Regimi neregiai

Autoriaus nuotraukaLaima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Toronto metro dainius


 

Parašas po straipsniuKą galima išreikšti nykščiu? Iškėlus jį - pritarimą ir teigiamą nusiteikimą, nuleidus - priešingą emociją. O yra toks afrikiečių muzikos instrumentas - kalimba, kuris vien nykščiais kalbinamas suskamba visa palete įvairių jausmų. Įprastai kalimbai taikomas tradicinis derinimas, lemiantis tam tikrą apibrėžtą spektrą melodinių galimybių. Tačiau vienas muzikas, vardu Achilla Oru, arba kitaip King Achilla Rufino Orru Apaa-idomo, eksperimentuodamas atvėrė naujas jo ribas, atskleidė platesnį garsų spektrą ir kūrė virtuozinio lygmens neįtikėtiną muziką. 

Dažniausiai Achillą galima būdavo išgirsti Toronto metro, "Bloore-Yonge" stotelėje, kuri tapo neregio muzikanto pagrindine scena ir miesto legenda, kur smalsuoliai užsukdavo pasiklausyti laisvai prieinamų "koncertų". Bet išgirsti jo meną anaiptol nebuvo vien metro keleivių privilegija. 

Achilla Oru gimė 1959 metais Ugandoje, Karamojos mieste. Septynerių jis neteko regos, tad mokytis išvyko į Soročio regione esančią neregių mokyklą, kurioje ir pabandė groti kalimba. Ji taip pat vadinama mbire, lukeme, sanza, o Lietuvoje ją įprasta vadinti nykštiniu pianinu. Nedaug teprimena pianiną tas daiktas - nedidelė medinė dėžutė su skirtingo ilgio metalinėmis plokštėmis. Achilla įvaldė jos paslaptis taip puikiai, kad 1975 metais tapo Ugandos nacionalinio muzikos festivalio jaunojo talento prizo laimėtoju. Po metų jis jau laužė šio instrumento stereotipus: subūrė dvylikos merginų ansamblį, nors iki tol kalimba laikyta vyrišku muzikavimo įrankiu. 

Kita jo misija buvo tą nepaprastą Afrikoje gimusį skambesį dovanoti visam pasauliui. Tad jis išvyko į kelionę, aplankydamas Keniją, Pietų Afrikos Respubliką, Indiją, Rusiją, Braziliją, Kubą, Vokietiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją... Galiausiai, jis apsistojo Kanadoje, pirmiausia - Naujojoje Škotijoje, kur baigė magistrantūros studijas Dalhauzo universitete, ir po to - Toronte, kuris tapo jo ilgalaikiais namais. 

Achilla Oru subūrė grupę "Bana Afrique" ir daug keliavo po platųjį pasaulį, grodamas su kolegomis visur, kur tik atsirasdavo muzikai imlių ausų. Jie pasirodydavo mokyklose, bažnyčiose, klubuose, festivaliuose, stadionuose, koncertų salėse, radijo ir televizijos studijose, požeminėse perėjose ir metro stotyse. Skleisti muziką ir dalytis ja jam buvo svarbiau negu honorarai ir pripažinimas, tačiau ir šie dalykai jį pasivijo. 

2003 m. jis dalyvavo "Womax" muzikos mugėje Esene, po metų jo albumas "Dho-Mach" buvo nominuotas Juno apdovanojimuose "World music" metų albumo kategorijoje, 2008-aisiais jis buvo pakviestas groti solo Amsterdame su Karališkuoju Olandijos pučiamųjų ansambliu. O 2011 m. Ontarijo menų taryba skyrė jam "Chalmers" menų stipendiją - 42 000 dolerių. Muzikantas ją paskyrė kalimbos meno puoselėjimui ir tyrimui - grįžo į Ugandą ir rūpinosi šios tradicijos tąsa, tačiau 2013-aisiais 54-erių muzikantas netikėtai mirė, sustojęs pusiaukelėje. 

Bet jo didžioji misija - įvykdyta. Kur mes beišgirstume lukemę, likembę, kalimbą, mbirą ar sanzą, ar nykštinį pianiną - kaip bebūtų pavadintas šis instrumentas, ir kas juo begrotų - tikėtina, tas grojikas išsinešęs mažą grūdelį Achillo Oru žinių lobyno. Ir girdime mes šį skambesį kur kas dažniau, nei būtume girdėję, jeigu jis nebūtų vežiojęsis šios magiškos "dėžutės" su savimi po visus kontinentus. 

Paspaudę nuorodą paklausykite paslaptingų kalimbos garsų. 

 

Nuotrauka: A. Oru 

Vidutinio amžiaus tamsiaodis vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, pozuojantis šviesiame kambaryje. Jis apsirengęs karnavališkai - vilki šviesius marškinius ilgomis, itin plačiomis rankovėmis, plačią, Afrikos motyvais margintą liemenę, o ant galvos užsidėjęs kepurę, iš kurios kyšo maždaug pusės metro ilgio šviesios ir tamsios plunksnos. Vyras dėvi akinius tamsintais stiklais, plačiai šypsosi ir atrodo laimingas. Abi rankas ištiesęs į priekį, ties juosmeniu jis laiko medinį instrumentą - kalimbą. Tai stačiakampio formos, maždaug trisdešimties centimetrų ilgio instrumentas su nedidele apvalia skyle viduryje ir metalinių, kiek pakilusių nuo stačiakampio pagrindo plokštelių eile viename gale. Nykščiu spaudžiant plokšteles, išgaunamas garsas. Už vyro nugaros pastatyta nedidelė sofa, o ant sienos kabo keli paveikslai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]