Redakcijos skiltis

 

 


 

Parašas po straipsniuViena iš keisčiausių kasdienybės spalvų man yra paradoksas. Toks, kuriame žmonės girdi ne tai, ką jiems sakai, bet ką jie patys nori girdėti. Taip jie dažnai ir perskaito ne tai, kas parašyta, o tai, ką jau žino patys. O dar būna, kad gaili ir atjaučia kitus žmones pagal tai, kokį stygių ar nevisavertiškumą patiria savo gyvenime. Juk dažnam gatvėje sutiktam žmogui būna manęs, kaip neregės, gaila. Todėl, kad, anot jo, jei matyčiau, tai būčiau ir galingesnė, ir gražesnė, ir dar gerą vyrą turėčiau. Tokie žmonės ir sau susigalvoja šimtus pateisinimų, kodėl yra ne tokie sėkmingi, kokie turėtų būti... Išmintingam, gyvenime daug patirties sukaupusiam žmogui paprasčiausiai nekyla mintis, kad nematantis būtinai yra vertas pasigailėjimo. Gailesčio vertų yra ir tarp matančių, ir tarp nematančių. 

Apie panašius nesusišnekėjimo paradoksus vis dažniau kalbame ir savo organizacijoje. Labai dažnai girdime pasisakymus, kad į Aklųjų sąjungą neverta stoti, nes ji „dabar jau vis tiek nieko nebeduoda“. Tada man kyla klausimas – kodėl esu valstybės pilietė? Ar turiu ką nors padaryti pati, kad mano valstybėje būtų geriau gyventi? O gal turiu ką nors padaryti, kad organizacija, kurioje atrandu savo bendraminčių, su tais pačiais rūpesčiais susiduriančių žmonių, galėtų augti ir plėstis? 

Šis laikotarpis yra savotiškas pokyčio siekis, kuomet daug svarstome apie kalbėjimo ir susikalbėjimo meną. Ieškome būdų, kaip tą susikalbėjimą pagerinti. Todėl kviečiu į dialogą LASS narius: dalinkimės tuo, kas mums rūpi, kas kelia klausimų, kas verčia jausti... Jau du kartus internetiniuose „Zoom“ susitikimuose rengėme pokalbius su organizacijoje dirbančiais darbuotojais. Kol kas planuojame laikytis plano per mėnesį susitikti po du kartus. Ir jei atsiras manančių ar sakančių, kad vyresnei kartai tokie susitikimai mažiau prieinami nei jaunuoliams, aš ginčysiuosi su jumis iki pabaigos. Tam ir esame organizacijos nariai. Organizacijos, kuri yra mūsų partneris. Organizacijoje, kurioje daug mus galinčių suprasti kolegų. Kreipkitės į filialų pirmininkus, kreipkitės į mane, į bet ką, ką pažįstate, ir ieškokite kelių mus pasiekti. 

Užsisakant „Zoom“ platformos prenumeratą, yra toks užrašas: „Galėsite rengti susitikimus su šimtu žmonių.“ Ir po juo mygtukas: „Ar norite daugiau?“ Labai norėčiau sulaukti dienos, kai man teks tą mygtuką paspausti ir atnešti daugiau nei šimtą kėdžių mūsų susitikimui. LASS nori jus išgirsti. O ar jūs norite išgirsti taip pat? 

 

(Nuotrauka: Irmos Jokštytės portretas. Jauna daili moteris atsisukusi tiesiai į skaitytoją. Irmos akys didelės, plačiai atvertos, plaukai – dengiantys pečius, kiek banguoti, taisyklingų bruožų veidas rimtas, susikaupęs. Ji dėvi tamsią palaidinę.)

Irma Jokštytė 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]