Mūzų pėdsakais

Ginta Čingaitė-Kiznienė, [email protected]

Nematoma mums šviesa

Prieš keletą metų amerikiečių rašytojo Antonio Dojerio (Anthony Doerr) romanas „Neregimoji šviesa“ (orig. „All the light we cannot see“) užkariavo visą pasaulį. 2015 m. jis apdovanotas prestižine Pulitzerio premija, o pakeliui šluote šlavė kitus kritikos ir literatūrinius apdovanojimus. Sveikintina, kad ši knyga išversta į lietuvių kalbą (pirmoji iš kitų šio autoriaus knygų), jos garso įrašas yra ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Neabejoju, kad ir be pelnytų apdovanojimų romanas perskaičiusiems įsimins ilgam. 

A. Dojeris, 47-erių diplomuotas istorikas ir taikomųjų menų magistras, yra prisipažinęs, kad šį kūrinį puoselėjo 10 metų – nuo to karto, kai 2004 m. pristatinėdamas savo pirmąjį romaną lankėsi nepaprasto grožio istoriniame Prancūzijos mieste Sen Malo. „Tai vaiduokliškas, gynybine siena apjuostas miestas Bretanėje, iš visų keturių pusių skalaujamas smaragdinės jūros. Buvo naktis, nes vakare išėjau pasivaikščioti pylimo viršumi, stebeilydamas į tamsius triaukščių namų langus. Atslūgus jūrai smėlėta pakrantė mirguliavo mėnesienoje, o pastatų sienos akinamai švytėjo. Jaučiausi lyg vaikščiočiau po Italo Calvino vaizduotėje gimusį miestą, kurio dalį sudarė tarsi iš pasakų nužengusi pilis, dalį M. C. Escherio tapytos drobės, dalį migla ir jūros vėjai, nutvieksti virpančios lempos šviesos. Tu vaikštai akmenimis grįstomis gatvelėmis, uodi potvynio kvapą, girdi savo žingsnių aidą ir galvoji: šis miestas nepaisant visko išliko per tūkstantmečius. Bet 1944 m., paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais, Sen Malo buvo beveik visiškai sugriautas amerikiečių artilerijos. Tai, kad miestas sugebėjo pakilti iš pelenų ir paslėpti visus sudeginimo, už kuriuos buvo atsakinga mano šalis, pėdsakus, mane tiesiog sužavėjo.“ 

Būtent šiame mieste baigiantis karui susiduria pagrindinių romano veikėjų, dviejų jaunuolių – aklos šešiolikmetės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių kareivio Vernerio Pfenigo – keliai. Abu savaip bando išgyventi Antrojo pasaulinio karo niokojimą, nors priklauso skirtingoms stovykloms. Tad neatsitiktinai iki to lemtingo vienos dienos susitikimo aptriušusiame name Voborelio gatvėje jie gyvena visiškai atskiruose pasauliuose. 

Susipynę likimai 

Mari Lora iki 12 metų gyvenusi Paryžiuje kartu su tėvu, į savo turtingo vienišiaus dėdės namus Sen Malo atvyko iš nacių okupuoto miesto ieškoti saugesnio prieglobsčio. Iki karo mergaitė gyveno ramiame, nusistovėjusiame pasaulyje. Kai šešerių apako dėl kataraktos, buvo apsupta meilės ir rūpesčio. Tėvas, našlys, Paryžiaus gamtos muziejaus vyriausiasis spynų meistras, gebantis sumeistrauti ir atrakinti bet kokias spynas, dukrai pagamina miniatiūrinį medinį miesto maketą, kad padėtų jai kompensuoti regėjimo praradimą. Atmintinai mokydamasi kiekvieną išraižytą gatvės posūkį, pirštais liesdama grublėtą maketo paviršių su visomis varpinėmis, parduotuvių vitrinomis, Mari Lora rengiasi savarankiškam gyvenimui. Mergaitė nevaržo savo vaizduotės: ji seka besimainančiais garsais, pasileidžia ten, kur veda turėklai, virvės, gyvatvorės, šaligatviai. „Jai dešimt metų, juodame vaizduotės ekrane ji gali nupiešti ką tik nori: burlaivį, kovos kardą, spalvomis mirguliuojantį Koliziejų“. Tėvo kišenėje žvangantis muziejaus raktų ryšulys Mari Lorai reiškia visą nematomą jai pasaulį. Dienomis ji daug laiko praleidžia muziejuje, tyrinėdama moliuskų kolekciją, diskutuodama su daktaru Žefaru apie jūrinius duobagyvius, stiklainiuose plūduriuojančius gyvius, paslaptingomis legendomis apipintą brangakmenį Liepsnų jūrą. Be to, tėvas kiekvieną gimtadienį jai sukuria medinę dėžutę, kurioje slypi lobis, bet atrakinti labai sudėtinga. Nenuostabu, kad mergaitę visiškai pakeri kas vakarą brailio raštu skaitomas Žiulio Verno romanas, kurio istorija nuneša link „kažko didelio, ilgesingo ir nieko nebijančio“. Tačiau kai Mari Lorai sukanka 11 metų, Paryžiuje pradeda girdėtis karo šaukliai. Parke sutikti berniūkščiai atkartoja isteriškus nacių propagandos šūksnius: „Žinok, jie labiausiai nekenčia aklų mergiočių. Aklas mergiūkštes jie turbūt uždarys anksčiau už luošus.“ 

A. Dojeris subtiliai užfiksuoja ypatingą Mari Loros suvokimą apie parsidėsiantį karą: kažkoks garsas tarsi krenta iš dangaus ir plevena prieš langus. Mari Lora supranta, kad tai lankstinukai. Ji gali užuosti šviežią rašalą. O dabar? Kas bus dabar? Ramus Mari Loros pasaulis subliūkšta. Paryžių okupavus naciams kartu su tėvu atsiduria Sen Malo. Su savimi jie nešasi vertingiausią muziejaus brangenybę. Ši detektyvinė, kiek mistika apgaubta intriga, tiesą sakant, ne visai išvystyta, tačiau vis dėlto yra svarbi siužeto dalis. 

Vokietijos kalnakasybos mieste, maždaug už trijų šimtų mylių nuo Paryžiaus, našlaitis Verneris auga kartu su seserimi Juta. Vienintelis jų turtas – parama vienas kitam. Verneriui aišku, kad jo ateitis nyki: yra priimta, kad tokie berniukai turi eiti dirbti į kasyklas. Bet Verneris, kaip ir Mari Loros tėvas, turi ypatingą talentą – jis geba sukonstruoti ar pataisyti bet kokį radijo imtuvą. Būtent per tokį primityviai sukonstruotą aparatą jiedu su seserimi klausosi edukacinių prancūzų laidų: apie šviesos reiškinius, užtemimus, saulės laikrodžius ir bangų ilgį, optines iliuzijas. „Kaip mes vadinam regimąją šviesą? Mes vadinam ją spalva. Tačiau elektromagnetinis spektras vienoje pusėje atsiremia į nulį, o kitoje pusėje nueina į begalybę, tad iš tikrųjų, vaikai, matematiniu požiūriu visa šviesa neregima“, – kalba paslaptingas balsas iš radijo. Verneris suvokia, kad našlaitis iš šachtininkų miestelio gali pakeisti pasaulį – kažkur ten, už kasyklos vartų. Bet likimas išmeta kortą, kurios jis negali atisakyti: jam siūloma tapti hitlerjugento – elitinės sukarintos jaunimo mokyklos – kadetu. Tačiau tuomet jis turi prisiimti jų karo filosofiją. „Ilgiau pabuvęs su tokiais, tapsi“, – nerimaudama kad brolis gali virsti nacių fanatiku, ištaria Juta. 

Pasakojimas kuriamas iš kelių veikėjų perspektyvų, bet dažniausiai įvykius mes matome per pagrindinių veikėjų požiūrį – trečiuoju asmeniu pakaitomis pasakojama tai vieno, tai kito istorija. Intrigą kuria autoriaus pasirinkimas atsisakyti chronologinės įvykių sekos. Skaitytojas mėtomas iš dabarties į praeitį, tačiau visiškai aišku, kad dvi siužetinės linijos galų gale susijungs. Taip ir yra. Neišduodant paslapties tik pasakysiu, kad istorija prasideda 1944 m. rugpjūčio 7 d. Sen Malo, kai amerikiečių ir Didžiosios Britanijos kariuomenės bombarduoja mieste užsilikusias vokiečių pajėgas. Mari Lora yra viena savo namuose, ji rankose gniaužia akmenį, kurio dydis kaip balandžio kiaušinis. Prasidėjus bombardavimui, Verneris, septyniolikos metų vokiečių eilinis, taip pat yra Sen Malo, įstrigęs už penkių gatvių „Bičių viešbutyje“. Galbūt griūvančio pasaulio fone romano autorius jaunuolius suveda dėl tikėjimo, kad bet kokiomis sąlygomis įmanoma išsaugoti žmogiškumą? 

Tamsa ir šviesa 

Karas yra gniuždantis, traumuojantis, Verneris net nėra tikras, ar kada nors vėl pamatys „šviesą“. Bet romane daug kartų minima ta pati frazė – tai pasakojimas „apie žmones kare“, o ne apie patį karą. Autorius sugeba per eilinių, „nematomų“ žmonių likimus parodyti ne tik karo tamsą, bet ir kiekvieno asmeninį pasirinkimą siekti šviesos. Tai istorija apie vidines kovas, kurias patiria išorinio pasaulio pamiršti žmonės. 

Žaidimas šviesos ir tamsos priešprieša romane įgyja simbolinę prasmę. Ji tampa tikėjimo gėriu, dvasinio praregėjimo ir vilties metafora. Vernerį tiesiog pribloškia mintys iš radijo laidos: „Be abejonės, vaikai, kalba balsas, smegenys uždarytos visiškoje tamsoje. Jos plūduriuoja kaukolėje skaidriame skystyje, niekada nematydamos šviesos. Tačiau pasaulis, kurį jos sukuria protaudamos, sklidinas šviesos. Taip pat spalvų ir judrumo. Taigi kaip yra, vaikai, kad smegenys, gyvenančios be menkiausio spindulėlio, rodo mums pasaulį, užlietą šviesos?“ 

Mari Lora, atrodytų, gyvena tamsoje, bet jos kiti pojūčiai ir intuicija yra tiek išlavinti, kad jos vaizduotėje, sapnuose viskas išsilieja pulsuojančiomis spalvomis: nuo balto begarsio švytėjimo iki tūkstančio atspalvių „juodoje vaizduotės lentoje“. „Tu kaip Juta, – Mari Lorai sako Verneris. – Matai, ko kiti nemato.“ 

Pagaliau matyti šviesą, ieškoti jos – tai reiškia gyventi: „Atsimerkite ir žiūrėkite išplėtę akis, kol jos amžinai neužsivėrė.“ Gyventi teisingai net tada, kai žmogų supa daug blogo. „Ir ji niekada nežino, ar ten, kur eina, dega šviesa“. 

Kviečiu neatsispirti „Neregimajai šviesai“! 

Knygos „Neregimoji šviesa“ viršelio nuotrauka. Knygos viršelio apačioje – prie vandens įsikūręs miestas, apsuptas aukštos mūrinės tvoros. Vandens paviršiuje vietomis matomi kai kurių pastatų atspindžiai. Virš miesto – apsiniaukęs dangus, kuriame didelėmis tamsiomis raidėmis vertikaliai parašytas knygos pavadinimas. Viršelio viršutinėje dalyje, per vidurį, šviesesnėmis raidėmis parašyta autoriaus pavardė, link kurios, nuo pat knygos viršaus, krenta keistų formų šešėliai. Tačiau, apvertus knygą, paaiškėja, kad šie šešėliai – tai blankiai pavaizduotas miestas, labai panašus į tą, kuris vaizduojamas knygos apačioje.