Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Matau, bet nematau!

Silpnaregiai dažniausiai ne savo noru yra „pakibę“ vadinamojoje „niekieno erdvėje“. Jie negali priklausyti neregių pasauliui, nes dar šiek tiek mato, o kai kurie netgi paskaito. Sveikieji irgi neskuba į savo gretas įrašyti silpnaregių. Jiems atrodo, kad pastarieji tik apsimeta nematą. Gal ne iš piktos valios, o dėl nesupratimo, silpnaregių adresu kartais skrieja kandžios pašaipos, aštresni epitetai. 

Silpnaregis, kaip ir neregys, savo kelyje turi įveikti daug sunkumų ir nesusipratimų. Iššūkiai laukia ne tik buityje, artimoje aplinkoje, bet ir aptarnavimo sferoje ar nuvykus į reikiamą įstaigą. Ką jau bekalbėti apie viešąjį transportą, poliklinikas ar ligonines. Pravėrus jų duris darbuotojai ne iš karto pastebi, kad klientas prastai mato ir jam reikalinga speciali pagalba: pradedant nuo registracijos talonėlio, palydėjimo iki reikiamo kabineto ar paslaugų teikimo langelio ir baigiant dokumento užpildymu. Kiekvieną kartą, išklausius suirzusio darbuotojo priekaištus, silpnaregiui tenka kantriai „aiškintis“ dėl savo negalios: silpno regėjimo ir pagalbos būtinumo. 

Šiame straipsnyje aptarsime kai kurias silpnaregiams viešojoje erdvėje iškylančias problemas ir jų sprendimo būdus. 

Vera, 53 metai: 

Pasidalinsiu vienu pastebėjimu: mūsų visuomenė yra labai prastai informuota apie silpnai matančius žmones. Dabar viešojoje erdvėje daugiausia kalbama apie akluosius ir judėjimo negalią turinčius žmones – „ratukininkus“. Lyg be minėtųjų nėra kitų neįgalių žmonių. Silpnaregiai, palyginus su neregiais, yra skriaudžiami. Paradoksas tas, kad dažnam sveikajam nuėmus akinius ar kontaktinius lęšius, jis ne ką daugiau regės negu mes. Kartais net nesuvokiama, kad dažnas silpnai matantis žmogus, nors ir nešioja akinius, tačiau skaito brailio raštu, o informaciją priima balsu. Iš tiesų būna, kad turintys specialiųjų poreikių žmonės slepia tikrąjį regėjimo likutį ir apsimeta geriau matantys. Tai juokinga ir kartu graudu. Kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi. Gal dėl to regintieji pašiepia mus, „matančius“. Tokį silpnaregį nufilmavus ir jam parodžius įrašą, jis tikrai nebenorės apsimesti. Nebijokime paprašyti pagalbos. Regintieji taip pat ne išimtis. Štai paprastas pavyzdys. Nuėjusi į prekybos centrą ieškau riešutų sviesto. Jo indeliai sustatyti aukščiausiose lentynose. Pati bijau siekti, nes galiu netyčia sudaužyti ar numesti šalia stovinčius. Tada kreipiuosi pagalbos į salės darbuotoją. Prašydama niekada neakcentuoju regėjimo. Aš esu drąsus žmogus, nebijantis prašyti ir kovoti už save. Kai prekybos centre neprašomas prieina konsultantas ir siūlo pagalbą, aš jam atkertu: „Aš nesu kukli, jei jos prireiks – ateisiu ir paprašysiu.“ Dažnas konsultantas mėgina demonstruoti savo išprusimą ir iškalbą. Jis nežino, kad silpnaregiai ar neregiai labai daug skaito. Klausant telieka tik linkčioti ir šypsotis. 

Apsiperkant nutinka ir smagių ar juokingų nutikimų. Mėgstu užsukti į mažą privačią parduotuvėlę. Ten prekiaujama įvairiausiomis smulkmenomis. Eidama apsipirkti visada rankoje laikau didinamąjį stiklą su apšvietimu. Pro jį apžiūriu dominantį daiktą. Iš pradžių pardavėja mane sekiodavo ne tik akimis, bet ir vaikščiojo iš paskos. Jai atrodė, kad aš noriu nugvelbti kokią smulkią prekę. Iš pradžių tai tikrai buvo juokinga, bet vėliau teko viską paaiškinti. Dabar šioje parduotuvėje esu laukiama pirkėja. 

Su pirmaisiais nepatogumais susiduriu tik išėjusi iš namo laiptinės. Ant šaligatvio visu savo grožiu puikuojasi lengvasis automobilis ir ne vienas. Pirmiausia į jį nematydama atsitrenkiu. Vėliau galvoju, iš kurios pusės pastarąjį apeiti. Tai daryti sudėtinga, nes žemė įmirkusi ir nesinori išsipurvinti batų. Suprantu vairuotojų kultūros stoką. Nenoriu kaltinti transporto priemonės savininko. Gal jis elementariai nesusidūręs su neregiais ir jam atrodo, kad apeiti automobilį vieni niekai. 

Priėjus viešojo transporto stotelę – vėl įtampa. Autobusų numerių nematau, tenka klausti žmonių. Retas yra geranoriškas ir iš karto pasako autobuso numerį. Dažnas pradeda moralizuoti. Kai pagaliau pasako – šaukštai po pietų, autobusas nuvažiavo. Mūsų mieste yra trijų rūšių visuomeninis transportas: miesto autobusai, privačių vežėjų ir mikroautobusai. Jų numeracija yra skirtinga. Nepatogiausia važiuoti privačiais autobusais. Jų vairuotojai yra nemandagūs ir kartais įsigudrina nesustoti kiekviename sustojime. 

Daugiausia iššūkių patiriu paslaugų sferoje. Pradėsiu nuo gydymo įstaigų. Iš tiesų valstybinėse poliklinikose, ligoninėse turi pats kovoti už save. Čia niekas neprieis ir nepasiūlys pagalbos. Tuo tarpu privačiose gydymo įstaigose – tikras rojus. Jie ne tik prieš dieną paskambina ir primena apie numatytą vizitą, bet atėjus pasitinka, pasiūlo kavos, arbatos ir palydi pas specialistą. Prireikus užpildo dokumentus. Po vizito maloniai atsisveikina palydėdami prie lauko durų. Kalbant apie kitas valstybines įstaigas vaizdas panašus. Štai, lankiausi „Sodroje“. Reikėjo užpildyti elementarų prašymą. Jo savarankiškai užpildyti negalėjau, nes nematau. Paprašiau darbuotojų, jaunų mergaičių pagalbos. Jos atšovė, kad negali to daryti, nes draudžiama. Tada nuėjusi pas „Sodros“ viršininkę paprašiau tai padaryti. Žinoma, ji „paaiškino“ jaunoms darbuotojoms, ir klausimas buvo išspręstas. Tokie ar panašūs iššūkiai laukia visur: bankuose, pašte ir kitur. 

Visi mes žmonės. Kartais norisi pakeisti aplinką ir su draugais išeiti pailsėti ar pasėdėti kavinėje su kavos ar arbatos puodeliu. Dažna kavinė – vargas silpnaregiui. Pirmiausia, patalpoje yra laipteliai, ji užtemdyta arba plieskia ryški šviesa. Toks kontrastas nėra gerai. Atsisėdus prie staliuko tenka užsisakyti. Žinoma, meniu pateikiamas tik reginčiųjų raštu ir dar parašytas įmantriu šriftu. Gerai, jeigu šalia draugai. Atėjusi viena prašau padavėjo pagalbos. 

Vis dėlto vien tik aplinkinių kaltinti nederėtų. Mes patys įpratome gyventi tam tikroje komforto zonoje. Kartais tingime pajudėti, išmokti ko nors naujo. O tai tikrai nepuošia mūsų. 

Juozas, 65 metai: 

Silpnaregis kiekvieną dieną turi perlipti per save ir įveikti prieš jį iškilusias įvairias kliūtis. Pradedant smulkmenomis ir baigiant tikromis stresinėmis situacijomis. Nepatogumai, nežinia, įžeidinėjimai, klaidžiojimai ir nuolatinė šypsena – tai mano kasdienis gyvenimas. Kodėl šypsena? Be jos neišgyvensi, rizikuodamas susirgti kokia nors dvasine liga. Iki šiol negaliu įprasti prie kandžių replikų. Ko nors paklausęs, neretai išgirstu: „Ko čia apsimeti, juk su akiniais“; „Baik vaidinti neįgalųjį!“; „Tu už mane geriau matai, o toks „vargšelis“; „Gėdos turėk, nepriekabiauk“. Dabar tik nusišypsau. Per ilgus metus, matyt, užsiauginau storesnę odą. Štai ne taip seniai teko apsilankyti Kaune. Įlipęs į vietinį autobusą paklausiau, kur jis važiuoja. Vairuotojas į klausimą atsakė klausimu: „Ką, nematai? Išlipk ir pažiūrėk!“ Nusišypsojęs išlipau ir tris stoteles ėjau pėsčias. 

Man dažniausias iššūkis – orientacija. Ypač sunku surasti nežinomą pastatą ir reikiamas duris. Anksčiau išmaniųjų įrenginių nebuvo. Dažniausiai prašydavau, kad mane kas nors palydėtų. Visada atsirasdavo gerų žmonių. Per ilgus metus išmokau fiksuoti kelią ir atsirinkti reikiamus orientyrus. Neretai į tą patį pastatą antrą kartą niekas nepalydėdavo, tekdavo eiti vienam. Dabar tai daryti yra paprasčiau. Į pagalbą atskuba išmanieji įrenginiai. Norimą maršrutą virtualiai gali praeiti „Google maps“ programėlėje. Taip pat po ranka navigacijos sistema mobiliajame telefone. Mėgstu prieš kur nors eidamas kompiuteryje patyrinėti tos vietovės žemėlapį. Prieš išvykdamas mintyse susidarau smulkų kelionės planą, išskiriu kelis orientyrus. Jie padeda nenuklysti ir laikytis tinkamos krypties. Pasitaiko, žinoma, visko: kartais nusuku ne ten, kur reikia. Tokiu atveju svarbu nepanikuoti ir nepradėti blaškytis. Pasiklydęs atsistoju ir laukiu pro šalį einančio žmogaus. Sulaukęs užkalbinu ir dažniausiai gaunu išsamų paaiškinimą. 

Kita opi sritis – visuomeninis transportas. Pradėsiu nuo geležinkelio. Juo iki šiol tenka nemažai naudotis. Dar mokydamasis Kauno aklųjų mokykloje per atostogas vienas grįždavau namo. Geležinkelio stotyse iki šiol stengiuosi atsistoti arčiau garsiakalbio, per kurį pranešama ant kurio kelio sustoja vienas ar kitas keleivinis traukinys. Ne taip seniai man nutiko smagus kuriozas. Norėjau iš Vilniaus geležinkelio stoties važiuoti Varėnos kryptimi. Išgirdau, kad traukinys stovi prie pirmojo perono, pirmame kelyje. Laimingas įlipau į traukinį ir pasiruošiau ilgai kelionei. Vagonams pajudėjus, o siaube, supratau, kad važiuoju priešinga kryptimi. Teko išlipti Naujosios Vilnios sustojime ir grįžti atgal. Paaiškėjo, kad prie to paties kelio sustojo du traukiniai – vienas į Varėną, o kitas į Ignaliną. Į tėviškę kelionę teko atidėti kitai dienai. 

Autobusų stotyje – sudėtingiau, bet tik pirmą kartą. Dažniausiai tarpmiestiniai autobusai sustoja vienoje ir toje pačioje stovėjimo aikštelėje. Ieškodamas reikiamo autobuso visada atsiskaičiuoju autobusų išvykimo aikštelę. Blogiausia, kai kas nors pasikeičia ir esi priverstas iš naujo susiorientuoti. Tokiu atveju tenka vėl atrasti kažkada jau atrastą „žemę“. 

Dar vienas nepatogumas – dokumentų pildymas. Mažiausiai problemų iškyla bankuose. Jų darbuotojai supratingi ir visada padeda, parodo ar netgi patys užpildo reikiamus dokumentus. Kita kalba apie situaciją valstybinėse įstaigose. Čia tenka pavargti. Atėjęs darbuotojams visada pasakau, kad nematau ir man sunku užpildyti reikiamą formuliarą. Prašau jų, kad parodytų kokioje eilutėje, ką rašyti. Reginčiųjų raštu rašau didelėmis raidėmis ir labai lėtai. Kartais darbuotojams pabosta laukti ir netekę kantrybės patys užpildo dokumentą, o kantresni laukia. 

Manau, kad kiekvieną iššūkį dera priimti kaip galimybę tobulėti ir žvelgti į jį kaip į silpnaregio savarankiškumo įtvirtinimą. Nėra neišsprendžiamų situacijų. Didžiausią sėkmės dalį sudaro vidinis požiūris į ją. Efektyviausias antistresas yra juokas. 

Nuotrauka: Silpnaregių kasdienio gyvenimo iššūkius sumažintų visuomenės, institucijų supratingumas / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Jaunas vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, į skaitytoją pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyro plaukai šviesūs ir trumpi, jis atrodo susikaupęs. Abiejomis rankomis vyras laiko tamsią, maždaug pusės A4 formato lapo dydžio, lentelę, ant kurios baltomis raidėmis parašyta „Išsiųsk žinutę draugui“. Vyras dėl silpno matymo lentelę laiko prie pat savo akių, kad geriau įžiūrėtų raides. Ant kairiojo vyro riešo kabo dvi tamsių karoliukų apyrankės. Priešais vyrą, palei šviesią sieną, pritvirtintos lentynos. Ant viršutinės, esančios ties vyro akių aukščiu, padėta gėlė vazone ir nedidelė pašto dėžutė, skirta laiškams mesti.