gal koks 20 ar 30 cm virš grindinio, o iš koridoriaus dar trys laiptukai", - tarsi šiandien atsargiai vedžioja Vytautas po pradžią. Naujo gyvenimo pradžią. 

Dar tą patį mėnesį buvo pradėta gabenti įranga: stalai, žirklės, šukos ašutams. Jau 17-tą to paties mėnesio dieną naujasis Gamybinio mokymo kombinatas (GMK) priima pirmuosius mokinius - Kalačiovą, Valasevičių ir Vitartą. Dar po trijų dienų kombinate - jau gera dešimtis mokinių. Nuo vasario 1 d. įmonė įdarbina pirmuosius darbininkus. Priklausomai nuo sugebėjimų, mokiniais tekdavo padirbėti tris, šešis mėnesius ar net metus. Titulas mokinys ar darbininkas reiškė gaunamos algos dydį. Jauniausias iš kitų, Vytautas, imasi visų darbų. Tenka sargauti, kasti sniegą, pašluoti patalpas, su pačiu direktoriumi tenka net traukti roges atsivežant kurą ir žaliavas iš geležinkelio stoties. Po kelių mėnesių gaunama nurašyta kolūkio mašina. Kokia ten mašina? Šaltkalvis Grubys, tapęs ir vairuotoju, kartą trumpam palikęs netoli Nevėžio vos jos nepaskandina: netikėtai mašina pradeda riedėti į pakrantę. Grubys nusispjovęs pagrasina daugiau nesėsiąs prie vairo, jeigu nebus suremontuota... 

Iš pradžių gaminami įvairūs šepečiai, vėliau prisideda tekstilės gaminiai ir produkcija alaus daryklai, pieno kombinatui. Būta konkurencijos, šepečius gamino "Promkombinatas", bet valdžia nusprendžia, kad visas paskyras (kažkas panašaus į valstybinį užsakymą) reikia atiduoti aklųjų GMK. Šiuolaikiniam žmogui tai kažkas nesuprantama, archajiška, o žiūrint į kalendorių - ne taip seniai, tik 70 metų - viskas telpa į vieną gyvenimą... 

Įmonėje mokinių ir dirbančiųjų daugėja. Valdžia į neregių užsidegimą žiūri palankiau - po gerų metų skiria ir kitas patalpas buvusiuose žydų (vėliau - invalidų) namuose Sodų gatvėje ir Onos Suchockienės g. 4. Jos ir reikalingos, nes dar gaunama nauja paskyra veltinių gamybai. Iš likviduojamos veltinių įmonės Anykščiuose suvežama įranga. Tiesa, darbas ir jo sąlygos nėra paprastos. Tai jaučiasi ir iš Vytauto susirūpinusio balso. Rodos, jis vėl šąla pašiūrėse, kur nuo apšerkšnijusių sienų ir lubų krintantys šalti lašai patenka už apykaklės, rankos panyra į šiltą vandenį, bet tuoj su veltinių ruošiniais pakyla į vėsų sausio orą. Drėgmė, šaltis, garai ir supratimas, kad tai dėl oraus, savarankiško, nepriklausomo gyvenimo ir dėl vilties, kad kažkas bus šviesiau. Ne visus buvo apėmusi tokia nuotaika. "Buvau tris atvedęs. Visi trys pabėgo, - vėl tarsi viskas būtų vykę tik vakar, prisimena šypsodamasis Vytautas. - Išgirdau kartą brazdinant gitarą. Buvo atodrėkis, šlapia, aklas vyriokas, pasimetęs po užpakaliu šiaudų, taip "uždarbiavo". Iš pradžių net į kalbas nesileido. Gal iš kokio trečio karto atsivedžiau jį į darbą. Pusę dienos dūsavo dūsavo, murmėjo murmėjo dejuodamas: "Pranel, Pranel, kur tu papuolei..." Sulaukę pietų galvojom jį rasią darbo vietoje. Atnešiau duonos, dešros. Neberadau. Ir daugiau jo nebemačiau. Tačiau toliau kantriai ir nedejuodami ieškojome neregių. Tai per valdiškas įstaigas, tai per pažįstamus išgirsdavome. Didžioji dalis tikrai norėjo dirbti." 

Taip nuo to gyvenimo kalno matyti, kaip viskas keitėsi: prireikus gyvenamosios vietos - įkuriamas bendrabutis, pastatomi garažai ir stalių dirbtuvės. Jau rūpi ne tik užsidirbti... "1952 m. į mane kreipėsi tuometis aklųjų organizacijos pirmininkas Antanas Jonynas. "Na, Vytautai, gamybinę bazę jau turite, bet to maža. Reikia organizuoti švietimą, kultūrą, biblioteką." Ir pradėjome. Iš pradžių rengėme beraščių ir mažaraščių kursus. Kai kurie jau buvo pasimokę, tai tik brailio rašto išmoko. Subūrėme chorą. Bibliotekos knygų spintai atsirado vietos direktoriaus kabinete. Ten, kur ceche mažesnis triukšmas, pavyzdžiui, šepečių bare, atėjęs bibliotekininkas net darbo metu skaitydavo knygas. Atsirado dramos ir sporto būreliai, šaškės, šachmatai. Nors didžiąją dalį sudarė vyresnieji, bet į veiklą įsijungė ir jaunimas. Iš Kauno atvyko Karpavičius, Kvedaras, Suplikaitė, Kovaliovas, Smalakys, - verčiasi tarsi iš knygos Vytauto atminties puslapiai. - Va, tada, pamatęs tiek daug jaunų neregių, supratau, koks aš laimingas: matau šviesą ir net kryptį, kur eiti... Neturėjome kur repetuoti, tai choro vadovas Feliksas Svirskis vesdavosi mus į muzikos mokyklos patalpas. O koks dramos būrelis! Vien ką reiškia vadovas aktorius Bronius Babkauskas! Ir statėm tikrus spektaklius. Et, koks puikus buvo Vingių Jonas "Marčioje"! Juk tai Vytautas Merkys. Va, taip pat netrukus atšvęsiantis 90-metį. Dar iš gyvų, - atsidūsta Vytautas. - Pats vaidinti nepamėgau. Labiau mėgau žiūrėti, štai todėl dar ir dabar su pasididžiavimu prisimenu tiek pastatymus, tiek artistus. Bet štai, dainuoti chore, groti kapeloje ar pučiamųjų orkestre, vadovaujant Šlikui, man jau labai tiko. Važiuodavome koncertuoti net už atlygį. Koncertas su šokiais - bilietas 5 rubliai, tik pasiklausyti ir pasižiūrėti - 3. Sužavėjo šachmatai. Gal kad labai pareigingas buvo vadovas Matulis? Net pirmą atskyrį buvau pasiekęs." Ir vėl tarsi pagreitintame kine lekia metai, vardai, darbai: statomi gyvenamieji namai, nauji gamybiniai ir administraciniai pastatai, asfaltuojamos miesto gatvės. "Džiaugsmas ima, - surimtėja pašnekovas. - Juk tai viskas už mūsų, neregių, uždirbtus pinigus." 

Pasidžiaugiam ir šia diena. Juk vėl susitiksime kiekvieną penktadienį koplytėlėje, nes naujasis miesto aklųjų kapelionas Stasys Tamulionis, apsipratęs su naująja tarnystės vieta, mielai sutiko laikytis mums priprastos tvarkos. O tuoj po šv. Mišių Vytautas vėl galės nueiti savo kilometrą ant atrasto naujo pomėgio - bėgimo takelio. Be judėjimo, be rytinės mankštos - niekaip! Dar aprodo man naują puikiai prie ausies priglundantį klausos aparatėlį. Ir jau žvilgčioju į laikrodį: geros dvi valandos prabėgo besišnekučiuojant. Ir viskas šviesu, aišku. "Įpranti, atsikeli, mankštiniesi, prausiesi, pasidarai valgyt, apsitvarkai namus. Na, kai jau nieko nebeveiki - grotuvas su knyga ar žurnalu. Visą laiką buvau organizaciniame darbe. Tai vadovas, tai profsąjungos ar kokio komiteto narys, net 12 metų - draugiško teismo pirmininkas. O nematymas? Įpranti, atrodo, kad taip ir reikia, nėra kada pergyventi." Kas svarbiausia? Tarsi nuo aukščiausio kalno, savo gyvenimo kalno, žvilgteli dar kartą žemyn ir daug negalvodamas prataria: "Pragyvenimo šaltinis. Kad galėtum dirbti, būtum ir sau, ir kitiems naudingas." Atsisveikinam. Namų šeimininkas nuskuba į virtuvę. Kažką paruoš pietums sau ir namiškiams. Nebe toks status tas Vytauto kalnas, bet vis į viršų. Kur šviesiau. Kartas nuo karto atsigręžiant atgal. 

 

Autoraus nuotrauka. Arvydas Markevičius. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai trumpi, kakta kiek suraukta, žvilgsnis nukreiptas į šoną, o lūpos pravertos, atrodo, kad Arvydas kažką sakytų. Vyras atrodo susikaupęs ar net kiek sunerimęs. Jis vilki tamsius dryžuotus marškinius su apykakle. 

Nuotrauka: Panevėžiečiui V. Vitartui patirties, atminties ir veiklumo galėtų pavydėti daugelis / asmeninio archyvo nuotr. 

Vytauto Vitarto nuotrauka. Garbaus amžiaus vyras matomas nuo kelių iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu ir sėdintis fotelyje. Jis vidutinio kūno sudėjimo, trumpų žilų plaukų, kiek praplikęs. Žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna šiek tiek praverta, vyras ramus, susikaupęs, švelniai šypsosi. Abi rankas delnais padėjęs ant kojų, dešiniąją ranką jis atrėmęs į fotelio kraštą. Vyras vilki tamsų susagstomą megztinį ilgomis rankovėmis, po juo apsirengęs šviesius languotus marškinius su apykakle, mūvi tamsias kelnes. Jis patogiai įsitaisęs siaurame tamsiame fotelyje, prie šviesios sienos. Vyrui iš kairės stovi ir kitas fotelis, o ant šio ir to paties, kuriame įsitaisęs Vytautas, kraštų atremtas planšetę primenantis įrenginys. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]