Ir kūnui, ir sielai

Juozas Valentukevičius, [email protected]

Neregių istorija muziejų ekspozicijose

Spalio 15-oji - Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Ją mini viso pasaulio neregiai ir silpnaregiai. Lietuvoje šią dieną daug metų vykdavo susitikimai bendruomenėse, įvairūs renginiai, skirti visuomenei. Šių metų situacija - COVID-19 pandemija - koreguoja planus: nebus didelių renginių, įprastų susibūrimų, tačiau šiuolaikinės technologijos suteikia aibę galimybių bendrauti virtualiai, minėti šia pasaulinę dieną kitaip. Istorinė patirtis byloja: negandos, sunkumai, pandemijos praeina ir gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Kad ir kas benutiktų, žmonės planuoja ateitį, būsimas keliones, galvoja apie naujas patirtis. Šiame straipsnyje skaitytojus norime supažindinti su specializuotais muziejais, pristatančiais aklųjų istorinę patirtį, veiklas, galimybes, neregių švietimo sistemos kaitas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Mūsų bendruomenės nariai jau yra aplankę ne vieną tokį muziejų ir gali papasakoti daug įdomaus. 

Specializuoti tiflologinės pakraipos muziejai veikia daugelyje šalių, o kai kuriose jų yra net po kelis. Pagal sukauptas eksponatų kolekcijas ir rinkinius juos galima suskirstyti į tam tikras veiklos sritis: istorinės atminties, memorialiniai, meno prieinamumo ir pažinimo, brailio rašto ir kiti. Visus juos vadinsime apibendrintu terminu - tiflologijos muziejais. Juose ne tik pristatoma neregių istorija, bet ir vykdoma plati edukacinė veikla, rengiamos kilnojamosios ir virtualios parodos. Neakivaizdinę kelionę pradėkime nuo Prancūzijos, šalies, kurioje buvo pradėtas sistemingas neregių lavinimas ir švietimas, sukurtas aklųjų raštas. 

Valentino Hajuji muziejus. Nuo 1886 m. Paryžiuje veikia pirmasis pasaulyje tiflologijos muziejus, skirtas aklųjų istorijai.  Muziejus pavadintas aklųjų švietimo iniciatoriaus, pirmojo pedagogo, pradėjusio sistemingai mokyti nematančius vaikus, V. Hajuji (Valentin Hauy, 1745-1822) vardu. Svarbiausias šio muziejaus tikslas - pristatyti neregių švietimo pradžią, jo kaitą, parodyti visuomenei neregių sugebėjimus, genialų Luji Brailio raštą ir jo reikšmę. Muziejaus įsteigimas XIX a. pabaigoje buvo drąsus ir įžvalgus sprendimas. Tuo metu apie neregius visuomenė žinojo nedaug. Apie jų galimybes dar mažiau - vargšai, likimo nuskriaustieji, gyvenantys iš išmaldos, nesavarankiški ir pan. 

V. Hajuji buvo labai išsilavinęs žmogus, poliglotas, mokėjo daugybę kalbų, keletą metų dirbo vertėju Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI. Kartą užėjęs papietauti į vieną Paryžiaus užeigą, išvydo viešas patyčias scenoje iš aklų muzikantų - tai jį labai sujaudino ir papiktino. Negalėdamas susitaikyti su tuo metu vyravusiu visuomenės požiūriu į šiuos žmonės, nusprendė juos lavinti, atskleisti jų žmogiškąsias prigimtines savybes. 1785 m. Paryžiuje savo lėšomis atidarė pirmąją pasaulyje mokyklą, skirtą nematantiems vaikams. Šie metai yra laikomi sistemingo neregių mokymo ir lavinimo pradžia pasaulyje.  

Muziejuje sukaupta daug eksponatų ir kolekcijų. Pristatomos pirmosios knygos neregiams, jose - mums visiems įprastos raidės reginčiųjų raštu, tik padidintos, įspaustos iškiliu reljefu, jas liesdami pirštais mokiniai mokėsi skaityti. Šios knygos (pasaulyje jų likę tik keli egzemplioriai) aiškiai parodo, kokį nelengvą kelią turėjo praeiti pedagogai ir švietėjai, kol buvo rastas ir sukurtas akliesiems tinkamiausias raštas. Nuolatinėje ekspozicijoje - senosios rašymo priemonės, medinės ir metalinės rašymo lentelės ir ylos (grifeliai), kuriomis buvo mokomi rašyti pirmieji moksleiviai; įvairūs mokymo bei lavinimo prietaisai, maketai, skaičiavimo lentelės, modeliai, kuriuos gamindavo patys pedagogai. Šimtametės brailio rašto spausdinimo mašinėlės atspindi, kaip keitėsi ir tobulėjo rašymo įrenginiai. Egzotiškai atrodo pirmieji liečiamieji gaubliai, reljefinės iliustracijos, abėcėlių pavyzdžiai. Išskirtinė vieta ekspozicijoje skirta L. Brailiui. Imponuoja ypatinga atmosfera muziejaus viduje: 1907 m. pagaminti senovinio stiliaus baldai suteikia ypatingą aurą, lankytojai pasijunta lyg būtų patekę į šimtmečio senumo aplinką. 

Luji Brailio muziejus. Tai muziejus nedideliame Kupvrė (Coupvray) miestelyje, maždaug 40 km nuo Paryžiaus, name, kuriame gimė genialaus aklųjų rašto išradėjas Luji Brailis (Louis Braille, 1809-1852). Muziejus veikia daugiau kaip 130 metų. Ekspozicija įrengta taip, kad būtų kuo autentiškiau atspindėtas XIX a. I pusės vaizdas. Organizuojamos ekskursijos trunka vieną valandą, aplankomi visi ekspozicijos kambariai. Apžiūrima lemtingą vaidmenį L. Brailio gyvenime suvaidinusi jo tėvo dirbtuvė - pakinktų arkliams gamybos patalpa. Pasakojama, kaip mažasis Luji patyrė traumą, aštriu daiktu susižeidė akį, prarado regėjimą. Kaip vaikas siekė mokslo žinių Paryžiaus aklųjų institute, kaip iš karininko Šarlio Barbje 1821 m. sužinojo apie prancūzų kareivių naudotą "naktinį raštą", specialią reljefinių taškų susižinojimo sistemą. Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama L. Brailio sukurtajam raštui, jo plitimui Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Įdomus faktas - muziejuje galima pamatyti ir leidinį lietuvių kalba - dr. Valentino Vytauto Toločkos knygą "Skaitantys pirštai". Šis muziejus komplektuoja visus leidinius apie L. Brailį, išleistus įvairiomis pasaulio kalbomis. Sužinojęs šį faktą dr. V. V. Toločka ir nusiuntė savo autorinį darbą. Pabendravus su keletu tautiečių, pabuvojusių L. Brailio muziejuje, visi teigia, kad įspūdis nepakartojamas. Aplankius muziejų, būtinai reikėtų aplankyti dar vieną vietą: 1887 m. Kupvrė mieste pastatytas atminimo paminklas L. Brailiui - sėdintis rašto išradėjas moko skaityti šalia stovintį berniuką. 

Ispanija. 1992 m. gruodžio 14 d. Nacionalinės Ispanijos aklųjų organizacijos (ONCE) iniciatyva buvo atidarytas Tiflologijos muziejus Madride. Ispanijos spaudoje rašoma, kad mintis įsteigti specialų muziejų neregiams kilo dar XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Prireikė šimto metų, kol sumanymas buvo įgyvendintas. Muziejuje yra trys nuolat veikiančios ekspozicijos: tiflologinės medžiagos paroda, aklųjų ir silpnaregių menininkų darbų paroda ir architektūros paminklų liečiamųjų maketų ekspozicija. Būtent ši maketų ekspozicija muziejui suteikia išskirtinumą tarp kitų tiflologinės pakraipos muziejų. Čia galima susipažinti su žymiausių Ispanijos ir pasaulio architektūros statinių maketų tiksliomis kopijomis - paliesti Karalių rūmus Madride, didingą Sagrada Familia (Šv. Šeimynos) bažnyčią Barselonoje, Eifelio bokštą Paryžiuje, Tadžmahalo mauzoliejų Indijoje ir daugelį kitų eksponatų. Šiuo metu ekspozicijoje yra 35 maketai. Keletą statinių galima apžiūrėti labai išsamiai, nukeliant maketo dalis, liečiant tyrinėti visas jų erdves. Nuodugniai susipažinti su muziejumi reikia skirti bent pusdienį. 

Šiame muziejuje taip pat pristatomos įvairios rašymo ir mokymo priemonės, naudotos iki brailio rašto atsiradimo. Rašymo lentelės ir spausdinimo mašinėlės, pritaikytos rašyti brailio raštu, jų pavyzdžiai ir kaita nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Įvairūs leidiniai, knygos, mokymo priemonės tiksliesiems mokslams, reljefiniai žemėlapiai, kurių seniausias yra 1879 m. Apeninų pusiasalio. Taip pat čia demonstruojamos ir dabartinės techninės priemonės, padedančios neregiams buityje ir gyvenime. 

Italija. Homero muziejus. Apie Italiją, jos meno ir architektūros lobynus galima kalbėti labai daug: žavėtis, džiaugtis, reikšti emocijas, žodžiais stengtis apibūdinti jų grožį. Ilgą laiką šie pasaulio stebuklai neregiams buvo sunkiai suvokiami, teprieinami gal tik ypatingos vaizduotės žmonėms. Situacija pasikeitė, kai 1993 m. neregys Aldo Grassini (jam šiuo metu virš aštuoniasdešimties) sumanė įkurti Homero muziejų. 1999 m. muziejus tapo valstybiniu, prasiplėtė veiklos kryptys. 

Homero muziejus veikia Ankonoje, prie Adrijos jūros, didžiuliame XVIII a. penkiakampės formos keturių aukštų pastate. Jo užimamas plotas - 3 tūkst. kv. m, eksponuojama daugiau nei 300 darbų. Šį muziejų aplankę žmonės sako, kad norint gerai viską apžiūrėti, reikia dviejų dienų. Tai populiariausių visų laikų skulptūrų kopijos ir architektūros paminklų maketai, atspindintys 4000 metų skulptūros ir architektūros istoriją. Lankytojas tarsi keliauja per įvairius meno raidos stilius ir laikotarpius: egiptietiškąjį, graikiškąjį, etruskų, romėnų, gotikos, baroko ir kitus. Lankytojai skatinami Italijos meną liesti rankomis ir taip pažinti šios šalies architektūros ir meno stebuklus. Tarp eksponatų - faraono Ramzio statula, egiptiečių mumifikacijos stalas, romėniškojo laikotarpio skulptūra Kapitolijaus vilkė, išauginusi Romulą ir Remą - Romos miesto įkūrėjus. Norintieji gali palyginti dvi skirtingas Dovydo skulptūras, sukurtas dviejų skulptorių - Mikelandželo ir Donatelo. Muziejaus šedevrų žodžiais neįmanoma nupasakoti, susižavėjusiems šiais lobynais yra viena išeitis - suplanuoti kelionę į Italiją. Priminsime, kad Homero muziejuje jau lankėsi ir nemažas būrys neregių iš Lietuvos. Visi jie vieningai sutaria: tai lobynas, apie kokį neregys ar silpnaregis gali tik pasvajoti! 

Lenkija. Mūsų artimiausi kaimynai irgi turi kelis specializuotus muziejus. Jų steigėjai yra Nacionalinė aklųjų ir silpnaregių sąjunga, valstybinės institucijos ir privati iniciatyva. Muziejuose atspindima šios šalies neregių veiklos raida ir pasiekimai, visuose vykdoma plati edukacinė veikla. Paminėsime tik viena, gana originalų: 6 km nuo Poznanės, šiaurės kryptimi, Ovinskoje (Owinska) veikia Tiflologijos muziejus, kurio pagrindiniai eksponatai - reljefiniai žemėlapiai. Pristatydamas ekspoziciją, šios įstaigos vadovas Marekas Jakubovskis akcentuoja, kad čia sukaupta ir lankytojams pristatoma viena didžiausių Tiflokartografijos kolekcijų pasaulyje. Seniausi reljefiniai žemėlapiai neregiams pagaminti daugiau kaip prieš 150 metų, juos restauruojant specialistams teko gerokai paplušėti. Čia eksponuojami ir seni, gana didelės apimties sieniniai žemėlapiai, ir staliniai, daug patogesni naudoti mokymo bei pažinimo procese. Šios reljefinės priemonės gana skirtingos, skirtinga jų gamybai naudota technologija, medžiagos: gipsas, molis, kartonas, popierius, įvairios plastmasės. Galima stebėti ne tik kaip keitėsi gamyboje naudotos medžiagos, bet ir kaip tobulėjo įvairūs reljefiniai žymėjimai, kontūrų vaizdavimas, sutartiniai ženklai. Įstaigos vadovas teigia: "Istorinė patirtis - lyg langas tobulėjimui, naujoms edukacijoms, gamybos technologijoms." Anot jo, panašūs muziejai veikia Sankt Peterburge, Maskvoje, Vienoje, Brno, Prahoje, Berlyne, bet jie žymiai mažesni, turi kuklesnes kolekcijas. 

Tie, kas nori apie tiflologijos muziejus surasti daugiau informacijos, konkrečių interneto adresų, gali apsilankyti Tiflotyros tinklaraštyje skiltyje "Tai įdomu" (www.labiblioteka.lt). 

Nuotrauka: Didžiulį įspūdį padaro pirmojo pasaulyje tiflologinio V. Hajuji muziejaus kolekcija / muziejaus archyvo nuotr. 

Valentino Hajuji muziejaus kolekcijos dalis. Šviesiame kambaryje, ant plataus stalo eksponuojami įvairūs daiktai - gaubliai, knygos, dokumentai, brailio rašto abėcėlė, spausdintuvai, lankstinukai, skulptūros ir kiti su neregių istorija susiję daiktai. Antrame nuotraukos plane, prie sienų, pastatytos spintos ir mažesnės spintelės, kuriose laikomi kiti svarbūs dokumentai ir nuotraukos, pastarųjų taip pat gausu ir ant sienų.