Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Įtraukus garso knygos pasaulis

Karantino suvaržymai, stipriai pakeitę kiekvieno iš mūsų asmeninius įpročius, daugelį paskatino labiau atsigręžti į knygą, pasinerti į skaitymo malonumus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Tai tapo šio nelengvo laikotarpio ne tik pramoga, bet ir atgaiva, parodančia, kiek svarbi mums yra knyga, kultūra, savišvieta. Tad knygos aktualumas paskatino ir šiame straipsnyje pratęsti pažintį su garsinės knygos skaitovais. Gegužę žurnale kalbinome Vytautą Širką, Reginą Jakubauskaitę ir Dalią Stonytę. Šiame straipsnyje mintimis dalysis dar trys skaitovai, kurių įgarsintos knygos yra tapusios Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) fondų pamėgta klasika. 

Ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos diktorius, renginių vedėjas, keliautojas, kaklaraiščių kolekcininkas Juozas Šalkauskas knygas garsino net 50 metų. Tačiau dar ilgesnė yra diktoriaus bendravimo patirtis su pačiais neregiais ir silpnaregiais. J. Šalkauskas vesdavo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) meno saviveiklos ir profesionalių atlikėjų koncertus – dainininkės Beatričės Grincevičiūtės, LAD pučiamųjų instrumentų orkestro, LAD kamerinio choro – dabartinio valstybinio choro „Vilnius“. „Po visą Lietuvą važinėdavome su edukacinėmis programomis, skirtomis supažindinti, kaip gyventi neregiui ar ką tik netekus regėjimo. O pabaigai būdavo koncertas, patvirtinantis, kad nematantieji puikiai gali užsiimti menine veikla. Taip susibendravau su daugeliu neregių ir silpnaregių meno žmonių – Juozapu Kairiu, Beatriče Grincevičiūte, Stasiu Stasiuliu, rašytoju Vaclovu Areima, vėliau su Alvydu Valenta. Kai su tokiais žmonėmis pabendrauji, labiau supranti nematančiojo patirtį, pats kitaip pradedi žvelgti į tam tikrus dalykus. Nors prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdęs jų pasakymą „skaitau knygą“, nustebau, nes nebuvau su tuo susidūręs“, – prisiminė diktorius. 

J. Šalkausko bičiulių ratas iš neregių ir silpnaregių bendruomenės buvo ir tebėra didelis. Diktorius tvirtina, kad garsinant šis ryšys jam palengvindavo skaitymą. „Dirbdamas studijoje, galvodavau tik apie konkretų pažįstamą skaitytoją. Tai padėdavo labiau įprasminti tekstą ne tik žodžiais, bet ir vidiniu pajautimu, kartu palengvindavo man ne itin aktualių knygų skaitymą“, – atviravo J. Šalkauskas. Su LAB skaitytojais diktorius palaiko ryšius iki šiol, sutikęs gatvėje pirmasis užkalbina, pabendrauja. Pažinti skaitančiuosius J. Šalkauskui padėjo ir visoje Lietuvoje LAB rengti susitikimai. Juos diktorius itin vertino: „Šis grįžtamasis ryšys labai įkvėpdavo, palaikydavo. Per susitikimus aš supratau, kad nematantieji yra reikliausi ir radijo klausytojai. Įsitraukę į transliaciją, jie tam skiria visą dėmesį, o regintieji dalį atidumo praranda dažnai užsiimdami kitais darbais. Tad nematantieji kartais prasitardavo, kaip vienas ar kitas diktorius skaitydavo uždusęs ar padarydavo kad ir nedidelę, vos juntamą klaidelę“, – šypsodamasis pasakojo diktorius. 

Darbas bibliotekoje J. Šalkauskui buvo tarsi lakmuso popierėlis profesiniams įgūdžiams pasitikrinti. Jis prisimena dar tą laiką, kai už studijos stiklo sėdėdavo ir operatorė, kuri įrašinėjo juostas, ir redaktorė su kitu knygos egzemplioriumi. „Ji sekdavo tekstą ir padarius klaidą iškart stabdydavo. Skaitymo procese tokie pataisymai įsimindavo ilgam. Tai buvo didelė patirtis, suteikusi galimybę daugiau laiko praleisti ne tik su pasauline, lietuvių, bet ir neregių literatūra, poezija“, – vertino knygų garsinimą J. Šalkauskas. 

Iš gausybės įskaitytų knygų mus pasiekia ir ilgametės LRT diktorės Vidos Vidaitės balsas. Šiandien sulaukusi garbingo amžiaus moteris tvirtina, kad LAB praleido keturis dešimtmečius: „Garsinimas ne tik įkvėpdavo, pakylėdavo, bet ir numalšindavo nuovargį, kurį kartais „atsinešdavau“ po ilgų valandų darbo LRT. Knygos pasaulis yra magiškas, įtraukus. Tai praturtina žmogų žiniomis, patyrimu, sužadina jausmus“, – kalbėjo diktorė. 

Kad įgarsintos knygos būtų patrauklios klausantiesiems, V. Vidaitė vardijo svarbiausius dalykus – neutralų balso tembrą, intonacinius niuansus ir kalbos kultūrą. Su šia sritimi V. Vidaitei teko susidurti ypač daug vedant mokymus žurnalistams. Moteris prisimena: „Kol neturėjau šios praktikos, į kalbos kultūrą žiūrėdavau paprasčiau. Bet kuo daugiau gilinausi, tuo labiau suvokiau tą neįmanomą aprėptį. Ypač sunkus yra kirčiavimas. Dabar jį pasitikrinti galima su įvairiomis programėlėmis, o anksčiau sėdėdavome su žodynais. Tai užimdavo daugiau laiko, pastangų. Taip darbas vyko ir aiškinantis užsienio kalbų žodžių tarimą, įvairių miestų, objektų pavadinimus“, – moteris dalijosi garsinimo užkulisiais. 

Kalbėdama apie diktoriaus profesionalumą, V. Vidaitė nevengė pajuokauti, kad tai, kaip reikia skaityti, paaiškėja, kai to jau nebedarai. Visam laikui jai įsiminė ir diktoriaus bei aktoriaus Vytauto Kybarto ištarta frazė, kad gero diktoriaus be penkerių darbo metų nebūna. „Pradžioje stebėjausi tuo, bet greitai supratau, kiek šiame pasakyme tiesios, nes diktoriaus darbas yra atsakingas, juk tavęs klausosi daugybė žmonių. Todėl diktoriui dažnai gelbsti ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir neapčiuopiami dalykai, kai skaitant pajunti teksto, ryšio su klausytoju, garsinės knygos svarbą. Knyga yra amžina“, – kalbėjo V. Vidaitė. 

LAB įgarsintų knygų fonduose prabyla ir legendinio kino bei teatro aktoriaus Romualdo Ramanausko balsas. Turėjęs itin plataus diapazono vaidmenų, suvaidinęs visų aktorių siekiamybe tapusį W. Shakespeare`o Hamletą, aktorius yra pažįstamas ir iš kino filmų „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Herkus Mantas“, „Ilga kelionė per kopas“, „Skrydis per Atlantą“, „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir kitų. 

R. Ramanauskas LAB dirbo 10 metų. Jo teigimu, visa tai padėjo palaikyti ryšį su aktoryste, nes jam garsinimas buvęs kaip kamerinis teatras. „Skaitant tu taip pat „įeini“ į personažus, tik kiek neutraliau, nepersistengiant, tam tikruose žaidimo rėmuose. Jei tai gera literatūra, labiau tave kviečia išgyventi, išjausti. Jei mažiau patraukli – atsiranda susierzinimas, pasąmoninis siuntimas į tam tikrą nepadorią kryptį“, – šypsodamasis kalbėjo diktorius. Nevengiantis pašmaikštauti, autoironiškai pažvelgti į daugybę dalykų, aktorius šias savybes pasitelkė garsinant komedijos žanro knygas, kurios tapo itin patrauklios ir mėgstamos skaitytojų. „Prajuokinti yra sunkiau nei pravirkdyti. Bet diktoriaus balsas tuo ir svarbus, kad jis kviečia tapti knygos bendrininku, kartu jis gali ir prajuokinti, ir čia pat kažką sugraudinti, ypač jei jis yra taktiškas, švelnus, lyriškas. Čia kaip kine – jis gali būti ne itin patrauklus, bet jei įgarsinimas puikus, žiūrovas tampa filmo gyvenimo dalyviu“, – mąstė aktorius. 

Kaip ir kiekvienam diktoriui, taip ir R. Ramanauskui, gerai įskaityta knyga reikalaudavo nemažo atidumo. Diktorius kalbėjo, kad ypatingas iššūkis jam buvo tartis, kirčiavimas, nes pats yra augęs Vilniuje, daugiakalbiame mieste. „Laimei, prie pulto sėdėjo patikimas žmogus, kuris stabdydavo, taisydavo. Bet buvo ir kitų iššūkių. Tarkim, per tris valandas trukusį skaitymą svarbu buvo išlaikyti tolygiai energiją, nepereinant į monotoniją. Man padėdavo susipažinimas su tekstu iš anksto. Tačiau turinį perbėgdavau akimis tik tiek, kad sužinočiau, apie ką skaitau, bet kartu pasilikdavau nedidelę paslaptį, kad lengviau išlaikyčiau loginę liniją. Taip pat svarbu buvo pavargusiam „nenunešti“ savo nuotaikos ir nepridaryti techninio broko. Garsinimas iš šono gal ir atrodo lengva, bet man tai prilygsta vieno žmogaus miniteatrui, kuriame, kaip ir tikrame teatre, reikia kitų pagalbos, apšvietimo, garso“, – mintimis dalijosi aktorius. 

Kalbėdamas apie darbo teatre ir įrašų studijoje panašumus, R. Ramanauskas pastebėjo ir tam tikrų garsinimo pranašumų, nes studijoje atsiranda daugiau ramybės, susitelkimo. „Garsinimas trukdavo panašiai kiek ir spektaklis – apie 3 val. Tik studijoje esi vienas, o teatre tave dar stebi 1000 akių, aptarinėja. Jautiesi kaip nuogas. O čia vienumoje, mažoje patalpėlėje tiesiog mėgaujiesi laisve ir knyga“, – kalbėjo R. Ramanauskas. 

Aktoriui garsinimas buvo išskirtinis procesas ir dėl to, kad R. Ramanauskas visą gyvenimą buvo ir tebėra knygos žmogus, nes jo kartai knyga buvo pagrindinis langas į pasaulį, visada pasiekiama ir prieinama, priešingai nei kinas ar televizija. Apie knygą aktorius kalbėjo: „Kiekvienas turime favoritų kraitelę, knygų, kuriomis tikime. Gera knyga yra sielos kamertonas, kai suveikia vidinės klausos dėsniai. Kartu tai ir laiko patikrinti dalykai. O kaip atsiranda šimtmečių knygos? Jas skaito ištisos kartos, nes viena karta dar gali apsigauti, bet kai kelios žavisi, tai jau yra ne tik literatūra, bet ir menas.“ 

Susitikimo su knyga aktorius laukdavo kaskart eidamas į studiją. Kaip pats juokavo, kartais tai jam padėdavo keltis rytais, kai 7 val. jau reikėdavo garsinti. „Ankstyvi tamsūs rudens ir žiemos rytai, o tu eini pėsčiomis per miegantį miestą iš Užupio, per senamiestį, kyli į kalną Naugarduko gatve. Ir mintyse galvoji, kad atėjęs išgersi arbatos ir tuoj garsinsi gerą gerą knygą, kažkam perduosi tą jausmą, kartu atliksi ir švietėjišką misiją, kažkam sukelsi šypseną ar jautrų pagraudinimą apie mūsų tą keistą, bet ir kartu gyvą gyvenimą. Todėl giliai įsiminė dešimties metų garsinimo mozaika. Knygos istorijoje turėjome knygnešius, o dabar mes galbūt esame kaip „garsnešiai“. 

Nuotrauka: 50 metų knygas garsinęs ilgametis LRT diktorius, renginių vedėjas J. Šalkauskas laisvalaikiu mėgsta keliauti. Nuotraukoje – akimirka iš Naujosios Zelandijos / asmeninio archyvo nuotr. 

Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo klubų iki viršugalvio, pozuojantis plaukiančiame laive prie metalinio borto. Vyras kiek pasisukęs kairiuoju profiliu, žvelgia tiesiai į fotografą ir švelniai šypsosi. Jo plaukai šviesūs, trumpi, vyras kiek nuplikęs, užsidėjęs akinius. Jis vilki šviesią ploną striukę ar sportinį džemperį, rankoves atsiraitojęs beveik iki alkūnių, po ja apsivilkęs šviesius marškinėlius su nedideliu Lietuvos herbu, o ant nugaros užsidėjęs kuprinę. Dešine ranka vyras pasirėmęs į turėklą. Už nugaros matomas įlankoje tyvuliuojantis vanduo, kurį drumsčia plaukiančio laivo purslai, tolumoje driekiasi aukšti žaliuojantys kalnai, vietomis net remiantys debesis.