Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Apie muzikos magiją ir tiesos paieškas

Apie kūrybos laisvę, karantino iššūkius menininkams, koncertus tuščioje bažnyčioje ir daugiaaukščių kiemuose, drąsą sakyti tiesą ir rašomą knygą! Apie visa tai kalbamės radijo stoties "Gold FM" "Aklo pasimatymo" laidoje su dainininke Jurga Šeduikyte. 

- Buvote viena iš pirmųjų, palaikiusi "Kultūros į kiemus" iniciatyvą, bet gal pradėkime iš toliau: kaip sutikote žinią apie karantiną, kaip ištvėrėte jo kasdienybę? 

- Paprastai ir trumpai į šį klausimą negalėčiau atsakyti. Jeigu nebūtų pasaulyje pinigų, sakyčiau, kad esu pati laimingiausia atlikėja. Pandemijos metu viskas gerokai pasikeitė, pasikoregavo vertinimas tokių dalykų, kurių įprastai tarsi ir nepastebėdavome. Pavyzdžiui, žiūrovų plojimai. Įprastų koncertų metu jie tarsi būdavo privalomi, bet koncertuojant kieme, įgyja visiškai kitokią prasmę. 

Karantino pradžioje buvome smarkiai prigąsdinti, bet didelės ramybės aplink save nepastebėjau. Ramybės tenka ieškoti pačiai. Norėjau su kitais pasidalyti ramybe, šviesiomis akimirkomis, matyti teigiamus dalykus mus supančioje kasdienybėje. Iš vidinės motyvacijos atsirado judėjimas į priekį. Koncertas kiemuose buvo trečiasis mano renginys nuo karantino pradžios. Pirmas renginys buvo koncertas tuščioje bažnyčioje, be žiūrovų. Paradoksas turbūt yra tai, kad iki mūsų pokalbio dienos jį internete pamatė jau 60 tūkst. žmonių. Dar vienas koncertas buvo gamtoje. Visa komanda dirbo nemokamai, buvo tikrai smagu. Tačiau žinau ir tokių muzikantų, kurie jokių koncertų per karantiną neturėjo, jiems šis metas buvo sunkus. Juo labiau kad oficialiai deklaruojama, jog būsime paskutiniai, kuriems bus leista dirbti taip, kaip dirbome prieš karantiną. Daug neapibrėžtumo, o tai kai kuriuos žmones "pjauna" be peilio. Aš pati, kai nėra apibrėžtumo valdžios sprendimuose, stengiuosi jį pati susikurti ir taip gyventi. Vadinamoji pramogų sfera nėra tik koncertai ir pramogos. Jai priskiriami ir teatrai, o teatras dažnai yra mūsų psichologinės sveikatos veidrodis. Žmonės į teatrą eina ne dėl pramogos, o iš vidinio poreikio. 

- Viename interviu esate kalbėjusi apie tobulą koncertą ir kad jame labai svarbu dialogas su žiūrovu. Ar pavyko pajusti tą dialogą koncertuojant tuščioje bažnyčioje? 

- Keista, bet taip - pavyko. Esu uždaras žmogus, bijantis viešai kalbėti, "nusišnekėti", o kai nėra publikos, nėra pavojaus ir "nusišnekėti". Tokio koncerto metu tiesiog leidi sau būti savimi. 

- Ar tai reiškia, kad koncertuose su žiūrovais neleidžiate "būti savimi"? 

- Nereikėtų suprasti tiesmukiškai. Štai ateina į koncertą pavargęs ar kelias paras nemiegojęs žiūrovas, nusižiovauja, o tu pradedi galvoti, gal jam neįdomu, gal to žiovulio priežastis ne nuovargis, o tu ir tavo dainavimas. Grįžtamasis ryšys būna visoks: pozityvus, ne visada pozityvus. Kai kada jis tiesiog neužsimezga. Kai kada pavargsta pats atlikėjas. Išeina į sceną save įtikinęs, kad turi eiti, o žiūrovai tai jaučia. Koncertai per atstumą turi savo privalumų, nes labiau galiu daryti, ką noriu, nesulaukiu neigiamo grįžtamojo ryšio. 

- Sugrįžkime į tuščią bažnyčią: neigiamo grįžtamojo ryšio nebuvo, bet ir atlikėjos būsena turbūt buvo ne visai įprasta? 

- Vis dar tikiu, jeigu atlikėjas ar kūrėjas yra scenoje, jam tai pats maloniausias dalykas. Kažkur skaičiau istoriją, kad Rytuose yra šventykla, kurios vienuoliai visus metus repetuoja programą ar kažkokį kūrinį, o vieną dieną atlieka tą kūrinį vieni, be žiūrovų - Dievui! Kai šitą istoriją perskaičiau, jokio karantino dar nebuvo, bet tik pati jame gyvendama realiai supratau, ką ji reiškia. Muzikavimas nėra tik profesija ar amatas - muzika teka iš šaltinio į šaltinį. Muzikos paskirtis - kelti žmogų aukštyn, virš kasdienybės, kad jis galėtų judėti į priekį. Muzikantai žino, kas yra intervalas - tai atstumas tarp dviejų garsų. Gamoje atstumas nuo "do" iki "sol" - kvinta - vadinamas dieviškuoju intervalu. Yra legenda, kad jeigu muzikantas jį naudoja, valo aplink save erdvę. Daugybė pavyzdžių, muzikos terapijos eksperimentų tai patvirtina. Klausydamiesi muzikos žmonės pereina iš vienos būsenos į kitą. Viena muzika tam, kad žmogus išsidūktų, išsišoktų, kita - palaikanti, apvalanti. Jos nevadinčiau pramoga. Apskritai, visiems žmonėms siūlau klausytis geros muzikos ir nuo ryto iki vakaro nežiūrėti televizijos - pavažiuos stogas! 

- Kaip savo gyvenime atradote tą muzikos magiją? 

- Kai darai dalykus, kurie patinka, laikas netenka prasmės. Muziką atradau natūraliai. Studijavau kitą dalyką, bet muzikos, matyt, reikėjo. Jau vaikystėje niūniuodavau daineles, jos man padėdavo nusiraminti. Tėtis buvo vargonininkas, nuolat grėsė nemalonumai. Vaikystėje daug ko nesupratau. Labai norėjau kaip ir kiti vaikai būti spaliukė - mama neleido. Buvo visokių istorijų. Prisimenu, sėdžiu ant lovos ir niūniuoju. Vėliau pradėjau rašyti dainas, kurios man pačiai atnešdavo daugiau ramybės. Kažkada parodžiau jas kitiems. Supratau, kad gal ir jiems šito reikia. 

- Pakalbėkime apie knygas. Minėjote, kad ne tik skaitote, bet ir pati rašote? 

- Prieš karantiną vidutiniškai perskaitydavau po knygą per mėnesį. Dabar būna taip, kad kelios knygos per dieną! Žinoma, perskaityti kelių knygų per dieną turbūt neįmanoma - paskaitai, imi kitą, vėl grįžti prie pirmosios. Patinka filosofinio turinio knygos, tokios kaip Simon Haas "Dharmos knyga: išmintingų sprendimų menas", May Rollo "Meilė ir valia". Prie šių knygų grįžtu nuolat. 

- Kaip pradėjote rašyti pati? 

- Norėjau pati parašyti storą romaną, nieko neišėjo - parašiau pasakų knygą. Dabar rašau naują apie tai, kaip sugyventi su savimi, kaip megzti santykius su kitais žmonėmis. Į ją noriu sudėti skaudžią savo pačios patirtį ir savo atradimus. Paauglystėje, kai formuojamės, patirtį perimame iš savo šeimų, o jose būna visko. Pirmiausia, išmokti klausytis savęs, o tada lengviau mokėsi išgirsti ir kitą žmogų. Tiesa su savimi atveria naujas galimybes. 

- Kaip jumyse sugyvena dvi skirtingos kūrybos formos - rašymas ir muzika? 

- Geras klausimas, niekada į jį nemėginau tiesmukai atsakyti. Stengiuosi muzikoje ir rašyme ieškoti bendro vardiklio. Man sunkiau rašyti ilgais sakiniais, esu labiau pripratusi prie haiku formos. Rašant knygą reikia viską "išvynioti". Rašydama visada ieškau logikos, jeigu pirmas skyriaus sakinys nesiderina su pabaigoje esančiu sakiniu, taisau, perrašinėju. Visur, knygose, rašomame tekste, net ir tikėjime ieškau logikos ir ją randu. Rašymas ir dainavimas - skirtingos veiklos formos, bet kylančios turbūt iš to paties šaltinio: tiesos ieškojimo, noro surasti vidinę ramybę ir pasidalyti ja su kitais. 

- Baimė klysti: viename interviu esate sakiusi, kad scena jums padėjo atsikratyti šios baimės. Ar įmanoma to išmokti, ar reikia mokytis visą gyvenimą? 

- Visą gyvenimą nemokėjau, kaip sakoma, "atstovauti sau" ar kažkaip ypatingai savęs pateikti. Galėčiau daug pasakoti apie tai, kaip mokykloje mokytojai klausdavo, ar esu išmokusi, ar pasiruošusi egzaminui? "Tai ar mokeisi?" - "Mokiausi." - "Tai kodėl nemoki?" - "Kad ne viską išmokau..." Baimė suklysti yra tiesiogiai susijusi su mumyse gyvenančiu melu ar vidine tiesa. Kuo geriau žmogus save pažįsta, tuo laisviau jaučiasi, leidžia sau būti netobulam, klystančiam. Intravertams tai sunkus dalykas, reikia su savimi ilgai dirbti, bet įmanoma išmokti. Tiesos paieškos - savo gyvenime pirmiausia reikia surasti melą, jo atsikratyti, o tada tampi laisvas, pradedi nebijoti suklysti. 

- Karantino metu pamatėme, kokia trapi yra ateitis. Ar labiau planuojate, ar gyvenate šia akimirka? 

- Keblus klausimas: norėčiau planuoti ateitį, deja, daug ko negaliu numatyti ar pakeisti. Antra vertus, pagrindo iš po kojų niekas neišmušė. Noriu išleisti albumą ir jį įrašinėju. Atsirado net penki prodiuseriai. Planuoju grįžti į sceną ir koncertuoti. Jeigu nebus žiūrovų, prisijungs kaimynai. 

Visą pokalbį su J. Šeduikyte galite išgirsti paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Dainininkė J. Šeduikytė nuolat inicijuoja ar prisideda prie įdomių muzikinių sumanymų / LRT laidos stopkadras 

Dainininkės Jurgos Šeduikytės nuotrauka. Jauna moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji sėdi lauke ant kėdės netoli metalinės tvoros. Tolumoje matomas tamsus pastatas su dideliais langais, kurį taip pat juosia tvora. Moteris - vidutinio sudėjimo, tamsių ilgų plaukų, ant galvos užsidėjusi tamsią skrybėlę, o po ja matyti per kaktą apsijuostas margas plaukų raištis. Ji kiek prisimerkusi, žiūri pirmyn į priešais ją sėdintį pašnekovą ir prasižiojusi, tarsi kažką sakytų. Dainininkė vilki tamsų golfą ir tamsų vilnonį paltą, ant kurio kairiojo atvarto segi nedidelį mikrofoną.