Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Neregių mobilumas ir Europos reglamentai

 

Mobilumas, šalia aklųjų reabilitacijos, – viena dažniausių sąvokų. Galimybė laisvai judėti, keliauti, naudotis viešuoju transportu svarbi kiekvieno žmogaus, taip pat ir neregio, gyvenime. Apie viešąjį Vilniaus ir kitų miestų transportą rašėme ir rašysime dar ne kartą, o šįkart pasižvalgykime po traukinių peronus ir autobusų stotis. 2007–2011 metais priimti du visiems neįgaliesiems labai svarbūs reglamentai (toliau – reglamentai): Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1371/2007 „Dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų“ ir reglamentas Nr. 181/2001 „Dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių“. Svarbiausia abiejų reglamentų nešama žinia – traukinių ir autobusų susisiekimas, visa infrastruktūra turi būti pritaikyta ribotos judėsenos žmonėms, keliaudami neįgalieji turi gauti būtiną pagalbą. Visuomenės gyvenimo, jos narių tarpusavio santykių net patys geriausi reglamentai, it kokios burtininko lazdelės, per akimirką nepakeis. Vis dėlto, kad ir kaip vertinsime, įpareigojimo ir drausminimo paskirtį jie atlieka. Ar vykdomi ir kokiu laipsniu šių reglamentų reikalavimai Lietuvoje? 

 

Parašas po straipsniuKelionė traukiniu 

Praėjusių metų rudenį žiniasklaidoje, LR Seimo, Vyriausybės pranešimuose nuolat skambėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – LG) vardas. Pastaraisiais metais bendrovė į žiniasklaidos akiratį patekdavo dažnai, pateko ir dėl minėto EP reglamento netaikymo. 

Reglamentas įsigaliojo prieš 12 metų, bet kiekviena valstybė, dėl objektyvių priežasčių (istoriškai susiklosčiusios geležinkelio infrastruktūros, ekonominių aplinkybių), nespėdama įgyvendinti visų jo nuostatų, galėjo Europos Komisijos (EK) prašyti atidėti jų įsigaliojimą. Visus tuos metus straipsnių, susijusių su aplinkos pritaikymu ribotos judėsenos žmonėms – senjorams, šeimoms su mažais vaikais ir vežimėliais, neįgaliesiems – veikimas buvo vis atidėliojamas. Negalima sakyti, kad šioje srityje nebuvo nieko daroma ir nieko nepadaryta, bet reglamento reikalavimai visa apimtimi taip ir liko neįgyvendinti. LG ir Susisiekimo ministerija jo įgyvendinimą daugiau nei dešimtmetį vis nukėlinėjo, tačiau tai negalėjo tęstis be pabaigos. Ir toji pabaiga atėjo praėjusių metų rudenį – reglamentas turėjo pradėti veikti nuo 2020 m., kitaip Lietuvai grėsė baudos ir delspinigiai. Situaciją „išgelbėti“ galėjo tik Seimas, savo sprendimu pratęsdamas reglamento įsigaliojimo laiką iki 2024-ųjų. Taigi, kaip tokiais atvejais būna, sujudimas pačioje LG, Vyriausybėje, Seime – svarstymai, teisinimaisi objektyviomis aplinkybėmis, pažadai pasitaisyti! Nevarginsime skaitytojų vardydami visus posėdžius, susitikimus ir pasitarimus, kuriuose šis klausimas svarstytas. Tiek Vyriausybėje, tiek Seime jų buvo ne vienas ir ne du. Kad į visą šį reikalą būtų pažiūrėta rimtai, keldami jį į viešumą, daug nuveikė Seimo Neįgaliųjų reikalų komisija, Lietuvos neįgaliųjų forumas. Pagaliau lapkričio mėnesį kompromisas buvo rastas: LG pateikė reglamento įgyvendinimo priemonių planą su konkrečiais įsipareigojimais, o Seimas pratęsė reglamento įgyvendinimo terminą. Plane žadama iki 2019 m. pabaigos atlikti traukinių stočių ir riedmenų atitikties analizę – patikrinti 161 stotį ir 54 traukinius. 2020 m. – įdiegti naują, neįgaliesiems pritaikytą bilietų pardavimo sistemą, keturiose traukinių stotyse įrengti iškvietimo mygtukus, 2021 m. įdiegti maršrutus be kliūčių 48 stotyse, pastatyti pėsčiųjų viadukus Vilniuje ir Kaišiadoryse – ir taip iki 2024-ųjų. 

Sausio mėnesį „Mūsų žodžio“ redakcija paprašė LG plačiau pakomentuoti reglamento įgyvendinimo darbus. Bendrovės atstovės Justinos Molytės atsiųstame atsakyme rašoma: „Su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga identifikavome pagrindines problemas, kylančias akliesiems ir silpnaregiams norint nusipirkti traukinio bilietą internetu. Šiuo metu vyksta viešasis pirkimas, kurio metu bus įsigyjama nauja ir moderni bilietų pardavimo sistema nuomos būdu. Jau šių metų antroje pusėje keleiviai galės bilietus į traukinius pirkti šiuolaikiškoje mobiliojoje programoje, naujame tinklalapyje ar bilietų pardavimo automatuose stotyse. Nauja bilietų pardavimo sistema bus visiškai pritaikyta negalią turintiems žmonėms. Šiuo metu visuose traukiniuose, važiuojančiuose maršrutais Vilnius–Kaunas, Vilnius–Trakai ir Vilnius–Minskas, jau įrengti brailio rašto informaciniai ženklai. Kitais maršrutais kursuojantys traukiniai taip pat iš dalies pažymėti tokio tipo ženklinimu. Planuojama, kad visuose traukiniuose informacinis ženklinimas brailio raštu bus įrengtas 2020 m. vasario mėn. Nuo 2020 01 01 visuose bendrovės LG keleiviniuose traukiniuose įrengtos vietos keleiviams su neįgaliųjų vežimėliais. Pagalba neįgaliesiems yra suteikiama didžiosiose – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos – geležinkelio stotyse. Jei žmogus su regos negalia informuoja apie savo kelionę iš anksto, apie vykstantį keleivį informacija yra perduodama Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos geležinkelio stoties budinčiai darbuotojai ir visais atvejais – traukinio personalui.“ 

Kaip vertina LG paslaugas regėjimo negalią turintys keleiviai? „Spalio mėnesį ketinau traukiniu vykti į Klaipėdą, svetainėje www.traukiniobilietas.lt bandžiau nusipirkti bilietą – nepavyko, – pasakoja Ugnė Žilytė. – Teko važiuoti autobusu. Autobuso bilietą internetu neregys gali nusipirkti nesunkiai. Iki šiol nežinau, ar savarankiškai jau galima įsigyti ir traukinio bilietą, bet paslaugas, gaunamas stotyse, pačiuose traukiniuose, vertinu labai teigiamai. Rugpjūtį traukiniu važiavau iš Šiaulių į Vilnių. Traukinio palydovės buvo labai geranoriškos, kelionės metu nuolat teiravosi, ar nereikia pagalbos, vandens, į tualetą. Atvykus į Vilnių ir laukiant pavežėjo, dar kartą pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Visokie reglamentai, žinoma, yra gerai, bet daugelis dalykų turbūt priklauso nuo pačių žmonių, jų nuoširdumo ir noro padėti.“ 

Apie LG neregiams teikiamas paslaugas geros nuomonės ir Barbora Šilkinytė. „Prieš porą metų dažnai važiuodavau maršrutu Vilnius–Kaišiadorys, – pasakoja Barbora. – Kaišiadoryse stotis maža, gal koks vienas ar du darbuotojai, jokių specifinių paslaugų neteikia, bet, kai vykdavau iš Vilniaus, visada gaudavau. Ne tik palydėdavo iki traukinio, bet ir įsodindavo.“ 

Atitinkamas ES reglamentas reikalauja, kad neįgalusis apie kelionę geležinkelio bendrovę informuotų prieš 36 valandas, bet yra nemažai atvejų, kai pagalba akliesiems buvo suteikta informavus likus kelioms valandoms iki traukinio išvykimo ar tiesiog pasiūlyta perkant kasoje bilietą. „Džiugina tai, kad keičiasi požiūris į žmogų, – sako Sigitas Sinkevičius. – Darbuotojai pamato neregį ir patys pasiūlo pagalbą.“ Lietuvos traukinių stotys – dar ne oro uostai, o traukiniai – ne lėktuvai (jų stiuardesės net tarybiniais metais išsiskirdavo savo paslaugumu), bet prie oro linijų paslaugų kokybės, atrodo, greitai artėjama. 

Kalbant tiek apie šio, tiek apie kitų panašių reglamentų ar įstatymų įgyvendinimą, reikia aptarti ir dar vieną dalyką – neįgaliesiems, mūsų atveju, akliesiems, teikiamų paslaugų apimtį ir turinį. Tiksliau – ko patys norime ir kaip įsivaizduojame pritaikytą aplinką? Vienos nuomonės čia niekada nebus, nes žmonių sugebėjimai orientuotis yra skirtingi, bet tam tikrą vidurkį rasti reikia. Štai kad ir traukinių ženklinimas brailio raštu – reikalingas ar ne? Renkant medžiagą šiam straipsniui, teko išgirsti nuomonių, kad toks ženklinimas kažin ar atneš daug naudos – neregys pats vienas neis palei traukinį ir neieškos, kur čia tas durų atidarymo mygtukas. Tačiau įlipti į traukinį gali padėti stoties darbuotojas, o pačiame traukinyje brailio raštu pažymėti mygtukai vis dėlto turbūt reikalingi. „Ženklinimas turėtų būti toks pat ir tose pačiose vietose kaip ir regintiesiems, – sako LASS respublikinio centro fizinės aplinkos prieinamumo ekspertas Vytautas Gendvilas. – „Tualetas“, „užsirakinti“, „nuleisti vandenį“ ir panašiai.“ 

Sustojus traukiniui stotyje seniau visos durys būdavo atidaromos vienu metu automatiškai. Dabar keleiviai jas turi tam skirtu mygtuku atsidaryti patys. Šis mygtukas taip pat bus pažymėtas brailio raštu. Akivaizdu, kad pirmą kartą traukiniu važiuojančiam neregiui be reginčiojo pagalbos šį mygtuką susirasti bus sunku. Bet, pripažinkime, šitaip esti daugelyje situacijų – be reginčiojo pagalbos atsidūrus jose pirmą kartą, susiorientuoti būna sunku, vėliau – lengviau. Apskritai turbūt nesuklysime teigdami, kad joks aplinkos pritaikymas be sąveikos su žmogaus – socialinio darbuotojo, asistento – pagalba niekada nebus visavertis ir veiksmingas. 

 

Kelionė autobusu 

2011 m. pradžioje Europos Parlamentas ir Taryba priėmė kitą neįgaliesiems svarbų reglamentą – „Dėl autobusų transporto keleivių teisių“. Kalbant trumpai, reglamentas daug kuo panašus į aptartąjį geležinkelių reglamentą, tik jo įgyvendinimas reikalauja mažiau lėšų, todėl ir vyko sklandžiau. Neetatinis „Mūsų žodžio“ korespondentas Pranas Pliuška dar 2017 m. dalijosi mintimis apie tai, kaip jam sekasi savarankiškai keliauti tarpmiestiniais autobusais – paskambinęs į autobusų stoties informaciją pagalbos beveik visada sulaukdavo. Tą patį P. Pliuška patvirtino ir šių metų pradžioje: „Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje pagalbos visada sulaukiu, – sakė pašnekovas. – Ji ypač reikalinga tada, kai reikia persėsti iš vieno autobuso į kitą, o laiko yra nedaug.“ Panaši situacija Klaipėdoje pasitaikė ir Sigitui Sinkevičiui: „Reikėjo persėsti iš vieno autobuso į kitą, o laiko buvo mažai. Paskambinau į Klaipėdos autobusų stotį ir paprašiau pagalbos. Kai atvykau į Klaipėdą, reikalingas autobusas buvo ką tik išvažiavęs, o kitas turėjo išvykti tik po pusvalandžio. Visą tą laiką mane pasitikęs apsaugos darbuotojas buvo šalia, padėjo įsėsti į kitą autobusą.“ 

Apie uostamiesčio autobusų stoties teikiamas paslaugas šiltai atsiliepia ir kiti neregiai. „Praėjusią vasarą važiavau į Klaipėdą, autobusas turėjo atvykti apie devintą valandą vakaro, – pasakoja U. Žilytė. – Paskambinau į stotį teiraudamasi, ar galėčiau, išlipusi iš autobuso, gauti pagalbą. Atsiliepusi darbuotoja paaiškino, kad stotis dirbanti tik iki septintos valandos vakaro, bet kokią nors išeitį jie rasią, paprašysią, kad pasitiktų ir pagalbą suteiktų apsaugos darbuotojai – budėdami jie nuolat į stotį užsuka. Apsaugos darbuotojai tikrai pasitiko, padėjo susiorientuoti, palaukė, kol atvažiavo pavežėjas.“ Grįžtančią į Vilnių Ugnę stoties apsaugininkas pasitiko jau viešojo transporto stotelėje, palydėjo iki reikalingo autobuso. 

„Į autobusų stotį palydi ir grįžusį pasitinka dažniausiai artimieji ar draugai, – pasakojo alytiškis Algirdas Bernatavičius. – Bet Kaune teko pasinaudoti stoties darbuotojų paslaugomis. Kai reikėdavo, pagalbos visada sulaukdavau.“ Kauno autobusų stotį geru žodžiu mini ir kiti neregiai: ar atvykus į savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklą, ar grįžtant iš jos atgal namo, jeigu prireikdavo, Kauno autobusų stotyje pagalbą jie gaudavo. 

„Prieš porą metų reikėjo pagalbos Vilniaus autobusų stotyje pasitinkant kitą neregį, – pasakoja B. Šilkinytė. – Stotyje paprašiau pagalbos, bet negavau. Sakė, kad jie tokios paslaugos neteikia ir pasiūlė ateiti su socialiniu darbuotoju. Dabar jau neprašau, nes reikalingą aikštelę išmokau susirasti pati.“ Kiti kalbinti neregiai Vilniaus autobusų stoties dėmesiu akliesiems nesiskundė: užtenka pranešti prieš porą valandų ar valandą, ir pagalbą suteikia, dažniausiai pasitinka ar palydi apsaugos darbuotojas. 

Indrė Gaskaitė po Lietuvą keliauja nuolat: darželiuose ir mokyklose veda edukacines pamokas, dalyvauja įvairiuose kultūriniuose ir kitokiuose renginiuose. „Daugelio stočių ir net autobusų vairuotojai mane jau pažįsta, – pasakoja Indrė. – Pagalbos beveik visada sulaukiu, jeigu ne iš stoties darbuotojų, tai iš apsaugininkų. Buvo gal tik vienas atvejis, kai apsaugininkas nesuprato, kodėl nematau ir viena važinėju. Niekada nesigėdiju klausti ir paprašyti pagalbos.“ 

Visi kalbinti neregiai pasakoja, kad didžiųjų miestų autobusų stotyse pagalbos sulaukia. O kaip yra mažesniųjų miestų stotyse? Paskambinome į Alytaus autobusų stotį ir pasiteiravome, ar čia neregys gali gauti pagalbą. Atsiliepusi moteris sakėsi apie tokią galimybę negirdėjusi, bet tuojau pat nuėjo kažkur pasiteirauti. Grįžusi prie telefono pranešė, kad pagalbos neregys gali tikėtis, bet tik stoties teritorijoje. Nustebino marijampoliškiai: sprendžiant iš balso, vyresnio amžiaus autobusų stoties informacijos darbuotoja sakėsi apie jokią galimybę neregiui gauti pagalbą nėra girdėjusi ir pasiūlė kreiptis į ligoninę – gal ten suteiktų... Ką gi, atrodo, mažesnių miestų vežėjai, autobusų stočių darbuotojai apie atitinkamus ES reglamentus nėra girdėję – ar galėtų čia ką nors nuveikti LASS filialų vadovai, valstybės institucijos? Turbūt galėtų. 

Apibendrindami veikiausiai galime teigti, kad Lietuvoje su tam tikromis išimtimis ES reglamentai veikia keisdami visų mūsų gyvenimo kokybę, tarpusavio santykius. 

 

Sužinok! 

Prašymą apie būtiną pagalbą geležinkelio stotyje galima pateikti telefonu 8 700 55111, stočių bilietų pardavimo vietose arba elektroniniu paštu [email protected] 

Su taisyklėmis plačiau galima susipažinti čia: https://www.traukiniobilietas.lt/portal/info/info-neigaliesiems 

 

Nuotrauka: Priimti reglamentai transporto institucijas įpareigoja suteikti būtinąją pagalbą keliaujantiems neįgaliesiems, bet taip pat svarbu besikeičiantis visuomenės suvokimas / www.pexels.com nuotr. 

Traukinio perono nuotrauka. Joje vaizduojami keli žmonės. Pirmame plane – einantis neregys ir jį lydintis asmuo. Abu vyriškiai yra vidutinio amžiaus, tamsiai apsirengę, eina nuleidę galvas. Kairėje pusėje esantis neregys dešinėje rankoje laiko baltąją lazdelę, kairiąja – įsikibęs jį lydinčiam vyrui į parankę. Dešinėje nuotraukos pusėje matomas šviesus sustojęs traukinys, į kurį lipa du vyriškiai. Tolumoje galima įžiūrėti daugybę perone esančių suolų, o ant tamsių lubų, apšviestų didelėmis, ilga eile nusidriekusiomis, lempomis, kabo didelis šviesus ženklas, kuriame pavaizduotas žmogų su negalia žymintis paveikslėlis, rodyklė ir užrašas „Station“. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas