Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Džiazo pranašas, trys saksofonai viename

Ekscentrikas. Tai tėra etiketė. Ji yra gana informatyvi – signalizuojanti apie išskirtinį, ryškų, įsimintiną kūrėją. Kita vertus, ji tarytum perša prielaidą, lyg jis tebūtų apribotas tuo išoriniu rėksmingu kitoniškumu. Rahsaano Rolando Kirko (1935–1977) atveju raiška ir turinys sudaro darnią vienovę. Jis buvo ekscentrikas, bet kiekvienas jo išsišokimas turėjo svarų pagrindą, idėją ir buvo paženklintas aukšto meistriškumo. 

Dar būdamas paauglys, jis ateidavo į sceną nešinas dviem saksofonais ir pūtė juos abu vienu metu. Tai galėjo atrodyti tarsi triukas, tačiau R. Kirkas naudojo tai kaip būtiną ir vertingą meninę priemonę. Visą savo gyvenimą tobulino grojimo keliais instrumentais techniką ir išlavino ją iki įspūdingo lygio. Kad galėtų patogiai vienu metu valdyti tris instrumentus, jis šiek tiek modifikavo pačius saksofonus, kūrė unikalias jų atmainas. Daugiabalsumo poreikis jo neapleido ir grojant fleita – grodamas galėjo tuo pat metu niūniuoti arba panaudodavo antrą fleitą, kurią pūsdavo nosimi… 

Kita nuostabi jo ištobulinta technika, nūdien labai mėgstama ir naudojama saksofonininkų, – grandininis kvėpavimas. Įkvėpti per nosį nenutraukiant tęsiamo garso – tai labai efektingas grojimo būdas, sudarantis visagalių plaučių įspūdį. 

Šie dalykai stebindavo publiką ir kurstė intrigą apie neregį muzikantą, bet jis juos išvystė ne tam, kad taptų įdomus, o sekdamas savo vidine klausa ir mėgindamas įgyvendinti skambesio intensyvumą, koks gimdavo jo garsinėse fantazijose. Jo muzikinė kalba buvo labai savita, joje esama gilios atramos į bliuzą, „straid“ ir kitus ankstyvuosius džiazo resursus, nuodugnaus klasikinės akademinės muzikos pažinimo, bet ji buvo tuomet ir labai novatoriška – lygia greta su Džonu Koltreinu (John Coltrane), Čarlzu Mingusu (Charles Mingus) ir Ornetu Kolemanu (Ornette Coleman) jis kūrė savojo laikmečio garsyną ir atsiliepė į jo aktualijas. 

Jis tai darydavo dažniausiai per savo paties kūrybą, retai kada dalyvaudamas kolegų ansambliuose. Kurį laiką jis koncertavo su Č. Mingusu, o jo atlikta fleitos partija Kvinsio Džounso (Quincy Jones) takelyje „Soul Bossa Nova“, turbūt, dažniausiai skambantis pasaulyje jo įrašas. Koks bebūtų žėrintis ir universalus solistas, jis skyrė prioritetą savo paties muzikai, kuri aštuntajame dešimtmetyje ėmė įgyti vis daugiau manifesto, pilietinės pozicijos reiškimo bruožų. 

R. Kirko koncertai kartais vadinti „pamokslais“ – juose liejosi muzika ir tekstai. Jis kalbėjo apie rasinę nelygybę, apie muzikantų padėtį, apie daugybę kasdienių neteisingų ir keistinų dalykų: nebebuvo aiškios ribos tarp jo kalbėjimo muzika ir kalbėjimo žodžiais. Savo įrašuose jis ėmė naudoti politinių įvykių komentarus iš radijo ir televizijos bei kitokius įrašytus garsus eksperimentuodamas. 1975-aisiais jis išleido albumą, kuris tilpo į tris vinilo plokštelių puses – taigi, albumas buvo sudarytas iš dviejų plokštelių, kurių antrosios B pusė buvo neva tuščia. Tačiau iš tikro joje buvo įrašyta slapta žinutė klausytojui. 

Tai vienas paskutiniųjų jo albumų. Patyręs insultą, R. Kirkas liko iš dalies paralyžiuotas. Jis dar kartą pakoregavo savo saksofonus, kad jam būtų patogu groti viena ranka, ir dar dvejus metus jis taip dirbo – grodamas viena ranka ir dar kartą įrodydamas, kad žmogaus kūrybinė valia neturi ribų. Deja, jas turi sveikata. Antrasis insultas buvo mirtinas. Jam tuomet tebuvo 42-eji, ir mes galime tiktai spėlioti, kokių drąsių, negirdėtų ir fantastiškų dalykų jis dar galėjo sukurti. Tačiau jo įkvėpimas, jo inovacija ir polėkis yra gyvi ir nūdien, o jo ekscentriškumas – ekscentriškumo etalonas. 

Paklausykite R. Kirko atliekamos muzikos paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: R. Kirkas 

Muzikanto R. Kirko nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo kelių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniu profiliu. Vyras susikaupęs vienu metu pučia net kelis saksofonus. Ant galvos jis užsidėjęs juodą beretę, taip pat dėvi akinius tamsintais stiklais. Jis vilki baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis, tamsias kelnes su petnešomis.