Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

LAZDELE, NEPAKLAIDINKI!

Mobilumo temą tęsiame kalbėdamiesi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus tiflopedagogu, orientacijos ir mobilumo įgūdžių mokytoju Juozu Daunaravičiumi. J. Daunaravičius jau daugelį metų veda individualius orientacijos ir mobilumo lavinimo užsiėmimus neregiams mokiniams. Jis pastebi, kad orientuojantis erdvėje svarbiausia yra ne emocija, bet kruopštus darbas. Būtina atsisakyti nuostatos „esu nematantis „vargšiukas“ ir ją pakeisti požiūriu, skatinančiu neregių savarankiškumą: „Jeigu reikia, maršruto atkarpą eisiu net kelis šimtus kartų, kad tik būčiau savarankiškas.“ 

Tačiau neregiui, norinčiam pasiekti savarankiškumo ir laisvės judėti, turi padėti ne tik artimieji, bet ir valstybės institucijos, nors neretai būtent neįgaliųjų sąskaita vyksta lėšų taupymas. Jeigu neregys neturi savarankiško vaikščiojimo įgūdžių, jis yra priverstas sėdėti namuose. Kito kelio tiesiog nėra. Todėl neregio saugumas jam judant erdvėje yra prioritetas. 

Taigi savarankiškai uždaroje ar atviroje erdvėje vaikščiojantiems neregiams – J. Daunaravičiaus patarimai. 

Judėjimas uždaroje erdvėje 

Siekiant saugiai judėti uždaroje erdvėje patarčiau „inventorizuoti“ visus baldus, virtuvinius indus, drabužius ir kitus asmeninius daiktus ir juos tinkamai susistatyti ar susidėti, kad netrukdytų savarankiškai judėti. Jokiu būdu neregio kambarys neturėtų priminti baldų, drabužių parduotuvės ar kažkokios kitos sandėliuojamos patalpos, nes jame turi likti tik patys reikalingiausi daiktai, kuriuos neregys privalėtų sudėti (sustatyti) jiems skirtose vietose. Tada reikėtų susidaryti ėjimo maršrutus nuo darbo stalo, lovos ar kambario durų. Šie pagrindiniai orientyrai gali tapti savotiškais atskaitos taškais, nuo kurių neregys galės saugiai ir savarankiškai keliauti po butą ar kitą gyvenamąją patalpą. 

Kalbant apie nežinomą patalpą ar uždarą erdvę, yra vienas geras patarimas – kuo greičiau susipažinti su ta erdve. Patalpoje pasirenkamas vienas pagrindinis orientyras (paprastai tai būna pagrindinio įėjimo durys) ir einama ratu palei sieną (iš kairės į dešinę pusę arba atbulai), kol neregys susipažins su visais daiktais, esančiais kelyje, apžiūrės, kaip baldai (kėdės, foteliai, stalai, spintos, spintelės) ir kiti daiktai (kilimai, kiliminiai takai ir pan.) sustatyti ar sudėti pagal visas keturias patalpos kraštines. Apsukęs ratą ir vėl sugrįžęs prie durų neregys turi įvardyti visų daiktų išsidėstymą patalpoje. Tarkim, kokie daiktai yra dešinėje, kokie – kairėje patalpos pusėse, kas yra prie durų sienos ir kas – galinėje patalpos dalyje. Taip pat turi smulkiai išsiaiškinti, kokio dydžio patalpa, kokia jos forma, kokios jos išskirtinės detalės, apšvietimo ir šildymo sistemos, kokios statybinės medžiagos panaudotos jos įrengimui ar remontui. Turėdamas šią informaciją orientacijai erdvėje neregys galės panaudoti ir kitus pojūčius. 

Dalis daiktų nebūtinai turi būti patalpos pakraščiuose, tačiau ir jos viduryje, todėl neregys turi eiti nuo vienos sienos prie kitos tolygiai pagal patalpos perimetrą, kol nesusidarys viso patalpos vaizdinio. Jeigu padaromos esminės klaidos, neregys dar kartą arba kelis kartus turi apžiūrėti patalpą ir vaikščiodamas po ją turi be klaidų prieiti prie pagrindinio orientyro, t. y. išėjimo durų. Žodžiu, užtrukti tyrinėjant patalpą galima ir gerą pusvalandį, o prireikus ir visą valandą, tačiau vėliau neregys puikiai galės orientuotis, savarankiškai judėti ir susirasti reikiamą patalpos erdvę. 

Atvira erdvė ir baltosios lazdelės efektyvumas 

Pasinaudojęs baltąja lazdele neregys atidžiau galės ištirti grindinio dangą, nusistatyti kliūtis ir susirasti reikiamus orientyrus. Tačiau prieš išeinant į gatvę su baltąja lazdele svarbu žinoti jos naudojimo taisykles. Yra tam tikri tarptautiniai standartai, kaip derėtų lazdelę laikyti einant gatve, kaip – stovint prie šaligatvio krašto. Laikydamas lazdelę rankoje juosmens lygyje, neregys braukia priešais save lazdelės antgaliu per grindinį, lazdelė kairėje ar dešinėje kūno pusėje gali išsikišti iki 5 cm. Taip pat yra naudojama keletas ėjimo būdų su baltosiomis lazdelėmis (braukimo, švytavimo bei mišrus ėjimo būdas), kuriais neregiai visame pasaulyje saugiai ir savarankiškai keliauja miestų šaligatviais ar kaimo keliais. Teko išgirsti nusiskundimų, kad neregys, eidamas šaligatviu, atsitrenkė į stulpą. Šiuo atveju galima manyti, kad lazdelė nuo neregio buvo kažkur „pabėgusi“. Minėjau, kad lazdelė turi būti prieš neregį tam, kad aptikęs orientyrą ar kliūtį jis laiku galėtų sustoti ir įvertinti situaciją. 

Neregiui sustojus šaligatvyje prie perėjos ar kitoje ėjimo maršruto vietoje, lazdelę jis turi laikyti vertikaliai prie pat kūno, tam, kad ant jos neužvažiuotų automobilis ir nesutraiškytų lazdelės arba už jos neužkliūtų šalia einantys žmonės. 

Pasaulyje neregiai naudoja įvairių rūšių baltąsias lazdeles: vientisines, sulankstomas, sustumiamas ir net elektronines lazdeles bei baltąsias lazdeles, skirtas silpnaregiams. Jos gali būti pagamintos net pagal drabužių spalvą. Lazdelės, kurių sudėtyje yra aliuminio, yra sunkesnės, nors jų kaina mažesnė. Pagamintos iš stiklo-plastmasės lydinių yra žymiai lengvesnės, tačiau jos ir brangesnės. Mokykloje turiu šiokią tokią lazdelių kolekciją iš įvairių šalių, supažindinu su jomis neregius mokinius, jie pabando eiti su įvairiomis baltosiomis lazdelėmis tam, kad galėtų išsirinkti pačią „pačiausią“ ir tinkamiausią sau. Lietuvoje yra naudojamos dviejose valstybėse pagamintos baltosios lazdelės. Paprastai mokiniai pasirenka sulankstomą lazdelę su ritinio formos antgaliu, tokia baltąja lazdele lengviau manevruoti ir keliaujant nesuremontuotais miesto šaligatviais. Eidamas su baltąja lazdele neregys turi gerai jausti grindinio faktūras, fiksuoti įvairius ėjimo dangos pokyčius, saugiai su ja jaustis gatvių perėjose. 

Savarankiškai ar su palydovu? 

Nemažai neregių, norėdami pasiekti nusimatytą kelionės tikslą, pasitelkia palydovą. Nemanau, kad pirmiausia neregiui reikalinga jo pagalba. Jeigu neregys dažnai naudosis palydovo pagalba, jis išbalansuos savo orientaciją ir gebėjimą savarankiškai judėti. Be to, eidamas su palydovu neregys aukoja ir dalį savo privatumo. Šiuolaikinis neregys, pasiruošęs darbo rinkai, keliaujantis po pasaulį, privalo būti nepriklausomas ne tik buityje, bet ir sugebėti savarankiškai vaikščioti atskirais ėjimo maršrutais. Geriau būtų, kad ėjimo maršrutus neregiui sudarytų orientacijos ir mobilumo specialistas ir drauge su juo neregys išmoktų pageidaujamus maršrutus. Pradžia gali būti sunki, tačiau su kiekvienu nauju maršrutu įgūdžių tik daugės. Palydovas neregio maršrutų tikrai neišmokys. Jis tik turi saugiai palydėti neregį į reikiamą, pageidaujamą pastatą ar susitikimo vietą. 

Vienas iš paprasčiausių būdų įsiminti maršrutą – gerai išmokti pageidaujamą ėjimo trasą su visomis jos atkarpomis, tiek lengvesnėmis, tiek ir sudėtingesnėmis. Įsiminus maršruto orientyrus, kliūtis ir išmokus maršruto planą, sunkumų neturėtų iškilti. Tiesa, kad nepamirštumėme viso kelio, galima sudarytą ir išmoktą ėjimo maršrutą aprašyti brailio raštu sąsiuvinyje, kompiuterio faile ar įsikelti maršruto planą išmaniajame telefone. 

Kitas dalykas – praradus orientaciją derėtų pasitelkti visus įmanomus orientyrus ir kliūtis, su kuriomis susidūrė neregys, supratęs, kad išklydo iš įprasto ėjimo maršruto. Gal taip galės sugrįžti į žinomą jam erdvę. Tik jokiu būdu neturėtų išsigąsti, pradėti šaukti ar skambinti pagalbos telefonais. Pirmiausia patarčiau pasinaudoti klausa ir atidžiai įsiklausyti į supančią erdvę: kokiomis kryptimis juda transportas, eina kiti žmonės ir kokie kiti garsai sklinda iš jį supančios aplinkos. Ši garsų visuma gali padėti susiorientuoti ir toliau eiti pasirinktu maršrutu. 

Jeigu neregys, išanalizavęs susidariusią situaciją, nesuranda jokių kitų variantų, kaip jam pačiam susiorientuoti ir judėti toliau, tada privalo kreiptis į sutiktus žmones, kad pasitikslintų ėjimo kryptį ar paprašytų palydėti iki žinomo jam orientyro. 

Iš anksto pasirengus savarankiškam judėjimui erdvėje, žinant, kaip pasiekti kelionės tikslą ir mokant saugiai eiti pasirinktu maršrutu tikrai neteks atsidurti nepažįstamoje erdvėje ir joje klaidžioti. Neregio mobilumas ir orientacija savaime neatsiras. Tam reikia ne tik supratimo, bet ir kvalifikuotų įgūdžių bei paties neregio pastangų. 

Nuotrauka: J. Daunaravičius akcentuoja motyvaciją, užsispyrimą ir kruopštumą neregiui mokantis vaikščioti savarankiškai / asmeninio archyvo nuotr. 

J. Daunaravičiaus portretas. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio. Jo plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Vyras santūriai šypsosi, atrodo ramus ir pasitikintis savimi. Jis vilki tamsų švarką, šviesius marškinius ir riši tamsų languotą kaklaraištį.