Ir kūnui, ir sielai

Dovile Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Ypatinga gamtos dovana

Ar kada nors įsivaizdavote, kad šeštadienis gali būti žalias, skausmas mėlynas, ar kad jūsų vardas geltonas, o balsas net turi skonį? Ir nors daugeliui tokie reiškiniai gali atrodyti kaip iš fantastinio filmo, tačiau tai yra įprasta sinesteziją patiriančių žmonių realybė, kurioje vietoj vieno pojūčio atsiranda keli. Dar praėjusiame amžiuje sinestezija buvo laikyta keistu, kartais net patologiniu reiškiniu, tačiau ėmus ją labiau tirti, paaiškėjo, kad tai normali būsena, priskiriama net fenomenų kategorijai. Tad smalsu sužinoti, ką patiria sinestetai, kokios neįprasčiausios formos gali būti, ar tai labiau padeda, ar trukdo, o galbūt atveria kitus patyrimus net ir tiems, kas negali matyti? 

Pats žodis „sinestezija“ yra kilęs iš graikų kalbos: „synaisthesis“ reiškia suvokimą, jautimą vienu metu. Tad sinestezija įvyksta, kai vieno jutiminio smegenų centro stimuliavimas lemia nevalingą kito jutiminio centro įsijungimą. Tarkim, įprastai žmogui skaitant yra aktyvuojamas tik tas smegenų centras, kuris už tai atsakingas, o sinestetui kartu aktyvuojasi ir centras, susijęs, pavyzdžiui, su spalva. Štai todėl šie žmonės gali matyti garsus, jausti žodžių, garsų skonį, spalvomis matyti simbolius ir t. t. 

Nustatyta, kad nevalingų jutiminių potyrių variantų gali būti priskaičiuojama 80, o juos patiriančių žmonių skaičius siekia maždaug 4 proc. Gydytoja neurologė Aleksandra Ekkert, pati turinti sinestezijos dovaną, teigia, kad nėra aišku, kokie procesai smegenyse tai lemia: „Medicina kol kas negali atsakyti į šį klausimą. Tačiau manoma, kad tai vyksta dėl kryžminės aktyvacijos, kai smegenų vystymosi metu jungtys susiformuoja taip, kad veikiant vienam centrui, aktyvuojasi savaime ir kitas, ir kad tarp neuroninių ryšių išnyksta kai kurios tarp pojūčių egzistuojančios ribos“, – aiškino medikė. 

Sinestezijoje taip pat neatmetama ir paveldimumo versija – autosominis dominantinis kelias. Kai vienas iš tėvų turi šią dovaną, yra tikimybė, kad ji bus perduota pirmai ar antrai kartai. Tačiau dar sunkiau paaiškinamas sinestezijos ryšys su lytimi. Pastebėta, kad moterims tai būdinga tris kartus dažniau nei vyrams. „Vėlgi – tyrimų duomenys nepaaiškina, kodėl taip yra. Gal moterų vaizduotė stipresnė, nes jų smegenyse yra daugiau baltosios medžiagos, atsakingos už asociacijas, o vyrai daugiau turi pilkosios medžiagos. Tačiau visa tai tik svarstymų lygmenyje, nes kol kas daryti genetiniai tyrimai, siejantys sinesteziją su X chromosoma, šio ryšio nepatvirtino“, – priduria neurologė. 

Dažniausiai pasitaikanti sinestezijos forma yra grafemų, t. y. spalvų, kai žmogui raidės ar skaičiai būna kitokios spalvos. Ir, tarkim, jei vienam sinestetui skaičius „9“ bus geltonos spalvos, kitam jis gali būti baltas. Leksinė sinestezija fiksuojama, kai žodžiai sukelia tam tikras asociacijas, skonio – kai garsai, spalvos, vaizdai pavirsta į tam tikrą skonio pojūtį. Taip pat gali būti garso sinestezija, kurią sukelia garsai, taktilinė, kai įvairūs procesai asocijuojasi su kokiu nors lietimo pojūčiu. Tačiau tokių potyrių variacijų gali būti labai įvairių. Dažniausiai vyrauja dviejų pojūčių sinestezija, bet retesniais atvejais vienu metu gali būti ir daugiau, kai žmogus girdi muziką, mato spalvą ir jaučia kvapą, ar patiria, kad raidės yra šiurkščios ar minkštos. 

Tačiau medikė turi vieną pastebėjimą, kad jei žmogus patiria kurią nors sinestezijos formą, ji jam bus nekintanti visą gyvenimą, nes sinestetams jau nuo gimimo būna suporuoti kokie nors smegenų centrai – tai yra prigimtinis dalykas. Bet jei kas nors artimoje aplinkoje iš suaugusiųjų pasako, kad staiga atsirado sinestezijai būdingi reiškiniai, reikia sunerimti, nes tai byloja jau apie tam tikras ligas ir reikia tirtis. 

Gydytoja neurologė A. Ekkert tvirtina, kad dauguma sinestetų apie šią išskirtinę smegenų savybę suvokia atėjus tik tam tikram momentui, nes kurį laiką manoma, kad patiriama būsena būdinga visiems. Taip buvo ir pačios gydytojos atveju: „Aš turiu spalvinių grafemų sinesteziją. Pavyzdžiui, man balsės yra baltos spalvos. Ir kai būdama mokine supratau, kad jos realiai yra juodos ar kitų spalvų, tada pradėjau daugiau gilintis, kodėl taip yra. Tačiau man tai tik padėjo – tiek mokykloje, tiek jau studijuojant mediciną, aš pagal spalvinį kodą lengviau įsimindavau datas, preparatų pavadinimus – man tereikėdavo mintyse atgaminti, kad tas pavadinimas buvo melsvas arba šviesiai violetinis. Tai didelis palengvinimas. Ypač tiems, kas dirba su tekstu, sinestezija leidžia greitai žodyje surasti klaidas, pamatyti reikalingus skaičius dideliame informacijos sraute“, – dalijosi medikė. 

Kad sinestezija atveria papildomas galimybes, liudija ir garsių žmonių istorijos. Šią savybę turėjo dailininkai Deividas Hoknėjus, Vasilijus Kandinskis, rašytojas Vladimiras Nabokovas, kompozitoriai Ferencas Listas, Nikolajus Rimskis-Korsakovas, Klodas Debiusi. Sinestetu buvo ir Liudvikas van Bethovenas, jis pirmiausia išgirsdavo kūrinio spalvą ir tik tada pradėdavo kurti muziką, taip pat per repeticijas kartais prašydavo, kad muzikantai grotų truputį mėlyniau ar žalsviau. O tapytojas Vincentas van Gogas laiške broliui yra rašęs, kad kiekviena spalva turi garsą, ypač geltona jam susijusi su fejerverkais. Gal dėl to jo kūryboje tiek daug šios spalvos. 

Tačiau nereikia žvelgti taip toli – mūsų dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ne kartą buvo užsiminusi, kad tonacijas ji matė spalvomis, priklausomai nuo jos skambesio – žalsvoji, melsvoji tonacija... Gydytoja neurologė tam turi kelis paaiškinimus: „Natūralu, kad nematantiems žmonėms trūksta regimosios stimuliacijos impulsų, todėl ta informacija labai greitai asociacijų būdu pasigamina smegenyse, taip atsiranda saviti impulsai. Tačiau gali būti, kad ji buvo tiesiog sinestetė. Ir kadangi ji dar kažkiek matė nuo gimimo, tikėtina, kad spalvinis suvokimas išlikęs labai aiškus.“ 

Panašia patirtimi dalijasi neregė pianistė Silvija Beatričė Petkevičiūtė. Mergina taip pat kurį laiką dar galėjo matyti spalvas, bet dabar šią galimybę suteikia tik sinestezija: „Išgirdus bet kurio žmogaus balsą, jis man nusidažo tam tikra spalva. Ji išlieka visada ta pati, kaskart šį žmogų sutikus. Kadangi jų aplink daug, tad ir atspalviai labai skirtingi. O būna, kad vieno žmogaus balsas susijęs iškart su keliomis spalvomis, tada tas vaizdas suteikia margumo įspūdį. Tas pats ir su muzikos garsais. Kai skamba fleita, man tai asocijuojasi su žydra spalva, bet jei groja visas orkestras, instrumentų visumą pakeičia viena ar kelios spalvos, priklausomai nuo garso intensyvumo, registro ir kitų parametrų. Net sunku pasakyti, kodėl tos spalvos atsiranda. Jos tiesiog yra“, – atviravo S. B. Petkevičiūtė. 

„Matyti“ spalvomis sinestezija padeda ne tik neregiams, bet ir tiems, kas turi spalvinį aklumą – achromatopsiją, kai žmogui vietoj spalvų ir atspalvių visas pasaulis atrodo juodai baltas. Tokia liga serga menininkas Neilas Harbisonas. Tačiau pajusti spalvas jam padeda ne sinestezija, o į ją panašų efektą suteikiantis elektroninis mechanizmas – „elektroninė akis“, kurią sukūrė jo bičiulis. Tai prie kaktos pritvirtintas spalvų jutiklis, kuris pajunta priešais jį esančio daikto spalvų dažnį (dažnių garsus) ir persiunčia juos į mikroschemą, implantuotą vyro galvoje. Šis atvejis yra unikalus pasaulyje ir kol kas toks vienintelis. 

Sinestezija šiandien laikoma didele gamtos dovana, dažniausiai padedančia įvairiose gyvenimo srityse. Ir nors tyrimai modernėja, kol kas paslaptingos jungtys smegenų labirintuose pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Aišku yra tai, kad nėra dviejų tokių pačių atvejų, net tarp identiškų dvynių, kai į tą pačią spalvą, ženklą, simbolį ir reiškinį reaguojama identišku stimulu – vienoda spalva, garsu ar kitu potyriu. Tad galima daryti prielaidą, kad nors ir egzistuoja tam tikros normos, tačiau ne tik sinestetų, bet ir kiekvieno iš mūsų pojūčiai yra skirtingi. 

Nuotrauka: Gydytoją neurologę A. Ekkert šalia kitų smegenų paslapčių domina ir sinestezijos procesas / asmeninio archyvo nuotr. 

Gydytojos A. Ekkert portretas. Jauna moteris nuotraukoje matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu ir pasilenkusi į priekį. Jos plaukai tamsūs, garbanoti, iki pečių, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris švelniai šypsosi. Ant kaklo ji pasikabinusi nedidelį pakabuką, vilki šviesią palaidinę.