Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaAustėja Žostautaitė

Kartu su vėju: dviratis ir mes

 

Atšilus orams norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke, todėl mintis užvaldo aktyvaus laisvalaikio pramogos. Kas važinėja motociklu, kas bėgioja, o kai kurie sėda ant dviračių! Geriausiai aklųjų ir silpnaregių poreikius atitinka dvivietis dviratis - tandemas. Pagrindinis jo veikimo modelis - du vienodu tempu ir pajėgumu važiuojantys žmonės. Vairuojantysis asmuo būna regintis, o gale važiuojantysis - aklasis arba silpnaregis. "Norint sėkmingai keliauti tandemu reikia, kad abu važiuojantieji veiktų kaip vienas mechanizmas ir dirbtų komandiškai bei būtų iš anksto pasitreniravę kartu, nes kitu atveju vairuotojui tenka dvigubas krūvis, o keleiviui pramoga ir gaivus vėjelis", - teigia Rimantas Venckutonis, sporto organizatorius, sporto klubo "Šaltinis" projektų vadybininkas. Šešiolikmečiui Rimantui ir jo bendraklasiams pradėti treniruotis dviračių sportą pas profesionalų trenerį pasiūlė mokytoja 1969 m. Vilniaus aklųjų internate (dabar - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras). 1974 m. R. Venckutonis tapo gamybinės mankštos metodininku Vilniaus aklųjų kombinate: "Tokios specialybės reikėjo, nes buvo tikimasi žmones priartinti prie kūno kultūros ir tai daryti tiesiog darbo vietoje - gamyboje." Netrukus tuometis Lietuvos aklųjų centro valdybos darbuotojas, atsakingas už sportą, Vaclovas Gilė, atsižvelgdamas į Rimanto gebėjimą profesionaliai važiuoti dviračiu, paskatino Lietuvos aklųjų draugiją (dabar - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą) įsigyti tandemų. 

 

Parašas po straipsniu

Auksinis dviračių sporto amžius LASS bendruomenėje 

 

Vilniaus aklųjų ir silpnaregių sporto klubo "Šaltinis" pirmininkas, Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomojo komiteto narys Raimundas Šimkus važinėti dviračiu pamėgo dar 1983 m., pradėjęs dirbti Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybinio mokymo kombinato mankštos instruktoriumi. "Organizavau gamykloje sportinį gyvenimą: žmonių laisvalaikį po darbo ir savaitgaliais bei per šventes ar išvykas. Buvau jaunas, sportuojantis žmogus ir visoks sportas man tuomet buvo įdomus, jame norėjau dalyvauti. Tuo metu buvo paplitę lenkų gamybos dviviečiai dviračiai - tandemai, kuriuos aklųjų draugija buvo įsigijusi. Jie būdavo išnuomojami ar skolinami be užstato, kad žmonės, kuriems ši sporto rūšis tiko ir patiko, galėtų treniruotis ir ruoštis varžyboms. Kadangi tuomet Vilniuje nebuvo daug mašinų, tandemas tapdavo net savotiška susisiekimo priemone, jei reikėdavo kur nuvykti greitai", - savo pirmuosius metus su dviračiu prisimena R. Šimkus. Pašnekovas prasitaria, kad darbas jam kartu buvo ir aktyvus hobis: vienais metais vykdavo spartakiados, kitais čempionatai. "Kartą per metus vykdavo Lietuvos aklųjų draugijos tandemų varžybos (organizuotos iki 1992 m.), kuriose dalyvavome kartu su R. Venckutoniu ir trejus metus iš eilės esame laimėję pirmąją vietą", - neslėpdamas pasididžiavimo prisimena R. Šimkus. 

Stipriausiai varžybose pasirodydavo ir aukščiausius rezultatus demonstruodavo Šiaulių ir Panevėžio kombinatų sportininkai, nes abiejuose miestuose buvo itin palanki infrastruktūra ir treniruočių bazė. Metams bėgant įranga seno, todėl Šiaulių dviračių gamykla, įkvėpta tandemų sporto entuziastų, sujungė du sportinius dviračius ir pagamino pirmuosius lietuviškus tandemus. Jie buvo žymiai pažangesni už lenkiškuosius pirmtakus, todėl su jais sportininkai galėjo išvystyti gerokai didesnį greitį. 1988-1990 m. dalis tuomečių sportininkų įsigiję minėtus lietuvių gamybos dviračius pasiekė geresnių rezultatų, bet su nepriklausomos Lietuvos paskelbimu atsivėrus sienoms dviračių sporto entuziastai atsidūrė prieš faktą: "Su turima įranga negalėjome nuveikti nieko prasmingo pasaulinėje tandemų sporto arenoje, o įpirkti naujos neturėjome net menkiausių finansinių galimybių. Perversmo laikotarpiu visa aklųjų sporto federacija buvo labai neturtinga... Taip ši sporto šaka natūraliai užgeso, nes nebuvo kuo važiuoti", - apgailestauja R. Šimkus. 

 

Šiandien dviratis - hobis ir laisvalaikis 

 

Yra posakis "Kai užsiveria durys, atsidaro langas". Taip atsitiko su dviračių sportu neregių ir silpnaregių bendruomenėje. Šiandien ši sporto šaka atgimė kaip individualus hobis. Keli entuziastai turi įsigiję tandemus, kiti prisitaikė važiuoti įprastu dviračiu: "Aš važiuodamas varžybose "įsikabinu" ir seku gerai matantį sportininką, kurio važiavimo tempas atitinka maniškį, tuomet jis diktuoja man trasą. Galima sakyti, gaunasi savotiškas nuotolinis tandemas. Tokiu būdu pradėjau važinėti ir pasiekti gerų rezultatų. Visada pagalvoju apie savo ir kitų saugumą, todėl dažniau renkuosi važiuoti ne treko trasa dideliu greičiu, o bekele, kur mažesnis greitis, bet išbandai savo ištvermę. Aš tik po 50 km pradedu įsibėgėti, todėl keli šimtai kilometrų man vieni juokai ir malonumas!" - įspūdžiais iš dviračių varžybų dalijasi Stasys Račinskas, Panevėžio klubo "Dviračiai" ir LASS narys. S. Račinskas juokauja, kad jo šeima, paklausta "Kur jis?" dažniausiai atsako nežinanti, kuriame Lietuvos gale. Tikriausiai todėl sportininko mėgėjo ateities planuose - pravažiuoti Baltijos kelią su palyda (apie 600 km). Minėtą idėją Stasiui pasiūlė VšĮ Šiaurės Rytų centras, norėdamas prikelti prisiminimą apie šlovingus dviračių sporto Panevėžio mieste laikus. 

S. Račinskas dalyvauja reginčiųjų dviračių mėgėjų varžybose, nes tokio pobūdžio renginių nebėra likę LASS bendruomenėje. Greičiausios varžybos, kuriose S. Račinskui tenka dalyvauti, yra "Volkswagen" maratonas: trijų ratų rungtis palaikant 75 km/val. greitį. Sportininkas mėgėjas stabiliai laikosi ties viduriu bendroje Lietuvos dviračių sporto reitingo lentelėje. "Nelengva lenktyniauti su sveikaisiais. Tiesą pasakius, daugelis iš jų net nežino, kad aš turiu regėjimo negalią. Todėl širdyje kiekvienas aukštesnis rezultatas uždeda karūną ir yra laimėjimas už save ir mūsų - neregių ir silpnaregių - bendruomenę", - džiaugiasi S. Račinskas. Pašnekovas prisipažįsta: "Tiesiog iš vidaus mane traukia ekstremalus važiavimas dviračiu - nelygia danga - bekele, nes yra kitokia pusiausvyra, orientacija, įdomiau dėl to, kad niekada nežinau, kokios patirtys manęs laukia. Kol kas įsimintiniausia jų - praėjusiais metais (2019 m.) Vilniuje vykusiose varžybose Nemenčinės miškuose. Oro sąlygos pasikeitė kardinaliai per kelias valandas: iš 25 laipsnių šilumos į didžiulę liūtį, net nebesupratau, kaip reikia pabaigti trasą, kai tu nieko nebematai. Visas išsipurvinau, sušalau, trasa pavirto upeliais, ir dar pamečiau numerį su sekikliu, be kurio negaliu finišuoti. Teko grįžti ieškoti su baime, kad prarasiu daug laiko ir nukrisiu rezultatų lentelėje, bet įvyko atvirkščiai! Paaiškėjo, kad iš 1000 dalyvių užėmiau dviženklę poziciją!" 

 

Jei yra noro, bus ir galimybių! 

 

Tiek vyresnioji, tiek jaunesnioji važinėjimo dviračiu mėgėjų kartos sutaria, kad dviratis regos neįgaliajam - patraukli transporto priemonė, nes ją galima visiškai kontroliuoti savo jėgomis ir pasitelkiant reginčiuosius arba įvairius savo susikurtus metodus aktyviai leisti laisvalaikį. Tai dovanoja jausmines patirtis, padeda atsikratyti streso ir realizuoti save. Nejučia pašnekovai pasvarsto, ko reikia, kad dviračių sportas atgytų arba taptų populiaresniu užsiėmimu tarp neregių? Taikliai įvardija dviračių mėgėjų jaunosios kartos atstovas S. Račinskas: "Pirmiausia - noro!" Matydami jaunimo sėkmingą individualią veiklą dviračių sporto srityje, Stasiui negali nepritarti vyresnieji dviračių aistruoliai - R. Šimkus ir R. Venckutonis. Tik jie itin akcentuoja ir kitų komponentų - tinkamos įrangos ir infrastruktūros - svarbą. "Šiam sportui ar net laisvalaikiui užtikrinti reikia didelių finansinių išteklių net ir naudojantis esama miestų erdvių infrastruktūra, pavyzdžiui, tokia, kokią turime likusią Panevėžyje ir Šiauliuose, reikia įrangos ir trenerių. Lėšos sukurtų perspektyvas šiai sporto šakai atgimti profesionaliu lygmeniu. Kol kas galime pasidžiaugti tik dabartinių pavienių entuziastų veikla ir pastangomis", - svarsto R. Venckutonis. "Jų motyvacija ir noras sukuria galimybes šios sporto šakos ugnelei rusenti bent hobio pavidalu", - priduria R. Šimkus. 

Už lango birželis. Gal pasisemkime įkvėpimo, paieškokime galimybių ir pasiryžkime dar šią vasarą išbandyti važiavimo dviračiu malonumą! 

 

Nuotrauka: Pernai Vilniuje vykusiame MTB kalnų maratono etape S. Račinskui adrenalino pridėjo ne tik rezultato siekimas, oro sąlygos, bet ir pamestas dalyvio registracijos numeris / I. Klenauskaitės nuotr. 

Nuotraukoje matomi lauke, šiltuoju metų laikotarpiu, vykstančių dviračių varžybų dalyviai. Pirmajame plane - S. Račinskas, atletiškas vyras, minantis dviratį. Jis ant galvos užsidėjęs specialų dviratininko šalmą, akinius tamsintais stiklais, o dantyse įsikandęs maždaug A4 formato laminuotą popieriaus lapą, kuriame pažymėtas 79 dalyvio numeris. Vyras vilki aptemptus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir šortus, mūvi specialias apsaugines pirštines, nedengiančias pirštų pagalvėlių. Jis mina šviesų dviratį žemu rėmu. Visa vyro apatinė kūno dalis ir dviratis aptaškyti purvu. Už sportininko, antrame nuotraukos plane, matomas kitas važiuojantis dviratininkas, o dar toliau - grupelė už dviračių trasos susibūrusių žmonių. Kairėje nuotraukos pusėje matyti ilga rėmėjų vėliavų virtinė, nusidriekusi palei dviračių trasą žyminčią tvorą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]