Mūzų pėdsakais

Žydronė Kolevinskienė, literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Poetas iš Šiaurės: Henrikui Nagiui – 100

Šie metai – poeto žemininko, vertėjo, literatūros kritiko Henriko Nagio jubiliejiniai metai. Pirmieji renginiai, skirti Henriko Nagio 100-mečiui, prasidėjo jau tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje vasario mėnesį, kai buvo pristatyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleista H. Nagio poezijos rinktinė „Pasakų sakalas“ iš „Gyvosios poezijos“ ciklo (sud. Manfredas Žvirgždas), vyko H. Nagiui skirtas vakaras. Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Mažeikių viešoji biblioteka dalyvavo akcijoje „Šimtmečio poetai“. Bibliotekos kiemelyje Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktoriai skaitė kraštiečio klasiko H. Nagio poeziją. Daugiau šiam poetui skirtų renginių planuojama rudenį: Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune bus atidaryta poeto gyvenimui ir kūrybai skirta ekspozicija, spalio 15 d. LLTI vyks mokslinė konferencija „Lietuva Kanadoje. Konferencija, skirta poeto Henriko Nagio šimtmečiui“. 

Iš poeto biografijos 

1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose, geležinkelininkų namelyje prie pat geležinkelio stoties, Augustino ir Antaninos Nagių šeimoje gimė dvyniai – Martynas ir Henrikas. Po septynerių metų šeimą papildys duktė Zinaida Vera (literatūros pasaulyje žinoma Liūnės Sutemos slapyvardžiu). H. Nagio motina buvo latvių kilmės (Antanina Grundmanis), o senelis – vokietis, tad būsimas poetas anksti išmoko latvių ir vokiečių kalbas, laisvai jomis kalbėjo. Savo autobiografijoje H. Nagys rašo: „Vaikystėje godžiai skaičiau Karlo May’aus „Sidabro ežero turtus“, „Vinetu“, V. Pietario „Algimantą“ ir kitas tuo metu visų mėgstamas knygas. <…>Anksti susipažinau ne tiktai su klasikine, romantiškąja vokiečių, latvių poezija, bet ir su pačiais moderniausiais įvairių tautų poetais, nes skaičiau juos labai geruose vokiečių ir latvių vertimuose.“ Poeto tėvas Augustinas Nagys dirbo geležinkelininku, tad Nagių šeima dėl tėvo darbo nuolat kėlėsi iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Matyt, dėl šios priežasties kelionės, keliavimo, geležinkelio bėgių, traukinio motyvai „įausti“ į H. Nagio eilėraščius: „Paliko mane ir nutilusią stotį visi traukiniai“ (eil. „Kūčių naktis“). Arba: „Mažyt, liūdna geležinkelio stotis ant žemės – / gimtinės laukų begalybėj – pabunda mano kraujuj…“ (eil. „Geležinkelio stotis“). 

Geležinkelis H. Nagio biografiniuose ir poetiniuose tekstuose pasirodo ir kaip svarbus dramatiškos Lietuvos istorijos liudytojas. Pokalbyje su filosofu Arūnu Sverdiolu (2004 m.) yra ištaręs: „Mes gyvenome prie geležinkelio, ir niekad gyvenime neužmiršiu, kaip tie visi vežami žmonės rėkė ir giedojo, ir prašė gerti… O motina pasiėmė kibirą vandens, kibirą pieno. Ir duonos pasiėmė. Mano sesuo tada buvo gal keturiolikos metų, tai ji man sakė: „Tu neik“. Ten viskas buvo apstatyta enkavėdistais. Tėvas sako: „Mūsų motina iš proto išsikraustė.“ Ji sugėdino tokį ruselį kareivį: „Kaip tu neturi gėdos, žmonės rėkia, o tu…“ Sako jam: „Šauk, jeigu nori.“ Ir motina ėjo, vaikščiojo ir padėjo daugybei žmonių, nešiojo laiškus. Vėliau mes gaudavome laiškus žmonių, kurie grįžo iš Sibiro ir ją atsiminė. Bet visi tie vagonai… Žinai, buvo klaiku.“ 

Gimtuosiuose Mažeikiuose H. Nagys mokėsi tik pradžios mokyklos pirmajame skyriuje, vėliau jis gyveno ir mokėsi įvairiuose Lietuvos miestuose: Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje (gimnaziją lankė Pagėgiuose), Kėdainiuose, Naujojoje Vilnioje. 1940 m. Henrikas Nagys baigė Kėdainių gimnaziją. 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–1943 m. – lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją. 

1944 m. vasarą, kaip ir dauguma Lietuvoje, nuo sovietų okupacijos jis su tėvais, broliu ir seserimi pasitraukė į Vakarus, tačiau kelionėje šeimai teko išsiskirti. Henrikas keliavo per Tilžę, Breslau, iš pradžių apsistojo Berlyne, dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, vėliau persikėlė į Austriją, Forarlbergą. 1945–1949 m. Insbruko universitete (Austrija) jis studijavo germanistiką ir meno istoriją. Universitetą baigė apgynęs daktaro disertaciją apie austrų poeto Georgo Traklio kūrybos evoliuciją. Kurį laiką dirbo Freiburgo (arba Fribūro) universitete Šveicarijoje, dėstydamas vokiečių kalbą Taikomosios dailės institute (dailininko V. K. Jonyno vadovaujamoje Meno mokykloje). 

1949 m. rudenį H. Nagys persikėlė į Kanadą, apsigyveno Monrealyje. Kanadoje susituokė su Birute Vaitkūnaite, susilaukė sūnaus Gintaro. Iš pradžių Kanadoje dirbo fabrikuose „komerciniu dailininku“, kaip pats yra rašęs, tai yra, braižytoju. Vėliau dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose (1968–1985 m.). 1952–1959 m. dirbo „Literatūros lankų“ redakcijoje, buvo savaitraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius, „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis. „Tai tiktai griaučiai, nuoga statistika. Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais. Reikėtų atsiminimų knygos, kurios tikriausiai neparašysiu“ (iš autobiografijos). 

1991 m. rudenį poetas lankėsi Lietuvoje, aplankė ir savo gimtinę. Mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje, 1997 m. palaikai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Poeto gimtinėje jo vardu 1998 m. pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla. Mažeikiuose 2005 m. prie gimtojo namo buvo atidengta memorialinė lenta poetui Henrikui Nagiui ir jo seseriai poetei Zinaidai Nagytei-Katiliškienei (Liūnei Sutemai) pagerbti. 

Kūrybos pasaulis 

H. Nagys kurti pradėjo dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Pirmuosius eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą ir vertimus spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“ išleido Insbruke 1946 m. Po metų, 1947-aisiais, Vokietijoje pasirodė antroji H. Nagio poezijos knyga „Lapkričio naktys“. Iš viso poetas parengė ir išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė kantatą „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“, vertė Rainerio Marijos Rilkės eilėraščius. Literatūros istorijoje Henrikas Nagys pirmiausia pristatomas ir matomas kaip poetas žemininkas-lankininkas, t. y. antologijos „Žemė“ (1951 m.) autorius ir „Literatūros lankų“ (1952–1959 m.) bendradarbis. 

H. Nagio eilėraščiuose atpažįstame valkatą-klajūną, klajojantį po pasaulį, dvasinės bendrystės saitais susisiejantį su kitais panašaus likimo broliais. Todėl pagrindiniai H. Nagio poezijos leitmotyvai – brolis ir sakalas, „sakalas brolelis“. Daugelyje H. Nagio poetinių tekstų kartojamas noras „prisijaukinti sakalą“ – padangių paukštį. Taip pavadintas ir vienas iš H. Nagio rinkinių – „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978). Eilėraščių lyrinio subjekto kelionė su praradimo, netekties, mirties motyvais prasideda tėviškėje ir tęsiasi iki „mėlyno sniego žemės“, iki Arktikos, Šiaurės. „Mėlyno sniego žemę“ papildo dykvietės, „terra incognita“ įvaizdžiai. Rinkinys „Mėlynas sniegas“, pasirodęs 1960 m., žymi posūkį H. Nagio kūryboje – tolstama nuo žemininkams artimos tematikos ir artėjama prie bežemių generacijos (Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos) poetinės pasaulėjautos: „Mėlyno sniego žemėj liko tiktai vardai, / liko linijos ir piešiniai ir raidės ant pelenų. / Mėlyno sniego žemėj žemės nėra“ (eil. „Terra incognita“). 

Dominuoja šešėlių, paukščių svetimame danguje, prasiveriančių durų įvaizdžiai, atsikartoja šiaurinio gruodo, sūnaus palaidūno motyvai. Kazys Bradūnas apie šiaurę Henriko Nagio poetiniuose tekstuose yra sakęs: Šiaurė – tai „ir visai realus geografinis terminas, ir šiaurietiškas gyvenimo būdas, ir niekuo nesuteptos baltos ir skaidrios svajonės metafora, net ir įspūdinga viską stingdančios mirties dekoracija.“ Gimtieji poeto Mažeikiai – taip pat šiaurė, Lietuvos šiaurė. Tiesiogiai su šiaure siejasi ir Kanada, kurioje apsistojo ir didžiąją gyvenimo dalį gyveno poetas, – Šiaurės Amerika. Todėl simboliškai H. Nagį galima vadinti „Poetu iš Šiaurės“. 

Nemažai H. Nagio eilėraščių yra dedikuota artimiausiems draugams – Alfonsui Nykai-Niliūnui ir kitiems. Rinkinys „Broliai Balti sakalai“ (1969) yra skirtas Antanui Škėmai, Juliui Kaupui (kurio šimtmetis taip pat minimas šiais metais) ir Algimantui Mackui. Būtent už šį rinkinį H. Nagys pelnė Lietuvių rašytojų draugijos Amerikoje premiją. Atsiimdamas šią premiją 1970 m. Toronte, H. Nagys sakė: „Subrendo manoji karta karo pragare ir pokario pilkoje ir slegiančioje nežinioje, todėl mūsų žodis dažnai skaudus ir degina kaip žaizda. Nebuvo kaip ir kada vaikščioti saulėje ir juoktis, todėl taip retai lengvas ir žaismingas tas žodis. Nors mokėmės ne tik pas savus, nors vienam kitam retkarčiais atrodėme keisti, nuosavi svetimšaliai, mūsų žodžių vis tos šaknys yra įsikirtusios giliai gimtojon žemėn ir gyvastį geria iš tų pačių gelmių.“ Ir tada perskaitė eilėraštį „Kryžkelės“: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... / Basos kojos ant gruodo ir šimtametė giria. / Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... / Žvanga metalo žvaigždės virš mūsų galvų vakare.“ (eil. „Kryžkelės“). 

H. Nagys buvo puikus oratorius – tą pabrėždavo visi jo bendraamžiai. Prie LLTI 2019 m. išleistos H. Nagio poezijos rinktinės „Pasakų sakalas“ pridėtas ir audio diskas, kuriame galima išgirsti paties poeto balsą, būtent jo paties skaitomus savo eilėraščius. Paklausyti H. Nagio poezijos galima nuskenavus šioje knygoje esantį URL kodą. 

Visai neseniai pasirodžiusiame 2020 m. Poezijos pavasario almanache taip pat skirta vietos H. Nagiui. Almanacho priede – audio diske „Poezija ir balsas 2020“ – galima pasiklausyti atsiminimų apie poetą iš Kanados lietuvių bendruomenės parengtos garsajuostės „Prisimename Henriką Nagį“ (1997). Taip pat publikuojami keli anksčiau niekur neskelbti H. Nagio laiškai poeto Jono Aisčio žmonai Aldonai Grajauskaitei-Aleksandravičienei, rašyti 1946–1948 m. (iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvinių fondų). Svarbus ir įdomus šiuose laiškuose paties poeto pamąstymas apie savo eilėraščius, apie poeziją apskritai: „Aš tik visą laiką maniau ir manau, kad visų pirma reikia ką nors nauja, ką nors sava ir tikra turėti savy, ir tik tada galima kalbėti. Man vis atrodo, kad žodis yra ir skambėjimas, ir prasmė kartu. Aišku, kad poezija negali būti ritminga filosofinė prakalba, bet ji negali būti taip pat tik skambalėliai. Mano eilės tikrai buvo ir vis dar yra grubios ir kažin ar kada jos bus kaip spindinčio krištolo lašai. Aš jų negaliu rašyti, kai nieko širdy neturiu. Aš negaliu nei posmo parašyti tiktai vardan skambesio. Tik aš žinau, kad turiu dar nepaprastai daug dirbti, kad mano eil. forma būtų tokia, kokią aš ją norėčiau matyti. <..>Poetas turi gyventi ir iš jo gyvenimo turi išsilieti kalba. „Gyventi“ aš suprantu būti žmogum, kaip milijonai mūsų brolių, bet ne sėdint prie rašomojo stalo konstruktuoti skambančias žodžių virtines. Nes poezija turi būti amžinai deganti, amžinai gyva, liepsnojantis tiesos žodis, ieškotojo nepaliaujantis nerimas, ieškotojo keliu į Dievą...“ 

Nuotrauka: Poetas H. Nagys 

Poeto Henriko Nagio portretas. Vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, galva šiek tiek palinkusi į kairę pusę ir nuleista žemyn. Vyro plaukai tamsūs, garbanoti, antakiai šiek tiek suraukti, akys užmerktos, vyras atrodo susimąstęs. Jis vilki tamsų megztinį aukšta apykakle.