Mūzų pėdsakais

 

"Greit patirsiu, kas aš esu"


 

Aklumas literatūroje, dailėje - plati ir daugiasluoksnė tema: nuo Homero, senųjų graikų epų, iki šiuolaikinių autorių kūrinių. 

Skaitytojams siūlome stabtelėti prie keturių poetų - dviejų užsienio ir dviejų lietuvių - tekstų. Aklumo tema čia išnyra įvairiais pavidalais, tamsiausiomis ir šviesiausiomis savo spalvomis. Kiekvienas šių autorių ir šių tekstų nusipelnytų atskiro pasakojimo ar įvado - bendras visus vienijantis vardiklis - kultūros laukas, pradedant mitologiniais P. Picasso tapomais minotaurais, baigiant Ch. Chaplino filmais, J. L. Borgeso tamsos pašlovinimu. Minint Baltosios lazdelės dieną įdomu palyginti, kaip skirtingai šie autoriai suprato ir pajuto neregio situaciją. 

Redakcija 

 

Jorge Luis Borges 

 

LIAUPSĖ TAMSAI 

 

Senatvė (kaip ją vadina kiti) - 

tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas. 

Žvėris jau numiręs arba beveik miręs. 

Žmogus ir jo siela išliko. 

Gyvenu tarp vaiduoklių - ryškių arba apmiglojusių, 

tačiau jokiu būdu ne tamsoj. 

Buenos Airės. 

Anksčiau sudraskytos į priemiesčius 

ligi pat bekraštės lygumos, 

vėl pavirto į Recoletą, Retiro, 

labirintą aplink Onse aikštę 

ir keliolika senų vasarnamių, 

kuriuos vis dar vadiname Pietūs. 

Pasaulis visad man rodės pernelyg smulkus, 

Demokritas iš Abderos apakino mane, kad 

atsiduočiau minčiai; 

laikas tapo mano Demokritu. 

Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs, 

slenka žulsniai į nuokalnę 

ir panašūs į amžinybę. 

Draugų veidai jau ištežę. 

Moterys - tos pačios, kokios buvo kadaise, 

o kavinėj, tikriausiai, jau kitos, 

knygų puslapiuos - nė raidytės. 

Ką nors, ko gero, gąsdina tokie dalykai, 

betgi man tai - švelnumas ir sugrįžimas. 

Iš visų mane iki šiol pasiekusių tekstų 

aš įstengiu perskaityt tik nedaugelį: 

vien tik tai, ką skaitau mintyse, 

skaitydamas ir pakeisdamas. 

Iš Pietų, Vakarų, iš Šiaurės ir iš Rytų 

susibėga keliai, stumdami mane 

į sakralinį centrą. 

Šitie keliai - atgarsiai ir atspaudai, 

moterys ir vyrai, mirtys ir prisikėlimai, 

naktys ir dienos, 

budėjimai ir košmarai, 

kiekvienas tavo išgyvenimo mirksnis 

o ir viso to, ką išgyvenusi žemė, - 

nesulaužomas danų kardas, arabų mėnulis, 

mirusiųjų darbai, 

tarpusavio laimė, atrasti žodžiai, 

Emersonas, sniegas ir tiek visko pasauly! 

Dabar juos galima ir užmiršti. 

Aš einu linkui savojo lizdo, 

į galutinę formulę, 

raktą ir veidrodį. 

Greit patirsiu, kas aš esu. 

 

(vertė Sigitas Geda) 

 

 

Charles Baudelaire 

 

AKLIEJI 

 

Stebėk juos, mano siela; tai išties baisu! 

Panašūs į lėles ir komiški iš viso; 

Somnambulai ir klaiką keliančios nakvišos; 

Neaišku kur jie suka veizolus tamsius. 

 

Iš jų akių jau Dievo šviesos nesisunkia, 

Tarsi į tolį žvelgia, žvelgdami aukštyn 

Į dangų; ir nė vieną sykį grindinin 

Jų neišvysi lenkiant galvą mąslią, sunkią. 

 

Jie traukia taip per begalybę tolumos. 

Tylos ir amžių brolija. O mieste mūs! 

Kol nepaliauji, mus apsupęs, mykti, baubti, 

 

Šleikščiai pamilęs savo pomėgius žemus, 

Pažvelk! Ir aš su jais, kvailys iš tamsumos, 

Sakau: ko tikis aklas Danguje sulaukti? 

 

(vertė Sigitas Geda) 

 

 

Vytautas Sirijos Gira 

 

NEŽINOMAI MERGAITEI 

 

Mergaite, Tu graži. Tavęs aš pasiilgau, 

Nors nemačiau tavęs, nors nežinau, kur rast. 

Gal reikia eit laukuosna, blizgančiuosna smilgom, 

O gal nubristi jūras ir marias. 

 

Mergaite, tu graži. Žinau, ir tu nerimsti, 

Ir tu degi, ir tu kažko ilgies. 

Ir taip abu platoniškoje meilėj grimztam, 

Tu - dėl svajonių princo, ašen - dėl tavęs. 

 

Mergaite, tu graži, o aš visai kitokis, 

Totorin panašus, tokiais plačiais žandais. 

Ir iš manęs, žinai, merginos visos juokias, 

Ir sako - kvailas jis ir spausdina eiles. 

 

Mergaite, tu graži. Ir tau per prastas ašen, 

Nes aš - tiktai poetas, Dieve mano, tik! 

Bet jei ringe galėčiau priešo kraują lašint, 

Tada gal sugebėčiau aš ir tau patikt. 

 

Mergaite, tu graži. Dar kartą juk sakau tau - 

Deja, nebūsiu ašen sportiška žvaigždė! 

Ir nepatiesiu nieko niekada nokautu, 

Ir mano vardas niekur neaidės... 

 

Mergaite, tu graži. Sakyk, tave kur rasti? 

Save, nors vieną kartą, pamatyt man leisk... 

O gal... O gal nesu aš tau per prastas? 

Gal... mėgsti tu eiles? 

 

Gal tu manęs ilgies, gal tu manęs teiraujies, 

ir nežinai, kur aš, ir nežinai, kas aš? 

Gal verda dėl manęs tavųjų gyslų kraujas, 

Gal blizga dėl manęs tavų akių rasa? 

 

Ir gal dar mudu vienas kitą rasim, 

Aš - Čarli Čaplin, tujen - neregė... 

Ir liksi su manim, mana geroji sesė, 

Ir visada galėsiu aš tave regėt. 

 

Mergaite, tu graži. Tavęs aš pasiilgau, 

Nors nemačiau tavęs, nors nežinau, kur rast. 

Gal reikia eit laukuosna, blizgančiuosna smilgom, 

O gal nubristi jūras ir marias. 

 

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas 

 

PICASSO: MERGAITĖ SU PLAZDANČIU BALANDŽIU IR AKLAS MINOTAURAS 

 

Buvo naktis. Aukšti žvejai 

Stovėjo ant tylos blakstienų. Upė 

Skambėjo polaidžio atsiminimų 

Ilgesį ir jėgą. 

 

Mergaitė - didžiulis balandis 

Plazdančiais plaukais - 

Spindėdama ir būdama 

Ir vėjas, ir naktis, ir medis, 

Peizažo navomis 

Už rankos vedė aklą Minotaurą, - 

Lyg būtų nešusi nulaužtą šaką. 

 

Ir mes, palikę su žvejais ant kranto, 

Ilgai dar verkėm jos 

Ir grąžėme rankas: 

Nes kas yra Mergaitė, vedanti į naktį 

Aklą Minotaurą? Kas yra 

Balandis, plazdantis jos rankoj, 

Ir Minotauro šnervių linija, 

Dviprasmiam skausmui lygi? 

 

Baltimorė 1957 

 

Paspaudę nuorodą pamatysite A. Nyką-Niliūną įkvėpusį Pablo Picasso paveikslą "Mergaitė veda aklą Minotaurą naktyje" (1934). 

 Paveikslo aprašas: Paveikslo centre vaizduojamas raumeningas minotauras - pusiau žmogus, pusiau bulius. Jis matomas visu ūgiu, iš kairiojo profilio. Minotauro visas kūnas - kaip tvirto augaloto vyro, tačiau galva - buliaus, su dviem ragais. Minotauras galvą užvertęs aukštyn, tarsi žengtų labai atsargiai, bet kartu ir pasitikėdamas savo vedle. Kairėje rankoje jis laiko į žemę atremtą lazdą, o dešine ties pečiais liečia priešais jį stovinčią nedidelę mergaitę šviesiais plaukais, kuri abiejomis rankomis tvirtai laiko baltą balandį. Už mergaitės nugaros, kairėje paveikslo pusėje, stovi aukštas jaunas vyras, kuris atrodo stebintis. Jis nugara atsirėmęs į sieną, kairę ranką parėmęs po smakru. Jis vilki marškinius trijų ketvirčių rankovėmis, trumpas kelnes, dėvi kepurę ir stovi basas, kaip ir visi paveikslo personažai. Paveikslo dešinėje, kiek toliau už minotauro, matoma nedidelė valtis, plūduriuojanti prie kranto. Vienas vyras joje stovi rankomis pasirėmęs į neaukštą burę, atrodo tvirtas ir kiek primena piratą, kitas sėdi šalia valties ant kranto, jis atrodo daug smulkesnis už stovintį. Abu vyrai įsistebeiliję į minotaurą. Paveikslo fone - tamsus žvaigždėtas dangus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]