Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

Tėvynė, kurios nepasirinkai


 

Parašas po straipsniuSpalio 15-ąją - Baltosios lazdelės dieną - prisimename ne tik pačią lazdelę, aklųjų mobilumą, jį skatinančias ir stabdančias priežastis. Daugiau ir intensyviau kalbame apie tai, kaip netekus regėjimo gyventi visavertį ir pilnakraujį gyvenimą. Spalio 15-ąją visos mūsų galimybės ir negalimybės tarsi užaštrėja, tampa labiau juntamos, matomos... Spalio 15-ąją solidarizuojamės su kitų šalių neregiais. Radijo stoties GOLD FM "Aklo pasimatymo" laidoje pokalbis su neregiu vertėju Keenanu Tartusy iš Sirijos, gyvenančiu Norvegijoje. Su pašnekovu kalbėjausi nuotoliniu būdu. Radijo laida rengta karantino metu, tai atsispindi ir pokalbininkų bendravime, ypač jo pradžioje. 

 

- Tėvynę atradote Norvegijoje - kaip laikotės? 

- Laikausi gerai, tik nemėgstu dėl karantino likti namuose. Visos valstybinės institucijos, kurios perka mano paslaugas, pradėjo veikti iš dalies arba nuotoliniu būdu. Sumažėjo darbo, 99 proc. jo persikėlė į virtualią erdvę ir į telefoną, dažnai tenka versti vaizdo pokalbius. Apskritai, darbas tapo nuobodesnis. Mėgstu bendrauti, kalbėti, susitikti, o dabar turiu daug laisvo laiko ir nedaug veiklos. 

 

- Ar nuotoliniame darbe nerandate jokių privalumų? 

- Atvirai kalbant, viskas turi savų minusų ir savų pliusų. Gyvas vertimas: žinoma, būtų puiku susitikti, pabendrauti, išsikalbėti kitomis temomis, palaukti, kol reikės versti (nors iš tikrųjų mums neleidžiama kalbėti su žmonėmis, kuriems verčiame, kitomis temomis), bet vis tiek tai gyvas bendravimas. Tačiau versdamas pokalbius telefonu ar vaizdo konferencijas, gali likti namie ir pertraukėlių metu daryti, ką nori. Tik man labiau patinka vertėjauti gyvai. 

 

- Nėra paprasta nusakyti, iš kur esate - kaip pats prisistatote žmonėms? 

- Nemanau, kad sunku nusakyti, iš kur esu. Esu kilęs iš Sirijos, dabar gyvenu Norvegijoje, prieš tai dvejus su puse metų gyvenau Turkijoje, bet vis tiek esu iš Sirijos. 

 

- Gal galėtumėte papasakoti apie savo kelią į Europą ir kaip įsikūrėte Norvegijoje? 

- Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Norvegijoje gyvenu nuo 2016-ųjų sausio, taigi jau daugiau nei ketveri metai. Norvegija yra puiki šalis, geri žmonės - jaučiuosi kaip namie. Čia turiu visas savo teises ir visas pareigas, todėl negaliu skųstis dėl kokios nors nelygybės, pavyzdžiui, kad esu mažiau vertinamas nei žmonės, čia gyvenantys visą gyvenimą. Man tai labai svarbu ir reikšminga. 

 

- Žinome, kad situacija Sirijoje yra sudėtinga, bet kokia ji yra jūsų akimis? 

- Visų pirma norėčiau pasakyti, kad situacija Sirijoje nėra sudėtinga. Iš tikrųjų viskas labai paprasta: ten vyksta revoliucija, žmonės norėjo nuversti diktatorių, valdyti demokratiškai, įgyvendinti pilietines teises visiems sirams, arabams, kurdams. Teisės vienodos musulmonams ir krikščionims. Diktatorius tam pasipriešino, jis norėjo amžinai būti prezidentu. Jis valdo šalį kaip savo ūkį, nes tiki, kad taip ir yra. Jis leido sau žudyti žmones. Mes, sirai, daug iškentėme, o 2013-aisiais situacija dar labiau pablogėjo, ypač pasienyje, todėl mes su žmona nusprendėme palikti šalį ir kurti gyvenimą kitur. Neturėjome plano vykti į Europą ar į Norvegiją, tiesiog norėjome persikelti bet kur, kur situacija būtų geresnė. Dvejiems su puse metų apsistojome Turkijoje. Per šį laikotarpį pateikėme paraišką Jungtinių Tautų pabėgėlių komitetui. Jis mūsų prašymą išsiuntinėjo į kelias šalis ir gavome kvietimą apsigyventi Norvegijoje. Taip čia ir atvykome. 

 

- Norvegija kaip tėvynė jums buvo "paskirta" netikėtai. Kaip jautėtės tuo metu, kai nežinojote, kur vyksite ir kokia šalis taps antrąja jūsų tėvyne? Ar domėjotės kokia nors šalimi labiau, ar tiesiog laukėte? 

- Jaučiausi kaip pakabintas ant virvės. Tarsi kybočiau ore. Nežinai, ar taip ir liksi kaboti, ar kur nors nukrisi, ką veiksi. Tuos dvejus su puse metų nežinojau nieko, ar liksiu Turkijoje, ar grįšiu į Siriją, ar keliausiu į kitą šalį. Pradėjau mokytis turkų kalbos, bet vos tik išgirsdavau, kad mūsų užklausa nukreipta kur nors kitur, pats sau sakydavau: "Man nereikia turkų kalbos, vis tiek greitai kelsimės kitur." Kai negaudavome jokios konkrečios informacijos, nes Pabėgėlių centre jau ignoruodavo mano skambučius, vėl pradėdavau mokytis kalbėti turkiškai. Tokioje painiavoje ir gyvenau. 

 

- Turėjote prisitaikyti prie daugelio naujų dalykų: naujos šalies, kalbos, kultūros, gyvenimo būdo. Kuris iš šio prisitaikymo aspektų buvo sunkiausias ar sudėtingiausias? 

- Gal labiausiai kultūra, nes kalba man niekada nekėlė sunkumų. Be to, norvegų ir anglų kalbos nėra labai skirtingos. Panaši gramatika, daug bendrų žodžių. Kultūra nustebino labiau. Stengiausi perprasti žmones, jų požiūrį, bet nevadinu to ypatingu sunkumu, nes galiausiai visi žmonės yra skirtingi. Net tos pačios šalies žmonės, gyvenantys skirtingose vietose, šiek tiek skiriasi. Skiriasi maistas, mentalitetas, kiti dalykai. Kalbant apie Norvegiją, tai gal labiau buvo iššūkis nei sunkumas. 

 

- Ar jaučiatės šį iššūkį įveikęs, ar dar vis esate "pažinimo procese"? 

- Toli gražu ne. Mes vis dėlto kalbame apie labai skirtingą kultūrą. Be to, reikia turėti galvoje, kad čia gyvenu ir neplanuoju gyventi niekur kitur, todėl reikia laiko suvokti visumą. Man vis dar nelengva bendrauti su norvegais, ypač kai jie kalba apie ką nors labai specifiška arba juokauja. Aš suprantu apie ką jie kalba, suprantu žodžius ir kontekstą, bet negaliu suprasti perkeltinės prasmės arba kodėl kažkokie dalykai jiems yra juokingi. Pavyzdžiui, žodžiai iš kokio nors vietinio serialo. Kad suprasčiau, man turi papasakoti visą to serialo istoriją. 

 

- Turime stereotipų kalbėdami apie žmones iš arabų šalių, jų santykius tarp lyčių. Ar jūs pajutote tuos skirtumus? Ar turėjote kokių nors nepatogumų? 

- Nenorėčiau to vadinti nepatogumais, nes aš turiu draugių moterų net ir Sirijoje. Bet, žinoma, yra dalykų, kurie čia, Europoje, man pasirodė įdomūs. Pavyzdžiui, Norvegijoje yra normalu apsikabinti su mergina, kuri yra tiesiog tavo draugė. Sirijoje apkabini tik savo merginą arba sužadėtinę. Mes neapsikabinėjame su bet kuo. 

 

- Kaip jautėtės, kai jus kažkas pirmą kartą apsikabino? 

- Tiesą pasakius, išraudau kaip pomidoras. Mano veidas akivaizdžiai bylojo, kad nesuprantu, ką jūs darote. Vėliau sužinojau, kad tai visiškai normalu ir dabar nedarau jokių problemų. 

 

- Ar pamėgote apsikabinimus? 

- Nieko bloga, nors paprastai žmonių neapkabinėju. Tiesiog nelabai mėgstu, kai man kas nors uždeda ranką ant peties. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, žmonės čia yra gerokai skeptiškesni ir atsargesni. Sunku yra užmegzti kontaktą socialiniuose tinkluose. Žmonės labiau rūpinasi savo kibernetiniu saugumu, todėl į savo kontaktus nepriima nepažįstamų. Arabų šalyse į pakvietimą draugauti feisbuke paprastai atsakoma taip ilgai negalvojant. Norvegai pirmiausia pasidomės, koks tai žmogus, kodėl jis man atsiuntė užklausą ir tik tada priims. Mes šiuo požiūriu esame smalsesni. Jeigu norvegas tavęs nepažįsta, jis niekada nepatvirtins užklausos ir nebus jokio grįžtamojo ryšio. Jeigu nori užmegzti kontaktą Norvegijoje, tam prireiks nemažai laiko. Jie turi ir labai malonių savybių: kiekvienąkart užmezgus akių kontaktą tau nusišypsos, pasisveikins ir man tai labai patinka. Jie labai draugiški, kai ateini į parduotuvę ar darbo pokalbį, bet peržengti asmeniškumo ribas - sunku. 

 

- Ar yra korektiška vartoti žodį "pabėgėlis"? Kaip jaučiatės jį girdėdamas jūs pats? 

- Man pavadinimai nėra svarbūs iki tol, kol turiu savo teises. Taip, esu pabėgėlis, atvykau į šią šalį, nes mano šalyje buvo labai sudėtinga situacija, kurioje negalėjau gyventi. Tačiau žinoma, jeigu žmonės su manimi bendrautų kitaip vien todėl, kad esu pabėgėlis, man tai nepatiktų. 

 

- Ar kada teko tai pajusti? 

- Ne, neteko. Norvegijoje nieko panašaus nepatyriau. Gyvenu, dirbu, moku mokesčius, su valstybe atsiskaitau pagarbiai, nesijaučiu kaip pabėgėlis. Esu šios šalies gyventojas, žinau ir gerbiu jos įstatymus. Pabėgėlio statusas, mano nuomone, yra kažkas labai laikina. Kai tik integruojiesi į šalies visuomenę, jos gyvenimą, jau nesi pabėgėlis. 

 

- Kas, jūsų nuomone, nusako žmogaus identitetą? Gyvenate Norvegijoje, kalbate norvegiškai, ar neturėtumėte savęs vadinti norvegu? 

- Na, gerai, tarkime, esu norvegas. Bet paklauskite manęs, kokios muzikos aš klausausi, kokį maistą valgau. Koks yra mano hobis? Visi šie dalykai bus susiję su Sirija, o ne su Norvegija. Žinoma, Norvegija padarė įtaką mano būdui, aš tapau atviresnis, bet vis tiek daug kas yra likę iš mano tikrosios tėvynės. Pavyzdžiui, didelę norvegų maisto dalį sudaro žuvis ir jūros gėrybės. Aš nemėgstu jūros gėrybių, o tai nebūdinga norvegams. Nemoku slidinėti - tai Norvegijoje tiesiog nesuprantama - kaip tu neslidinėji. Bet atvirai kalbant, esu ištikimas šiai šaliai. Jeigu kas nors apie ją sakytų ką nors bloga, aš diskutuočiau ir ją ginčiau. Domiuosi ta šalimi, stengiuosi dalyvauti jos gyvenime. Pavyzdžiui, balsavau savivaldybių rinkimuose, nors daugelis imigrantų to nedaro, bet aš tikiu, kad esu tos visuomenės dalis. Tik įsiliejimas į visuomenę ir buvimas norvegu - du skirtingi dalykai. Galbūt mano vaikai jau bus šimtaprocentiniai norvegai. Bet aš toks būti negaliu, nes nugyvenau 20 metų Sirijoje. Tai nėra paprasta, o gal ir visiškai neįmanoma. 

 

- Pakalbėkime apie aplinkos prieinamumą - ar jums patogu gyventi Norvegijoje, ar aplinka čia draugiška neregiui? 

- Priklauso nuo to, ką vadinsime aplinkos draugiškumu neregiui. 

 

- Paklausiu kitaip. Ar jaučiatės savarankiškas toje šalyje? 

- Taip, jaučiuosi pakankamai savarankiškas, bet kalbant apie viešąjį transportą, gatves, prieinamumas nėra pats geriausias. Norvegija - labai snieguota šalis, daug daug sniego, ypač Šiaurėje, todėl orientuotis sudėtinga. Daugelis neregių, kad nusigautų iš taško A į tašką B, naudojasi taksi. 

 

- Ar Sirijoje buvo kitaip? 

- Sirijoje buvo sunkiau, nes ten niekam nerūpi, ar neregiai gali judėti. Sirijoje net jeigu neregys nori atsidaryti banko sąskaitą, reikalingas įgaliotas žmogus. Neregys neturi teisės savarankiškai tai padaryti. Viena mano draugė yra anglų kalbos ir literatūros profesorė, bet negali dėstyti universitete, nes teisiškai įstatymai nepripažįsta, kad ji gali turėti tokią kvalifikaciją. Taip yra todėl, nes netikima, kad ji galėtų kontroliuoti studentus, palaikyti reikalingą discipliną. Didelės spragos visoje kultūroje ir net įstatymuose. Kartą buvau sutikęs diktatoriaus žmoną ir aiškinau jai apie tai, kaip yra svarbu sukurti neregiams darbo vietas, tinkamai sutvarkyti aplinką. Aiškinau apie aklųjų galimybes dirbti kompiuteriu ir kokias tai galimybes gali atverti. Žinote, ką ji man pasakė: "Aš nemanau, kad neregiai gali naudotis kompiuteriu." Sirijoje ji yra laikoma labai išsilavinusia. Ji studijavo bankininkystę Jungtinėje Karalystėje, pati yra britė. Jeigu šitaip galvoja žmogus, turintis didžiulę sprendžiamąją galią, ko tada galime tikėtis iš paprastų Sirijos žmonių, kurie savo gyvenime galbūt nėra sutikę nė vieno neregio? 

 

- Norvegijoje su tokiu požiūriu turbūt nesusiduriate? 

- Ne, visiškai ne. Net kai man buvo dėstoma įvadinė programa, kurios išklausyti turi visi imigrantai, taip pat ir pabėgėliai, jau tada mano kuratorius, žmogus, padėjęs man įsilieti į šalies gyvenimą, pasakė: "Mes nelaikome neregių neįgaliais, nes jie gali daryti beveik viską. Jie tiesiog turi tam tikrų poreikių. Kai tie poreikiai patenkinami, jie gali gyventi visiškai savarankiškai." Šis požiūris gyvuoja visose gyvenimo srityse. Net jeigu einu apsipirkti ir pasakau, kad nematau, ir net jeigu mane dominantis daiktas yra supakuotas dėžutėje, norvegai ją atidarys ir leis tą daiktą apžiūrėti nedarydami iš to problemos. Tai mane labai maloniai stebina. Dabar, po ketverių su puse metų, praleistų Norvegijoje, negaliu suprasti, kaip dvidešimt metų gyvenau šalyje, kuri nepriima neregių. Gyvenimo, koks buvo tada ir koks yra dabar, negalima lyginti. 

 

Visos laidos paklausykite paspaudę nuorodą. 

 

Nuotrauka: Skirtingai nuo gimtosios Sirijos, gyvendamas Norvegijoje K. Tartusy patyrė, kad čia neregiai nelaikomi neįgaliaisiais / asmeninio archyvo nuotr. 

Jaunas vyras pozuoja kambaryje sėdintis ant sofos. Jis matomas nuo kelių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu ir kairę ranką padėjęs ant šalimais esančios pagalvės. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, jis užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Vyras užsimerkęs ir nuoširdžiai, kiek pravira burna šypsosi. Jis vilki tamsią languotą striukę ir tamsias kelnes. Už jo nugaros stovi nedidelis medinis keturkampis staliukas ir daugybė kambarinių gėlių. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]