Laiko juosta

 

 


 

Daugiau nei sportas 

Paprastai, kai kalbame apie sportą, galvoje turime tai, kas vadinama didžiuoju sportu - finalai ir superfinalai, nugalėtojai, lyderiai, jų uždirbami per sezoną atlyginimai... Tačiau tai tik "ledkalnio" viršūnė. O kas slypi žemai, "po vandeniu"? Sporto specialistai, treneriai turbūt nedvejodami pasakytų: kasdienybė, nuolatinės treniruotės, prakaitas, disciplina. Sveiko gyvenimo būdo šalininkai dar pridurtų: sveikesnė, dinamiškesnė, labiau savimi pasitikinti visuomenė. Įvairių negalių turintiems žmonėms dėl ribotų fizinių galimybių ir riboto aktyvumo sportas, aktyvus gyvenimo būdas tampa dar aktualesnis. Visa tai turėdama galvoje, Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF) jau antri metai vykdo Sporto rėmimo fondo finansuojamą projektą "Lietuvos aklųjų ir silpnaregių fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos skatinimas". 

"Siekiame gerinti vaikų, jaunimo ir suaugusių regos negalios žmonių fizinį aktyvumą, skatinti sveiką gyvenseną, diegti palankius sveikatai ir fiziniam judėjimui įpročius, - pasakoja LASF prezidentas Juozas Miliauskas. - Projekto trukmė - 20 mėnesių, baigsis šių metų gruodžio pabaigoje. Turime planų šią veiklą tęsti ir kitais metais, rengti treniruočių, sveikatingumo stovyklas." 

LASF vykdomo projekto dalyvių amžius - nuo 6 iki 80 metų. Tai, anot J. Miliausko, įvairaus regėjimo neįgalumo lygio žmonės, kurių sveikatos būklė leidžia užsiimti pasirinkta sporto veikla. LASF propaguoja septynias sporto šakas: golbolą, šoudauną, plaukimą, dziudo, lengvąją atletiką, šachmatus ir šaškes. Tai atsispindi ir projekto veiklose. "Atrinkome ir pasamdėme federacijos propaguojamų sporto šakų kompetentingus trenerius, asistentus, vedlius, - sako LASF generalinė sekretorė Neringa Balčiūnienė. - Veikla vyksta Vilniaus, Kauno sporto bazėse, stadionuose, maniežuose, baseinuose, infrastruktūroje, pritaikytoje įvairaus amžiaus grupių neregiams ir silpnaregiams." 

LASF vadovai džiaugiasi, kad Sporto rėmimo fondas suprato regėjimo negalią turinčių žmonių poreikį užsiimti aktyvia fizine veikla ir sveikai gyventi. Pirmiausia tai pasakytina apie aklųjų ir silpnaregių ugdymo centruose, o taip pat integruotai besimokantį jaunimą. Bendrojo ugdymo mokyklose nuo fizinio lavinimo pamokų šie moksleiviai dažniausiai tiesiog atleidžiami. Tampa vis sunkiau jaunąją kartą sudominti fiziniu aktyvumu ir sportu, skatinti siekti aukštesnių rezultatų. "Kalbame apie sveikatingumą ir aktyvią fizinę veiklą, - sako N. Balčiūnienė. - Bet kiekvienas kelias prasideda nuo pirmųjų žingsnių - nesudominę jaunimo sportu, neturėsime ir paralimpiečių." 

LASF logotipas  ŠMSM logotipas

Linas Balsys - buvęs paralimpietis, fizinio lavinimo mokytojas ir lengvosios atletikos treneris. Atėnų paralimpinių žaidynių maratono rungties prizininkas dabar treniruoja aukšto meistriškumo sportininkus ir tik pradedančius eiti sporto keliu vaikus ir jaunuolius. "Projektas suteikė galimybę papildomai treniruotis du kartus per savaitę - pasakoja L. Balsys. - Treniruojasi daugiausia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) moksleiviai, bet ateina ir besimokančių integruotai ar jau suaugusių žmonių. Dažniausiai treniruojamės LASUC bazėje, bet aplankome ir kitus aplinkui esančius stadionus. Leidžiant oro sąlygoms einame į Vingio parko stadioną. Individualios treniruotės nenutrūko net karantino metu." 

Šachmatai virtualios realybės, kompiuterinių žaidimų, veiksmo filmų ir gausybės įvairiausių veiklų amžiuje gyvena ne pačius geriausius laikus. Nelengva surasti jaunimo, kuris norėtų jais domėtis, valandų valandas praleistų prie lentos analizuodamas savo pačių ar varžovų partijas. Užtat vyresnė karta dar atsimena ir vertina šio žaidimo grožį. Edmundas Vaišnoras šachmatais žaidė dar besimokydamas Kauno aklųjų mokykloje. Ją baigęs šį karališką žaidimą keliems dešimtmečiams padėjo į šalį. Vėl prisiminė paskatintas šachmatininkės ir šachmatų trenerės Irenos Karsokaitės. Ji nė kiek neabejoja, kad Edmundą grįžti į šachmatus paskatino LASF projektas. 

N. Balčiūnienė tikisi, kad panašios iniciatyvos padės privilioti kuo daugiau suaugusiųjų ir jaunimo domėtis sportu. Kai yra visos reikalingos priemonės ir tinkamos sąlygos, tai daryti daug lengviau. "Jaunimas, ir ne tik jis, šiais laikais turi labai daug pagundų: menas, informacinės technologijos, kompiuteriniai žaidimai. Judėjimas nėra prioritetas, todėl mūsų užduotis, pirmiausia, skatinti žmones domėtis savo pačių dar nepažintomis fizinėmis galimybėmis", - apibendrina LASF generalinė sekretorė. 

Parengta pagal LASF informaciją 

 

Parašas po straipsneliu.Vilna - lyg ryto rūkas 

Pasaulio pavidalų įvairovė - beribė. Jos visos neįmanoma išsemti net ir gerai matančiam žmogui - juo labiau neregiui ar silpnaregiui. Todėl kiekviena galimybė prisiliesti, pajusti, patirti yra it nedidelis stebuklas! 

Paskutinėmis rugsėjo dienomis Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras savo lankytojams pasiūlė nuvykti į Trakų rajone įsikūrusį alpakų ūkį. Alpakos - iš Pietų Amerikos, Andų aukštikalnių kilę kupranugarinių šeimos žinduoliai. Pasaulis apie jas sužinojo tik maždaug prieš 20-30, o Lietuva - prieš 10 metų. Iki tol laikytos Čilės ir kitų Pietų Amerikos valstybių nacionaliniu gyvūnu, draustos išvežti ir pardavinėti. Alpakos auginamos visų pirma dėl vilnos, nors regintiems žmonėms ne paskutinį vaidmenį atlieka ir jų išvaizda - daugiau nei dvidešimt spalvų ir jų atspalvių. 

Alpakos - kalnų gyventojos, baikščios tarsi kalnų dvasios. Bendrauja tik tada ir tik su tais, kas joms duoda maisto. Šiaip sau neprieis, nesiglaustys, nesiduos liečiamos. Vis dėlto dešine ranka laikant indelį su maistu, kaire galima paglostyti gyvūno nugarą, kaklu pakilti iki stačių ausų, vėl nusileisti žemyn. Dar akimirka kita ir gyvūnas be garso išnyksta. Delnas suspėja pajusti be galo švelnią minkštą vilną. Priešingai nei avies, alpakos vilna visiškai neturi riebalų ir jokio specifinio kvapo. Minkšta lyg patys minkščiausi patalai, lengva tartum ryto rūkas, švelni lyg jūros puta... Tai tik keli palyginimai, kuriais galima bandyti apibūdinti alpakos vilną. 

Dar sunkiau pabendrauti su alpakų jaunikliais. Įprasto maisto jie kol kas neėda, maitinasi motinos pienu, todėl prisivilioti nelengva. Vis dėlto kartu su motina prieina, spėji paliesti - tavo laimė! Alpakiuko vilna dar plonesnė, dar švelnesnė nei suaugusios alpakos, ją dar sunkiau nusakyti žodžiais - plona ir vos juntama nelyginant voratinklis. 

Nepaisant gyvūnų baikštumo, svečiai iš Vilniaus galėjo paliesti tiek pačias alpakas, tiek mažuosius alpakiukus. Pasibaigus žmonių ir gyvūnų bendravimui, alpakų ūkio šeimininkė kiekvienam atvykusiajam į rankas įduoda alpakos ir avies vilnos siūlų saujelę - galima palyginti minkštumą, siūlo plonumą. Žmonės namo išvyksta praturtėję dar vienu potyriu, dar vienu susitikimu su pasaulio įvairove. 

Alvydas Valenta 

 

Nuotrauka: Pažintis su alpakomis visiems atnešė nepakartojamų įspūdžių / asmeninio archyvo nuotr. 

Uždarame akmenimis grįstame kieme saulėtą rugsėjo dieną būrys įvairaus amžiaus žmonių pozuoja tarp laisvai vaikštančių alpakų. Nuotraukoje matomi bent aštuoni įvairaus amžiaus žmonės ir dvigubai daugiau alpakų. Šios - įvairių spalvų, vienos baltos, kitos - tamsių atspalvių. Užaugę gyvūnai - maždaug pusantro metro aukščio, primenantys avis, tik gerokai ilgesniais kaklais. Alpakos apkirptos taip pat skirtingai, vienos - trumpiau, kitos turi garbanotą vešlų kailiuką ties galva, ausimis, kojomis ir uodega. Alpakų būryje sukiojasi ir keletas jų mažylių, siekiančių vos vieno metro aukštį. Gyvūnai atrodo susidomėję lankytojais, drąsiai glaudžiasi prie žmonių ir reikalauja dėmesio. Kairėje nuotraukos pusėje stovi medinis, senovinę klėtį primenantis namas, o kiek toliau, antrame nuotraukos plane, tarp žaliuojančių medžių panašių pastatų galima įžiūrėti ir daugiau. 

 

Iš baltosios lazdelės nutikimų 

Dabar jau mažai kas prisimena, kad prieš 30 metų LASS be "Mūsų žodžio", brailio ir reginčiųjų raštu leido dar vieną leidinį - "Šaltinį". Dėl įvairių priežasčių leidinys pakeitė pavadinimą, o netrukus ir visai liovėsi ėjęs. Vis dėlto tuo metu jame publikuoti straipsniai nėra vien istorija. Ne vienas jų patvirtina visiems gerai žinomą tiesą, kad nauja yra tik pamiršta sena. Štai ką 1992 metais apie baltąją lazdelę "Šaltinyje" rašė neseniai į mūsų organizaciją įstojęs spaudos darbuotojas, leidėjas, žurnalistas Sigitas Bautrėnas: 

"Beatričė Grincevičiūtė yra pasakojusi tokį atsitikimą. Vieną kartą Varšuvoje su taksi iš viešbučio be palydovo važiavusi ten, kur reikėję koncertuoti. Toje vietoje jau buvo apsilankiusi, todėl visai nesijaudino, kad koncerto rengėjai jos nesutiko. Vairuotojas palydėjo iki laiptų, ji pati užlipo iki paradinių durų. Išsyk į jas nepataikė, teko pagrabalioti šen ir ten, kol surado. "Na ir gavau pylos nuo durininko, - pasakojo Beatričė, - girdi, kaip jūs, būdama akla, išdrįsote išeiti iš namų be savo skiriamojo ženklo - baltosios lazdelės. Todėl, girdi, nebandykite man reikšti pretenzijų, kad nepadėjau jums surasti durų..." 

Prieš pusmetį mus - kelis akluosius - į darbą rytais nuveždavo LASS leidyklos ar bibliotekos automobilis. Jo laukdavau gatvėje prie namų gal 5-10 minučių. Ir beveik kasryt prie manęs prieidavo vienas kitas praeivis klausdamas, ar nereikia kokios pagalbos. Keletas buvo priėję net iš kitos gatvės pusės, o vienąsyk to pasiteiravo moteris iš gretimo namo prasidariusi langą. Aš įsitikinęs, kad praeivių dėmesio susilaukdavau ne todėl, kad mano išvaizda būtų buvusi labai apgailėtina, bet todėl, kad rankose laikydavau baltąją lazdelę. Ji savo neįprasta spalva bylojo visiems, kad šitam žmogui gal reikalinga pagalba. Mano baltoji lazdelė tarnavo man skiriamuoju ženklu, žymekliu tarp reginčiųjų, savotišku jiems skirtu signalizatoriumi. 

Man dažnai tenka dalyvauti įvairiuose posėdžiuose ir pasitarimuose, kur susirenka visas mūsų sąjungos "žiedas" - veikliausi LASS nariai. Ir tik keli iš jų turi baltąsias lazdeles. Esu klausinėjęs savo pažįstamų, kodėl jie nesinešioja baltosios lazdelės. Atsakymai buvo beveik tie patys: "Mes ir taip gerai orientuojamės aplink savo namus, darbe, o kitur nuvykstame su palydovu." Ir nė vienas neprisiminė antrosios jos funkcijos - balta lazdelės spalva skirta regintiesiems! 

Arba: į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą priimamas naujas narys. Pirmininkaujantis rūsčiai klausia: "Ar mokėsi nario mokestį?" - "Mokėsiu." - "Ar nešiosiesi viešose vietose baltąją lazdelę?" - "Nešiosiuosi." 

Vargu ar kada nors tokia priėmimo į LASS narius ceremonija bus įteisinta. Ir nereikia. Tačiau kiekvienas mūsų sąjungos narys turėtų žinoti, kas yra baltoji lazdelė jam pačiam ir kaip svarbu neslėpti jos nuo reginčiųjų. Nesigėdyti parodyti, kad turi regėjimo negalią. Susitikimas su akluoju reginčiajam yra jaudinantis, nes tuoj pat priverčia pagalvoti, ką reiškia būti aklam. Kuo daugiau žmonių mus sutikę apie tai pagalvos, tuo dažniau mus prisimins apylinkių ir miestų savivaldybėse, prekybos ir buitinio aptarnavimo įmonėse, socialinės globos ir sveikatos apsaugos tarnybose." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]