Mūzų pėdsakais

Austėja Žostautaitė, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytoja

Per laiką apie save: „Nova Lituania“

Šiais metais festivalis „Kino pavasaris“ vėl paruošė malonią staigmeną neregiams – premjerinį lietuvišką filmą su garsiniu vaizdavimu (jis bus rodomas kovo 28 d., šeštadienį, 18.45 val., Vilniuje) – tai VU Politikos mokslų absolvento kino režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis kino filmas „Nova Lituania“. Nors oficialiai filmas kino teatrų sales pasieks balandžio 17 d., „Kino pavasario“ gerbėjai jį išvysti galės anksčiau. „Nova Lituania“ – ilgai brandintas ir daug perrašinėtas filmas. Pirmiausia, dar paauglystėje pamačiau Rimo Tumino pastatytą spektaklį pagal Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Tada pirmą kartą sužinojau apie Kazį Pakštą. Bet kai ėmiau skaityti apie jį, supratau, kaip pažengusi Ivaškevičiaus fantazija nuo tikrojo asmens gyvenimo. Man ėmė atrodyti, kad tikrojo Pakšto istorija man artimesnė nei fantazijos, kurias kelia jo idėjos“, – pasakoja režisierius. Priminsime, kad K. Pakštas (1893–1960) buvo profesionalus geografas, mokslininkas, keliautojas, XX a. 3–4 deš. išgarsėjęs „atsarginės“ Lietuvos, tai yra planingos emigracijos ir antrosios tėvynės perkeldinimo į kitą žemyną, idėja. Ji kilo iš būtinumo susirūpinti kultūrinio tautos gyvenimo plėtra ir numanoma geografine grėsme tautos gyvastingumui. Šio vizionieriaus sumanymai, anuomet priimti kaip fantazijos, iki šiol kaitina menininkų vaizduotę. 

Režisierius K. Kaupinis prisimena, kad galutiniam filmo scenarijui daug davė ir Vytauto Augustino fotografijų analizė. „Būtent jose pastebėjau kitą filmo personažą – premjerą Servų tuomečio premjero Juozo Tūbelio vaidmenyje. Yra viena V. Augustino nuotrauka, kur J. Tūbelis sėdi pasinėręs į mintis, tarsi užsisvajojęs, nors sėdi karietoje, kuri veža jį su Antanu Smetona palei jaunalietuvių rikiuotę. Ta užfiksuota nuotaika ir dabartinis žinojimas, kas tuo metu vyksta Lietuvoje ir Europoje ir kas tų žmonių nuotraukoje laukia po kelerių metų (nuotrauka daryta 1937 m.) man susisiejo su žinomu faktu, kad maždaug už metų K. Pakštas lankėsi pas J. Tūbelį siūlydamas jam atsarginės Lietuvos idėją ir tuometis premjeras buvo vienas iš nedaugelio valstybės pareigūnų, nuoširdžiai susidomėjusių Pakšto idėja. Toks racionalus žmogus turėjo jaustis iš tiesų aklavietėje, jei susidomėjo kitų fantazija laikytu Pakšto siūlymu. Tik tikrovėje jie matyt nebesusitiko, nes J. Tūbelį netrukus ištiko infarktas. Aš gi pasirinkau vystyti istoriją taip, tarsi tiedu žmonės ima iš tiesų svarstyti apie atsarginės Lietuvos įgyvendinimą kaip visų, taip pat ir savo asmeninių, problemų sprendimą.“ Filmo filosofija paremta bandymu perteikti jausmą, kai apėmusi nuojauta, kad gerai nebus, bet kartu yra didžiulis noras, jog nuojauta nepasitvirtintų. Kaip sako pats idėjos autorius K. Kaupinis, „siužetiškai ieškau paralelės tarp tuštumos, irimo valstybėje ir šeimoje – makro ir mikro lygmeniu.“ 

Laiko sąsajos: filmas ir šiandiena 

„Nova Lituania“ režisierius, paklaustas apie iššūkius, užklupusius kuriant filmą, išskiria tik vieną aspektą – biudžetą, iš kurio teko atkurti filmo laiko kontekstą. Tačiau atskleidžia, kad „persikelti į istorinį laiką filme mato prasmę, nes analizuodami istoriją žmonės geriau supranta savo pačių gyvenamą laiką, juk šiandien mums gana sunku pasižiūrėti į save iš atstumo. Tas atstumas gali būti laikas arba erdvė. Turbūt dažnam patirtas jausmas, kai išvykus iš Lietuvos ją geriau suvoki, geriau supranti, kur gyveni, nes nebebūni to gyvenimo dalyvis, – svarsto Karolis. – Tokią pačią galimybę duoda ir laiko atstumas. Žiūrėti į save iš ateities negalime, bet praeityje galime ieškoti periodų, panašių į šiandieną. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaiga man atrodo panaši daug kuo – žmonės ima laikyti valstybę savaime suprantamu dalyku, gyvena sąlyginės gerovės sąlygomis (palyginus su tuo, kas nutinka paskui), o visų svarbiausia – dėl savo šiandienio žinojimo, kas buvo paskui, suprantame, kad tai tylos prieš audrą laikas. Toji ramybė, optimizmas, pozityvumas – apgaulingas. Nežinodami, kas bus ateityje, mes dažniausiai praleidžiame ženklus, kuriuos paskui istorikai laiko neįtikėtinai ryškiais ateities signalais ir tos ateities žmonės kraipo galvas – kaip jie galėjo nesuprasti, kas jų laukia? Panašiai jaučiuosi ir dabartyje“, – prisipažįsta K. Kaupinis. 

30-metis verčia permąstyti buitį ir būtį 

Šių metų kovo 11-oji jubiliejinė – švenčiame laisvėje gyvuojančios Lietuvos brandos 30-metį! Kokių visuomenės pokyčių per pastaruosius 30 istorijos metų pastebėjo kino kūrėjas K. Kaupinis? Režisierius valstybę lygina su savo paties gyvenimu, nes jis tik vos vyresnis už laisvę atkūrusią Lietuvą: „Trisdešimtmetė valstybė – jau subrendusi, be jaunam būdingo naivumo ir visažiniškumo. Mažiau tikėjimo, kad prieš akis – vien šviesus rytojus. Sunkiausia tokio amžiaus yra rasti savo egzistencijos prasmę ir tikslą. Paviršutiniški atsakymai nebetenkina, arba tiksliau – piktina mintis, kad atsakymai gali būti itin paprasti. Nebesi toks jaunas, kad visi tave vertintų vien dėl to, kad esi, reikia suvokti savo principus ir juos ginti, jei nenori būti pastumdėlis. Žodžiu, visi trisdešimtmečio džiaugsmai ir vargai matosi ir valstybėje.“ 

Prakalbus apie valstybės iššūkius noromis nenoromis pokalbis su „Nova Lituania“ režisieriumi pasisuka link emigracijos temos. Minėto kino filmo siužetas irgi kelia apmąstymų ir palyginimų apie tarpukario metu Lietuvą palikusius tautiečius – užsienio lietuvius ir šiandienius „ekonominius“ emigrantus. „Viena iš pagrindinių paskatų tikrajam K. Pakštui, pagal kurio gyvenimo faktus buvo sukurtas personažas, ieškoti vietos atsarginei Lietuvai, noras sukurti koloniją, kurioje galėtų susiburti po pasaulį išsibarstę ir savo kultūrinę, tautinę tapatybę prarandantys jo bendrapiliečiai. Tačiau žmogaus tikėjimas, kad kažkur yra vieta, kuri išspręs tavo problemas, kur viskas geriau nei ten, kur esi, yra amžinas ir sunkiai sustabdomas fenomenas. Vienos šalys tampa tomis pažadėtomis žemėmis, kitos – žemėmis, iš kurių plūstama. Mums turbūt tiesiog reikia kaip Janoscho knygos vaikams apie meškiuką ir tigriuką veikėjams apsukti ratą aplink mišką, kad suprastume, jog Panama, kurios ieškome, yra ta pati mūsų trobelė. Manau, kad nemažai žmonių tai jau supranta. Bet kelią per mišką reikia nueiti“, – šmaikštauja K. Kaupinis. 

„Nova Lituania“ kelionė po pasaulį 

„Kadangi filmas pasakoja gana lokalią istoriją, toji festivalinė kelionė man buvo gana netikėta. Filmas rodomas šalyse, kuriose visai nesitikėjau, kad jis bus rodomas ar suprastas – Egipte, Indijoje, Irane“, – kiek stebisi jaunasis režisierius. Filmas laimėjo geriausio filmo apdovanojimus Rygos ir Atėnų tarptautiniuose kino festivaliuose. Jų aplankė jau keliolika, dar keli laukia artimiausiais mėnesiais. Pirmasis ilgametražis K. Kaupinio filmas jau buvo pripažintas geriausiu lietuvišku kino projektu tarptautiniame industrijos renginyje „Meeting Point“. Ketverius metus kurtas filmas buvo pradėtas vystyti tarptautinių scenarijaus dirbtuvių „Less is More“ metu. Karlovi Varų kino festivalyje filmo operatorius Simonas Glinskis ir dailininkas Audrius Dumikas buvo ne kartą pastebėti dėl pritraukiančios, unikalios filmo vizualikos. Dėl išlikusių autentiškos tarpukario architektūros ir vidaus interjerų didžioji dalis filmo scenų nufilmuotos Kaune. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR kultūros ministerijos, „Creative Europe MEDIA“ bei Lietuvos radijas ir televizija. Filmo prodiuserė – Marija Razgutė („M-films“), koprodiuseris – Martynas Mickėnas („Kino studija“). 

Pamatyti garsu 

Garsinio vaizdavimo metodika ir technologija, kai veiksmas, vykstantis scenoje, ir veikėjų išvaizda apibūdinama realiuoju laiku į specialias ausines, bet neregys girdi ir aplinkos garsus, veikėjų dialogus, jau padėjo neregių bendruomenei „pamatyti“ daugybę vizualių kūrinių. 2012 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo specialistai padėjo išvysti pirmąjį su garsiniu vaizdavimu neregiams rodytą spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Per pastarąjį dešimtmetį garsinio vaizdavimo metodas taip išplito, kad šiuo metu tapo įprasta neregiams per kūrybinį sezoną pamatyti 2–3 spektaklius skirtinguose Lietuvos teatruose, įgarsinama vis daugiau kino seansų. Tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ jau antrus metus parenka filmą, kuris bus rodomas su garsiniu vaizdavimu. Tokia iniciatyva priartina lygią neregio galimybę susidaryti įspūdį apie šalia esantį pasaulį per vizualųjį meną. O „Nova Lituania“ režisierius prisipažįsta, kad pats turėjo patirtį, kai jam teko įsijauti į neįgaliojo būseną: „Esu buvęs M. Šlapobickio filmo „Gentis“ peržiūroje. Filmas buvo sukurtas vien su neprofesionaliais aktoriais, ir visi jie buvo nebyliai ar kurtieji, filme kalbantys gestų kalba. Susirinko pilna salė kurčiųjų, kuriems vieninteliams filmo kalba buvo suprantama. Ir po peržiūros jie gyvai diskutavo apie tai, ką matė, gestų kalba. Tada mažuma buvau aš, nes buvau neįgalus suprasti ir dalyvauti tuose pokalbiuose. Labai sveika tai pajusti.“ 

Filmo kūrėjai žada, kad praūžus „Kino pavasariui“, po oficialios „Nova Lituania“ premjeros (balandžio 17 d.) garsinio vaizdavimo seansai dar bus organizuojami. Geros filmo peržiūros ir įspūdžių! 

Nuotrauka: „Nova Lituania“ režisierius K. Kaupinis / filmo kūrėjų nuotr. 

Karolio Kaupinio portretas. Jaunas vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio. Jo plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis gilus, nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Vyras atrodo susikaupęs, jo veido mimika rimta. Karolis vilki tamsų džemperį. Ant kairiosios jo veido pusės nuotraukoje švelniai krenta šešėlis. 

Nuotrauka: Filme atkurtas istorinis kontekstas suteikia palyginimo perspektyvą žvilgsniui į šiandieną / filmo kūrėjų nuotr. 

Akimirka iš K. Kaupinio filmo „Nova Lituania“. Lauke, šiltuoju metų laiku, prie ilgo stalo sėdi penki vyrai, nuotraukoje matomi tik trijų veidai. Pačiame viduryje sėdintis vyras – vidutinio amžiaus, su vešliais ūsais, galva be plaukų. Ją pasukęs į kairę pusę, kažką įdėmiai stebi ir atrodo gana rūstus. Kairę ranką vyras padėjęs ant stalo, o dešine ranka paėmęs nedidelį baltą porcelianinį puodelį geria arbatą. Jis vilki tamsų paltą ar švarką, po kuriuo apsivilkęs šviesius marškinius, riši tamsų kaklaraištį. Šalia savęs, ant stalo, jis pasidėjęs juodą skrybėlę. Vyrui iš kairės ir dešinės sėdi keturi uniformuoti karininkai ir taip pat geria arbatą. Jų uniformos tamsios, ant griežtai susagstytų švarkų vyrai pasikabinę skirtingą kiekį nedidelių segių, metalinių žvaigždžių ar kitų karinį laipsnį nurodančių simbolių. Ant galvos vyrai užsidėję karininko kepures, atrodo įsitempę.