Laiko juosta

Labiausiai nustebino estai 

Vasario 5 d. Taline įvyko tradicinis kasmetis Baltijos šalių neregių organizacijų vadovų susitikimas. Latvijos aklųjų sąjungos pirmininkę Svetlaną Sprogę ir projektų vadovę Madarą Kalniną bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininką Sigitą Armoną, pavaduotoją Ramunę Balčikonienę ir vyr. specialistę Audronę Jozėnaitę priėmė naujasis Estijos aklųjų federacijos (EAF) prezidentas Jakobas Rosinas ir projektų vadovė Mari Sepp'a. Ne tik dalijomės naujienomis, bet ir aplankėme Estijos aklųjų biblioteką, kuri yra vienas iš Nacionalinės bibliotekos padalinių. Biblioteka įsikūrusi atokiai nuo miesto centro, skaitytojus dažniausiai aptarnauja nuotoliniu būdu ir beveik neorganizuoja renginių. 

Didžiausia LASS naujiena – struktūrinė viešųjų įstaigų reforma, kai vietoj penkių veikusių regionų centrų liko du, o žurnalo „Mūsų žodis“ leidybą perėmus VšĮ LASS respublikiniam centrui, likviduota ir VšĮ „Brailio spauda“. Per pastaruosius pusantrų metų keitėsi ne vienas vadovas: Kaune veikiančiam Pietvakarių centrui pradėjo vadovauti Jolanta Kručkauskaitė, Šiauliuose veikiančiai gamybinei įmonei „Aksida“ – Irma Atkočienė, jau antrus metus „Mūsų žodį“ leidžia vyr. redaktorė Ginta Čingaitė-Kiznienė, o buvusi Klaipėdos regiono vadovė Daina Vitkauskienė nuo šiol koordinuos neregių ir silpnaregių reabilitacines programas visoje Lietuvoje. 

Latvijos aklųjų sąjungos pirmininkė S. Sprogė paminėjo kelias veiklos kryptis – tarptautinius ir vietinius projektus, reabilitacijos programos vykdymą bei lobistinę veiklą. Pastarosios svarbiausi tikslai – papildyti techninės pagalbos priemonių sąrašą naujais produktais ir galiausiai rasti sutarimą dėl asmeninio asistento paslaugos. Latviai didžiuojasi įsirengę garso įrašų studiją, kurioje galės ne tik garsinti savo leidžiamą žurnalą „Rosme“, bet ir įrašinėti neregių kūrybą. 

2019 m. Estijoje vyko dainų ir šokių festivalis (analogas Lietuvoje – Dainų šventė). Jaunas EAF kolektyvas ėmėsi ambicingo projekto – parengti garsinį Šokių dienos komentarą. Dera priminti, kad Šokių dienos programoje vienu metu pasirodo iki 10 tūkst. šokėjų – gyvai komentuoti tokį masinį reiškinį toli gražu ne tas pats, kaip spektaklį ar sporto varžybas. Tai suprasdami, garsinio vaizdavimo (GV) specialistai visą savaitę nuo ryto iki vakaro (kartais net naktimis) stebėjo šokėjų repeticijas. 

Suprasdami, kad neregiams choreografija ir jos vizualiniai sprendimai vis tiek gali būti sunkiai įkandamas riešutėlis, estai parengė ir išleido knygą, kurioje schematiškai pavaizdavo visas šokių figūras. Gavę knygą, ausines ir GV imtuvus, Šokių diena džiaugėsi 100 neregių. GV transliavo ir Estijos nacionalinė televizija – tai buvo pirmas GV ne tik tiesioginiame eteryje, bet ir apskritai nacionaliniame kanale. Visos festivalio dainos buvo verčiamos į gestų kalbą, o festivalio programa išleista ir brailio raštu. Beje, laikas nustoti šaipytis iš estų lėtumo – pinigai visiems šiems darbams iš Estijos kultūros ministerijos gauti likus mėnesiui iki festivalio! 

Estai susiduria su informacinio raštingumo iššūkiu – kaip ir Lietuvoje, čia nėra tęstinių programų, kur neregiai ar silpnaregiai galėtų mokytis naudotis išmaniaisiais telefonais. Tiek Estijos, tiek Lietuvos neregių organizacijos daug dirba testuodamos interneto svetainių prieinamumą. Panašu, kad latviai šios problemos dar „neatrado“. 

Tačiau tiek Latvijos aklųjų sąjunga, tiek Estijos aklųjų federacija pasikeitė logotipus bei atnaujino interneto svetaines – juos vytis turime ir mes. 

Ramunė Balčikonienė 

Nuotrauka: Naujasis Estijos aklųjų federacijos prezidentas Jakobas Rosinas ir projektų vadovė Mari Sepp'a ėmėsi ambicingų projektų / R. Balčikonienės nuotr. 

Projektų vadovės M. Sepp'os ir Estijos aklųjų federacijos prezidento J. Rosino nuotrauka. Du jauni žmonės sėdi bibliotekoje, už jų nugarų matoma aukšta, pilna knygų lentyna. Abu žmonės nuotraukoje matomi nuo liemens iki viršugalvio. Kairėje nuotraukos pusėje sėdinti Mari galvą pasukusi į kairę pusę ir žvilgsnį nukreipusi pirmyn. Kairę ranką ji padėjusi ant kelių, o dešinę – iškėlusi aukštyn prie galvos, tarsi ką tik būtų pasitaisiusi plaukus. Moteris vidutinio sudėjimo, jos plaukai tamsūs, iki pečių, ant kaklo ji riši šviesų šalikėlį, margintą tamsiomis smulkiomis gėlėmis, vilki tamsią suknelę trijų ketvirčių rankovėmis. Šalia Mari sėdi jaunas vidutinio sudėjimo vyras. Jo galva kiek nuleista žemyn, akys užmerktos, lūpos šiek tiek sukąstos ir, sprendžiant iš veido mimikos, vyras atrodo susikaupęs. Jakobo plaukai trumpi, jis vilki tamsų švarką, po kuriuo apsivilkęs šviesius marškinius. 

Atsisveikinome su „Beatričės“ kūrėja 

Sausio 30 dieną, eidama 94-uosius, į amžinybę iškeliavo Lietuvos televizijos režisierė, dokumentinių filmų kūrėja, keturių knygų autorė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kolegų, kultūros žmonių atmintyje ji liko kaip Lietuvos muzikinio gyvenimo metraštininkė, savo sukurtuose filmuose įamžinusi tokias muzikos pasaulio garsenybes kaip Balys Dvarionas, Vaclovas Daunoras ar Virgilijus Noreika. Akliesiems J. Z. Janulevičiūtė visų pirma yra neprilygstamo filmo apie Beatričę Grincevičiūtę „Beatričė“ (1967) autorė. Vėliau, pasakodama apie šį filmą, režisierė ne kartą sakė: „Jame nebuvo nė vienos specialiai suvaidintos ar surežisuotos scenos – norėjau Beatričę parodyti tikrą, tokią, kokia ji buvo gyvenime.“ 

J. Z. Janulevičiūtė buvo ir viena ištikimiausių Beatričės bičiulių ir tikrai vienintelė Lietuvoje, atmintyje taip aiškiai išsaugojusi 1937 m. lapkričio mėn. per Kauno radiofoną vykusį pirmąjį dainininkės koncertą. „Tai buvo nuostabaus skaidrumo ir tyrumo balsas, jau tada užbūręs daugelį jį girdėjusių klausytojų“, – apie šį koncertą pasakodavo režisierė. Praėjus daugiau nei 60 metų šie ir kiti prisiminimai sugulė į pirmąją jos knygą apie dainininkę „Lapkričio Beatričė“ (2001). Netrukus pasirodė dar dvi: „Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius“ (2004) ir „Kaune įmintos pėdos“ (2005). 

J. Z. Janulevičiūtė gimė ir augo Šiauliuose, 1946–1950 m. studijavo Lietuvos konservatorijos fortepijono ir muzikos istorijos klasėje, 1956 m. baigė anglų kalbos studijas Vilniaus universitete, 1968 m. kino režisūros studijas Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Keturis dešimtmečius nuo 1950 m. dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje, iš pradžių muzikos režisiere, vėliau jau kūrė ir režisavo pati. 

Pradėjusi dirbti radijuje kartą visiškai atsitiktinai susipažino su Beatriče ir liko draugėmis iki paskutinių dainininkės gyvenimo dienų. Pastaraisiais dešimtmečiais J. Z. Janulevičiūtė daug jėgų skyrė dainininkės asmenybei įamžinti ir jos vietai dabarties kultūriniame gyvenime, kiek jėgos leido, dalyvavo Beatričės labdaros fondo veikloje. 2016 m. šių eilučių autoriui teko garbė su ištikimąja dainininkės bičiule Ilguvoje atidengti Beatričei skirtą atminimo lentą. Jadvyga Zinaida buvo labai šiltas ir nuoširdus žmogus, senosios inteligentų kartos atstovė, niekada nedemonstravusi savo žinojimo, kultūrinių nuopelnų. Simboliška, tačiau net jos laidotuvės buvo šviesios ir skaidrios: prie jos urnos Vilniaus laidojimo rūmų salėje skambėjo jos įamžinti mylimų dainininkų balsai, kuriant „Beatričę“ į kino juostą įrašytas vaikų klegesys. Pati velionė paskutinę savo žemiškąją kelionę, tikriausiai, būtų surežisavusi labai panašiai. 

Alvydas Valenta 

Nuotrauka: J. Z. Janulevičiūtė 2006 m. atsiimant pirmąją Beatričės Grincevičiūtės vardo premiją / redakcijos archyvo nuotr. 

J. Z. Janulevičiūtės nuotrauka. Garbaus amžiaus moteris nuotraukoje matoma nuo juosmens iki viršugalvio, pozuojanti su gėlių puokštėmis rankose. Moters plaukai šviesūs, trumpi ir garbanoti, žvilgsnis nukreiptas į priešais ją esančią publiką, burna praverta, iš veido mimikos galima spręsti, kad moteris kažką pasakoja. Ji pasipuošusi tamsiu švarkeliu, po kuriuo vilki šviesią palaidinę. Glėbyje moteris laiko rožes, orchidėjas ir kitas gėles.