Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Dainuoti tarp treniruočių...

Prizinė vieta grožio konkurse – taip prasidėjo viešas Annalisos Minetti kelias. Būdama dvidešimties dėl makulodistrofijos ir pigmentinio retinito ji neteko regėjimo. Merginai, kuri nuo mažens mokėsi šokio, penkiolikos pradėjo dainuoti ir svajojo apie gyvenimą kuriant, tai turėjo būti reikšmingas pokytis... Ji priėmė jį drąsiai – teikdama paraišką dalyvauti „Miss Italija 1997“. Pirmoji neregė šiame grožio konkurse, ji žavėjo žiuri iki pat paskutiniųjų etapų ir pelnė septintąją vietą bei „Miss superkojos“ titulą. Kad tik vertintojai būtų žinoję, koks pranašiškas buvo jų sprendimas! 

Annalisa visuomet mėgo sportuoti ir palaikė gerą fizinę formą daug metų. Vieną dieną kažkas jai pasiūlė palenktyniauti 1500 m bėgimo distancijoje. Pabandžiusi ji suprato, kad šioje rungtyje turi potencialo, ir 2010 metų rugsėjį pradėjo rimtai treniruotis bei ruoštis 2012-ųjų Paralimpinėms žaidynėms Londone. Jose ji varžėsi, atbėgo trečia ir pagerino pasaulio rekordą savo grupėje. 

Pergalių skonį ji pažino ir anksčiau. Dar 1998-aisiais, žengdama tik pirmuosius savarankiškus žingsnius muzikos scenoje, ji tapo garsiojo San Remo festivalio nugalėtoja. „Buvau jauna mergaitė, ir visas pasaulis staiga stebuklingai atsivėrė man, tai buvo nuostabu“, – prisiminė ji šį lemtingą savo gyvenimo momentą. 

Nuo tada ji dainavo visuomet: sukūrė dainą pakeliui į Paralimpines žaidynes, kūrė ir dainavo, kai laukėsi dukters. Išleido keletą albumų, koncertuoja Italijoje ir svetur, visiškai neseniai dalyvavo televizijos dainininkų konkurse „Now Or Never“. Tiesa, nors Minetti gyvenime netrūksta varžybų, konkursų, o taip pat pergalių ir prizų, ji netiki, kad talentą, asmenybinę charizmą ar kuriančio žmogaus vertę galima būtų išmatuoti ir lyginti. Annalisa didžiuojasi visais scenos partneriais, su kuriais teko būti vienoje scenoje, gerbia visus savo sporto varžovus ir visas situacijas priima kaip progas sutikti kitus žmones, kartu kurti, tobulėti ir leisti kitiems daryti tai, ką jie daro. Vienintelis jos vertinamas „medalis“ yra rožančius, kurį visuomet turi su savimi. 

Tikėjimas yra tai, kas jai padeda gyvenime. Tikėjimas yra tai, ko vedama ji siekia padėti kitiems. 2013 m. atlikėja įstojo į politinę partiją „Scelta Civica“ ir dalyvavo Italijos parlamento rinkimuose, vildamasi politinėmis priemonėmis ginti neįgaliųjų bei kitų pažeidžiamų grupių teises. Į skeptikų kritiką, kad ji kandidatuoja neturėdama jokios politinės patirties, atšaudavo, kad į sporto pasaulį įžengė taip pat neturėdama jokios patirties, bet ją įgijo. Vis tik partija nelaimėjo, o A. Minetti rado kitą kelią palaikyti tuos, kam to labiausiai reikia – per CBM. Tai stambi tarptautinė organizacija, kuri teikia pagalbą neįgaliesiems, skurstantiems ir prisideda prie teigiamų jų gyvenimo kokybės pokyčių. 

Tarp Italijos garsenybių ji visuomet yra tas žmogus, kuriam rūpi. Ir štai šiandien, pandemijos iššūkių akivaizdoje, su kitais ryškiais dainininkais ir muzikantais – Mario Biondi, Dodi Battaglia, Gaetano Curreri, Petra Magoni, Bluey, Andrea Calla ir Marcello Sutera – ji įrašė palaikymo dainą „Mūsų laikas“. Iš namų karantino sąlygomis jie kiekvienas siuntė savo balsus ir itališkasis vilties himnas jau sklinda internete... (paklausykite jo paspaudę nuorodą). 

Muzikė, sportininkė, motina, žmona, žmogaus teisių gynėja – ar yra kas nors, ko ji nesugebėtų? Kai žmogus siekia padaryti pasaulį geresnį – tai darys visomis savo galiomis. 

Nuotrauka. A. Minetti 

Annalisos Minetti portretas. Jauna, įspūdingai atrodanti moteris vaizduojama nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Moters plaukai ilgi, šviesūs ir banguoti, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, ji plačiai šypsosi. Moteris vilki šviesią palaidinę ar suknelę.