Viršelio istorija

 

Apie nepakeičiamą tašką


 

Šiuolaikinis brailio rašto skaitytojas neturi galimybės išsisukti nuo naujų technologijų. O ir nebando: naršo internete, bendrauja socialiniuose tinkluose, naudojasi navigacija ir įvairiomis neregio kasdienybę palengvinančiomis programėlėmis. Ir kaunietis Giedrius, sakytume, anaiptol ne išskirtinis brailio rašto herojus. Pacientus vienoje Kauno ligoninių masažuotojas greičiau surikiuoja įjungęs diktofoną ar atsidaręs tekstinį dokumentą kompiuteryje. Tačiau savo spaudą, medicininę aprangą atpažįsta brūkštelėjęs pirštais per brailio taškus. Kartais jie parodo kelią mieste ar papasakoja apie kokį nors kone kasdien praeinamą architektūrinį stebuklą. 

Giedrius mėgsta istorijas. Ir turbūt nieko nuostabaus, kad vakarais jis mieliau klausosi audioknygos, nei pirštais šiurena iškilius lapus. Vis dėlto Giedrius neįsivaizduoja, ar iš viso norėtų jas skaityti, jei ne vaikystėje išmoktas brailio raštas, neregio priimtas natūraliai. Iškalbingi taškai jam jungėsi lygiai taip, kaip kažkur kitur pirmoko akimis sulipdyti skiemenys, palengva nunešę į nepažintų pasaulių erdves. Pažinęs jas, visam laikui prisiminsi šešiataškio vertę. 

Viršelyje - Giedrius Plukis / L. Puodžiūnės nuotr. 

 

Apvali "Mūsų žodžio" viršelio nuotrauka. Joje - kaunietis Giedrius Plukis, pozuojantis rudenėjančio miesto fone prie brailio rašto informacinio stendo, ant kurio šalia teksto reginčiųjų raštu, kažkokio architektūrinio paminklo paveikslo, atskirose metalinėse plokštelėse pritvirtintas tekstas brailio raštu. Giedrius matomas nuo liemens iki viršugalvio, iš dešiniojo profilio. Jis jaunas, vidutinio sudėjimo vyras, trumpais rudais plaukais. Giedrius dėvi akinius tamsiais rėmeliais, galva nuleista žemyn į priešais jį esantį stendą, vyras atrodo susikaupęs. Jis vilki šviesią smėlio spalvos striukę, abiejų rankų pirštų galais veda per brailio rašto iškilų tekstą stende. Jam iš kairės, antrame nuotraukos plane, matosi rudenėjantys žalios, geltonos ir raudonos spalvų medžių lapai. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka matoma didesne amplitude, dabar ji - stačiakampė. Didesnė amplitudė leidžia pamatyti didesnę dalį stendo ir antrame nuotraukos plane matomų rudenėjančių medžių. 

PROTANOPIJA. Matomas vaizdas nė kiek nesikeičia nuo realaus vaizdo, tačiau spalvinė gama susiaurėja. Tą patį vaizdą matome ne tokį spalvotą kaip realų. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai nuotraukos kampuose vaizdas visai nematomas. Kairėje nuotraukos pusėje stovinčio Giedriaus nugaros nebesimato, tik galva, krūtinė ir rankos, tačiau likusi nuotraukos dalis vis dar ryški. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato dalies Giedriaus liemens, dešinės rankos ir stendo, o likusioje nuotraukos dalyje vaizdą protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas matomas vaizdas toks pat kaip realiame vaizde, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Nesimato nuotraukoje esančio stendo, kuriame esančią informaciją skaito Giedrius. Likusioji nuotraukos dalis ryški. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Pats vaizdinio centras - nematomas. Šiuo atveju nematome paties nuotraukos centro - vyro veido, plaštakų ir dalies medžių. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje matomas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos - jame galima įžiūrėti dalį Giedriaus veido ir tolumoje esančius rudenėjančius medžius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]