Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

"Gyvenimas yra it fortepijonas"

Jau tris šimtus metų pasaulis mėgaujasi fortepijono muzikos garsais, užburiančiais nuo švelnių, lyriškų melodijų iki emocijas virpinančių pakilių ar net dramatiškų sąskambių. Prasmingais žodžiais šį instrumentą yra apibūdinęs filosofas Leonidas Donskis: "Gyvenimas yra it fortepijonas. [...] Kas gi tas skambesys? Tai vertybės, kuriomis mes gyvename ir kurios vienintelės tegali suteikti prasmę mūsų socialinei ir politinei egzistencijai - padorumas, lojalumas, ištikimybė savo šaliai ir draugams, sykiu savęs nesureikšminimas ir atpažinimas kituose žmonėse to, kas palieka mums viltį susikalbėti ir suprasti vieniems kitus." 

Dažnai fortepijonas yra tituluojamas tikru instrumentų karaliumi, o juo grojantysis kartais vadinamas net "žmogumi orkestru". Džiugu, kad kartu tai yra ir vienas prieinamiausių instrumentų neregiams bei silpnaregiams. Jie mokosi groti savarankiškai, privačiai, muzikos mokyklose. Kiek kitokia situacija su aukštojo mokslo fortepijono specialybės studijomis, kurioms ilgus dešimtmečius niekas nesiryžo. Ir tik prieš šešerius metus šiuo keliu pirmoji žengė Dainora Laukžemytė, kuri šiandien jau yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bakalauro ir magistro studijas - jų absolvente tapo šią vasarą. Tad pianistės patirtis itin įdomi ir išskirtinė, stebinanti ne vieną patyrusį meno atlikėją. 

Dainoros kelias į profesionaliąją muziką nebuvo tiesus, nes ilgai ji neturėjo aiškios vizijos, kad nori tapti pianiste. "Fortepijono pradėjau mokytis atsitiktinai. Kai į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) atėjau ne nuo parengiamosios klasės, o nuo pirmos, kiti bendraklasiai jau lankė fortepijono pamokas. Nuėjau ir aš, nors dar nieko nežinojau apie šį instrumentą. Bet greitai jį pamėgau, su malonumu pasinėriau į grojimą ir nevarginau savęs klausimais dėl specialybės pasirinkimo, nes visi dalykai mokykloje sekėsi gerai", - kalbėjo mergina. Taip D. Laukžemytė baigė Vilniaus muzikos mokyklos "Lyra" LASUC filialą. Toliau mokytis išvyko net į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje jau kuris laikas dirbo buvusi jos pirmoji fortepijono mokytoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Jos paskatinta Dainora ir ryžosi studijoms LMTA. 

Siekiant aukštosios muzikos mokyklos diplomo, daugiausia sunkumų kėlė tai, kad dėl regėjimo merginai sunku groti iš natų, jas gali skaityti tik iš arti su didinamuoju stiklu. Dainora pasakojo: "Dėl šios priežasties koncertmeisterio, kamerinio ansamblio kūrinius grojau mintinai, o skaitymo iš lapo paskaitose buvo skiriamos kitos užduotys. Problemos nebuvo dėl specialybės kūrinių, nes juos ir taip visi grojome mintinai." 

Vis tik pianistė neslepia, kad pradžia buvo gana sudėtinga. Teko ne tik jai prisitaikyti, bet ir dėstytojams, kuriems daug nerimo kėlė kūrinių apimtys, mokymosi metodai. Tačiau Dainora greitai įrodė, kad puikiai susitvarko viską grodama iš atminties, tuomet ir dėstytojams išsisklaidė abejonės. Pianistė atvirauja: "Pirmose paskaitose reikėjo išsikovoti savo vietą. Iki tol fortepijono specialybės dalykų dėstytojai nebuvo susidūrę su panašiais studentais, todėl mano atvejis kai kam net ir iki šiol atrodo fenomenalus. Taip, žmonėms, grojantiems iš natų, tai turbūt įspūdinga, bet man tai yra įprasta." 

Neišvengta ir kuriozinių situacijų. Laikant pirmąjį koncertmeisterio egzaminą Dainoros buvo paprašyta pasidėti natas ant fortepijono ir jas vartyti, kad vizualiai neišsiskirtų iš kitų studentų. "Buvau dar nedrąsi pirmakursė, nauja aplinka, nauji žmonės, todėl ir nesipriešinau, ir pačiai buvo nejauku dėl reakcijos į mano situaciją. Tačiau taip buvo tik tą vienintelį kartą, dėl kurio, manau, po to dėstytojams ir patiems buvo nesmagu", - pasakoja mergina. 

Kad būtų aišku, kokias apimtis Dainorai mintinai tekdavo įveikti akademijoje, mergina suskaičiavo apie šimto puslapių programą per pusmetį. Visa tai pareikalaudavo ir daugiau laiko, ir daugiau pastangų: "Mokantis matančiajam užtenka tik užmesti akį į reikiamą vietą, ieškant kad ir vienos natos, taškelio, pauzės. O man su didinamuoju stiklu viską išsišifruoti yra sudėtingiau. Ypač jei tai keturbalsė polifonija, kur reikia tiksliai susekti visus balsus. Bet mane gelbėja, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, regimoji atmintis, dažniausiai užtenka vieną kartą pažiūrėti ir įsimenu. Tai man padeda ir tada, kai grodama pamirštu kokią nors vietą", - dalijosi patirtimi pianistė. 

Kiek įprasčiau Dainorai studijuojant buvo su teorinėmis disciplinomis. Mergina pati ieškojo jai palankiausių mokymosi būdų, o juos atradusi naudojosi taip puikiai, kad kai kurie dėstytojai net neįtarė apie jos neeilinę situaciją. Tačiau čia Dainora ir vėl prisimena įstrigusį atvejį: "Per magistro studijas turėjome vieną teorinę discipliną, kuri baigėsi dviejų valandų egzaminu raštu. Iki jo dėstytojas apie mane nieko nežinojo. Per egzaminą rašiau labai nedideliu atstumu nuo lapo. Ir jį grąžinant dėstytojas manęs paklausė: "Tai kaip pavyko nusirašyti?" Tuomet jam paaiškinau, kad aš nematau. Jis daugiau nieko nebesakė, turbūt nepatikėjo." 

D. Laukžemytė nėra pirmoji silpnaregė LMTA studentė apskritai, todėl su kiekvieno neregio ar silpnaregio atėjimu į LMTA ugdosi visa bendruomenė, įgyjama patirtis. Dainora įsitikinusi, kad labai svarbus ir paties studento nusiteikimas: "Jei ateini ir iškart reikalauji, kad darytų nepagrįstas nuolaidas, tai nelogiška. Nors gal kiti dėstytojai ir sakytų "taip", nes kartais žmogui, su tuo nesusidūrusiam, gali atsirasti baimė kažko reikalauti. Tačiau, kai esi pats su gerais norais, aplinkiniai savaime prisitaiko." 

Šiuo metu Dainorai yra tas laikas, kai ji gali atsikvėpti po intensyvių studijų, prisėsti prie tų kūrinių, kurie jai patiko, bet nebuvo įtraukti į programą. Daugiau laiko atsirado ir kūrybinėms idėjoms, mergina planuoja suburti keletą bendraminčių, grojančių kitais instrumentais ir rengti išskirtines programas. 

O prie viso to pianistė turi nemažai įdomių veiklų, be kurių ji savęs neįsivaizduotų. Dar studijuodama bakalauro antrame kurse D. Laukžemytė pradėjo dirbti muzikos mokykloje "Lyra". Taip pat pianistė džiaugiasi save atradusi juslinio patyrimo centre "Dialogas tamsoje". "Tai puiki erdvė kūrybinėms idėjoms. Ten išmokau groti populiarias dainas, nes akademija ugdo klasikus, bet ne kiekvienas juo galime būti. Ir dar tas ypatingas atradimo momentas, kai tu susilieji su publika, kuri tampa lygi tau. Vieni išsigąsta šios patirties, sėdi kampe tyliai ir, atrodo, galime net "pamesti" tokį žmogų, kiti jaučiasi itin laisvai, turim "gaudyti", kad nepargriūtų, nesusižalotų. Kartą turėjome koncertą šeimos rate, vienas iš jų išdrįso net pagroti tamsoje, tai buvo atradimas, puikus ryšys per muziką nematant vienam kito", - kalbėjo Dainora. 

Išskirtinę vietą D. Laukžemytės veikloje užima ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugija "Guboja". Su ja kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo dar mokykloje, kai mergina buvo pakviesta dalyvauti draugijos rengiamame festivalyje-konkurse "Perliukai": "Koncertai su "Guboja" davė daug pasitikėjimo, skatino ir toliau muzikuoti. Per tai aš įgavau ne tik sceninės patirties dar iki LMTA, bet ir pabuvojau ne vienoje šalyje. Man tai buvo tiltas į profesionaliąją muziką, nes suteikė tą jausmą, kad galiu konkuruoti ne tik su neįgaliaisiais, bet ir sveikaisiais", - vertino pianistė. 

Ir šiandien Dainora palaiko itin glaudžius ryšius su "Guboja", koncertuoja su jų suburtu nacionaliniu spalvų orkestru, pasikviečia kartu pagroti kolegas muzikantus, kurie žavisi įvairias negalias turinčių žmonių muzikavimu, užsikrečia geromis emocijomis, energija. O pačiai Dainorai kiekvienas koncertas su "Guboja" yra vis naujas patyrimas - rugsėjo 12 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pianistė ne tik akompanavo solistei Vaidai Butautaitei, bet ir pirmą kartą koncertavo šioje scenoje. 

Vertindama savo profesinį pasirinkimą, D. Laukžemytė atvirauja, kad muzikanto kelias sunkus visiems, matantiems taip pat, - reikalinga ne tik klausa, miklūs pirštai, jautrumas viskam, kas supa, kad tai būtų galima perteikti per muziką, bet ir lankstumas, nuolatinis galvojimas, kur ir kaip save realizuoti. "Mano atveju tai dar aktualiau, bet aš esu laiminga, nes darau tai, kas patinka, ir tada ne tik veiklų atsiranda, bet ir pildosi svajonės. Todėl tikiu, kad kada nors visus galėsiu pakviesti ir į savo "didžiąją svajonę" - solinį koncertą su orkestru", - viltingomis nuotaikomis dalijosi D. Laukžemytė. 

Nuotrauka: Muzikoje radusi išsipildymą, D. Laukžemytė svajoja apie solinį koncertą su orkestru / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje - jauna, maždaug dvidešimt penkerių metų, moteris groja didžiuliu juodu fortepijonu. Nuotraukoje ji matoma iš dešiniojo profilio, nuo liemens iki viršugalvio, sėdinti prie instrumento. Dainora abi rankas padėjusi ant klavišų, grodama dešine ranka kairiąją ji kelia į viršų ir kryžiuoja virš dešinės, ketindama dėti ant klaviatūros oktava aukščiau, nei šiuo metu yra dešinioji. Mergina atrodo rimta ir susikaupusi, jos žvilgsnis nukreiptas tiesiai į klavišus. Dainoros plaukai ilgi, tamsūs, garbanoti, ji vilki šviesią puošnią palaidinę ilgomis plačiomis rankovėmis. Merginai iš kairės matoma žaliuojančių kambarinių gėlių siena.