Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

ATEITIS YRA DABARTIS

 

Parašas po straipsniuKęstutis Marčiulynas – aktorius, režisierius, zen budistų vienuolis, dešimt metų gyvenęs ir meditavęs Pietų Korėjoje, parašęs knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Naujasis jo vardas – Bo Haeng Sunim. Internete, platformoje youtube.com, galima rasti jo paskaitų, susitikimų ir pokalbių įrašų. Su Bo Haeng Sunim kalbėjomės radijo stoties „Gold FM“ „Aklo pasimatymo“ laidoje. 

 

(Skamba specifinis, mūsų ausiai neįprastas muzikos instrumento garsas.) 

„Tai moktakas, – paaiškina Bo Haeng. – Mes jį vadiname Žuvies galva: apvalus, šone – dvi akys. Tai reiškia, kad žuvis visada atsimerkusi. Mūsų dvasinėje praktikoje moktakas yra budrumo simbolis, kad nemiegotume ir visada išliktume budrūs. Kiekvieną susitikimą ar pokalbį pradedame šio instrumento garsu. Durys atsidarė – klauskite.“ 

 

– Ar svarbu, kaip į jus kreipiasi žmonės – įprastu lietuvišku ar korėjietišku vardu? 

– Kai kalbu su žmonėmis, praktikuojančiais budizmą, jie kreipiasi į mane Bo Haeng, kai bendrauju su visais kitais – jiems dažniausiai esu Kęstutis. Leisdamas save vadinti Kęstučiu, šiek tiek nusižengiu taisyklėms, bet sugrįžau į Lietuvą žmonėms padėti, o ne reikalauti, kad jie mane garbintų kaip vienuolį. 

 

– Kokia šio vardo istorija ir kaip apskritai atradote budizmą? 

– 1989 m. iš Lenkijos į Lietuvą atvažiavo būsimo mano mokytojo zen meistro mokinys. Organizavau susitikimą Kaune. Pats po truputį pradėjau domėtis zenu, medituoti. 1991 m. į Lietuvą atvyko zen meistras Sungsanas. Vilniuje, tuomet veikusiuose Profsąjungų rūmuose, skaitė paskaitą, surengėme praktinį susitikimą buvusiame „Dinamo“ sporto klube. Tuomet pasirodžiau ne visai taip, kaip norėjau: neatlikau to, ko reikėjo, pavėlavau į susitikimą. Nepaisant to, jis pasakė: „Turbūt tau reikia būti vienuoliu.“ Pasakė ir kitą dalyką: „Esi nebe jaunas, kiek gali dvasiškai „turistauti“? Visi keliai veda į tą patį kalną, metas pasirinkti vieną kelią.“ Mąsčiau ilgai, galiausiai 1999 m. nuskridau į Korėją. 2001 m. vasario 18 d. priėmiau vienuolio įžadus ir tada man davė vardą Bo Haeng. Bo Haeng reiškia platus veiksmas. 

 

– Ar dar grįžtate prie aktorystės, ar esate tik vienuolis? 

– Aktorystė į mane taip giliai įaugo, kad pats tų dalykų nebeskiriu. Kalbuosi su jumis – pats kalbėjimas, pauzės – tai jau aktorystė. Daug metų praleista pantomimoje. Net vienuoliai pastebėdavo mano emocijų kaitą, mimikas, kūno kalbą ir nuolat klausdavo, kodėl aš taip darau. Kiti, labiau mane pažįstantys, sakydavo, kad „jis gi aktorius“. Na, na... Kai tampi vienuoliu, turi užmiršti buvusį gyvenimą ir buvusią patirtį, todėl aktorystei čia tiesiog nėra vietos. Kartą per zen meistro gimimo dieną patys vienuoliai paprašė, kad ką nors suvaidinčiau – meistro garbei kiekvienas rodėme, ką mokame. Mano pantomima vadinosi „Gyvenimas“. Net pats meistras sakė, kad genialu! Su jo leidimu tą pantomimą rodžiau visoje Korėjoje. Supratau, kad niekur nuo savo aktorystės nepabėgsiu. Grįžau į Lietuvą, sukūriau monospektaklį, matyt, sukursiu dar vieną. Esu vienuolis, negaliu daryti to, kas šauna į galvą: persirengti moterimi, krėsti kitokių kvailysčių. Galioja tam tikri suvaržymai, bet jeigu kryptis teisinga, kodėl gi ne. Matyt, tokia yra mano karma. 

 

– Gyvenote Pietų Korėjoje, rašėte „Laiškus iš Drakono kalnų“. Ar pavyko ten atrasti kažką tokio, ko neradote čia? 

– Kodėl mes gyvename, kokia šito gyvenimo prasmė? Kur yra Dievas, kodėl nuo žmogaus jis nusisuka? Daug visokių panašių klausimų, dėl kurių kitas žmogus gali nusišypsoti ir pasakyti: „Tai kvailys, kam dėl šito sukti galvą?“ Žiūrint į kitą žmogų viskas atrodo labai paprasta, bet kai reikia į tuos klausimus rasti atsakymą pačiam, nėra taip paprasta. Gyvenant įprastoje aplinkoje labai sunku žengti žingsnį į šalį, kad save pamatytum iš tam tikro nuotolio. Į Korėją vykau būdamas 40-ies, kaip būsimam vienuoliui tai jau daug, todėl ėmiau viską, ką galėjau. Galbūt visa tai galėjau rasti ir Lietuvoje, bet pribrendo laikas, atsiradau tam tikroje vietoje, tam tikrame dvasiniame lauke. O be to, įstrigo tie meistro kažkada pasakyti žodžiai, kad laikas baigti „turistauti“ ir reikia pasirinkti vieną kelią – aš ir pasirinkau. Nuvykęs pradėjau mokytis, taip po truputį šį tą supratau. 

 

– Ar galėtumėte keliais žodžiais nusakyti, ką supratote? 

– Dabar kalbu su jumis – tai yra didžiausias mano gyvenimo pasiekimas. Savo patirtį projektuojame į vieną konkretų momentą, ką tuo metu veikiame. Jeigu su kuo nors bendrauju, tai ir yra svarbiausia, jeigu einu gatve – svarbiausia yra eiti. Žmogaus sąmonė yra kaip ežero paviršius, atspindintis aplinką. Paviršius gali būti lygus, nurimęs (zen meditacijomis to ir siekiame) arba sudrumstas ir banguotas. Ar banguotame paviršiuje gali adekvačiai atsispindėti tikrovė? Negali. Mūsų protas dažniausiai esti sudrumstas kaip tas banguotas ežero paviršius. Kad visas būčiau „čia ir dabar“, šiame gyvenimo taške, pirmiausia reikia nuraminti sąmonę, tiesiog išjungti analizuojantį, vertinantį protą. Pamačiau, kaip žmonėms trūksta meilės. Anksčiau to nemokėjau pastebėti. Kai trūksta meilės, atsiranda baimė, pavydas, pagieža. Meilė prasideda nuo mamos ir vaiko santykio. Pradedi pastebėti ne pavydą, kitas neigiamas emocijas, o būtent meilės stoką. Pačiam kyla noras bent kelioms sekundėms užpildyti žmoguje esančią tuštumą, kad jis nusiramintų. 

 

– Ar Lietuvoje meilės trūkumą jaučiate labiau, nei gyvendamas Korėjoje? 

– Visur jis vienodas. Nereikia manyti, kad Lietuvoje gyvena vienokie, o Korėjoje – kitokie žmonės. Lietuva yra mano šalis, man dėl jos širdį skauda labiau. Korėjiečiai turi savo vienuolių. Užsieniečių dažniausiai neklausia, kaip jiems gyventi. Į Korėją užsieniečiai vyksta, kad „atliktų“ tam tikrą praktiką, o paskui grįžtų į savo tėvynę ir padėtų savo žmonėms. Antra vertus, yra visokių istorijų, esu padėjęs ir korėjiečiams – meilė, skausmas, netektis neturi nacionalinių bruožų. Dvasinėje praktikoje, meditacijoje atsiranda momentas, kai pradedi jausti bendrumą su visomis gyvomis būtybėmis. Ne tik viso pasaulio žmonės jaučia tokį patį skausmą, netektį, tą patį džiaugsmą, bet ir medžiai, vabaliukai – visi turi tą patį norą gyventi. Jauti dėkingumą, kad gali kvėpuoti, džiaugtis šiuo pasauliu. Atsakant į jūsų klausimą, skirtumų tarp žmonių, tarp tautybių nedarau, bet gimiau Lietuvoje, todėl pirmiausia noriu padėti jos žmonėms. 

 

– Ar pavyko atsakyti į klausimus, kas aš esu, ko ieškau, kokia prasmė? 

– Taip, klausimas gana bjaurus. Kai imi mąstyti, analizuoti, suima net pyktis – ir vardas netinka, ir tautybė, ir asmens kodas kažkoks ne toks. Nežinau kodėl, bet ne toks. Po truputį pradedi suvokti, kad tas „nežinau“ yra savęs ištirpdymas dieviškume tarsi ištirpdytum vandenyje cukrų. Kai save šitaip ištirpdai, ateina patirtis, kas esi. Pradedi suvokti, kad „nežinau“ ir yra „nežinau“. „Žinau, kad nežinau“, – sakė Sokratas. Kol kas iki šito dar nepriėjau, bet link to einu. Meditacijos metu kartais apima amžinybės, palaimos, visa ko pilnatvės būsena. 

 

– Kaip atrasti jėgų gyventi tiems, kas turi kokių nors apribojimų – regos, klausos, judėjimo? 

– Mano bendruomenėje yra vienuolis, kuris nejaučia skonio, kvapo. Tai irgi tam tikri apribojimai. Žmonės, kurie turi visas savybes, atrodo labai sveiki ir visko pilni – eina, bėga, mato, greitai važinėja – tokie žmonės pridaro daugiau blogybių negu tie, kurie ko nors stokoja. Esmė – ne kūno tobulumas, o proto aiškumas. Vienuoliai sėdi meditacijoje sustabdę visą fizinę veiklą, pasaulį apima tik mintimis. Mintis yra pirminė, iš jos atsiranda veiksmas. Vienuolio įžadų laužymas prasideda nuo minties, o ne nuo veiksmo. Žmogus neturi galimybės matyti ar vaikščioti, bet jis turi galimybę žvelgti į save. Gal toks ir yra jo pašaukimas? Dvasinio tobulėjimo kelyje tampa svarbūs visai kiti dalykai. Nekalbu apie fizinį lygmenį, kad netekus vienos savybės, lavėja kitos: nematant aštrėja žmogaus klausa, kvapų jutimas. Klausti, kas esi, iš žmogaus galimybės niekas neatėmė. Paradoksas, bet dažnai atsitinka taip, kad bloga situacija yra gera situacija, o gera situacija tampa bloga situacija. Lankau kalinius, jiems kai kada sakau: „Kalėjime puikios galimybės medituoti. Mes, vienuoliai, laukiame po kelerius metus, kad užrakintų, o jus užrakina be eilės.“ „Va koks durnius atsirado“, – pagalvoja ne vienas, bet dvasinėse praktikose atsiskyrimas nuo pasaulio, savanoriškas „užsirakinimas“ iš tikrųjų yra labai svarbus. 

 

– Daug lemia visuomenės požiūris į neįgalų ar apskritai kitokį žmogų. Gal mes patys turėtume ką nors daryti, kad jis keistųsi? 

– Nereikia skirstyti: čia visuomenė, o čia jau ne visuomenė. Kaita vyksta. Štai mano draugas, pantomimos aktorius, dirba su neįgaliaisiais. Atsiranda daugiau galimybių, negu buvo – tai jau gerai. Esame Europos Sąjungoje, jau prieinama kitų šalių patirtis. Reikia matyti pozityvius dalykus, o ne negatyvą: ne visur dar galima įvažiuoti su vežimėliais, bet galimybių daugėja. Kai rytą atsibudęs galvoji ne apie tai, ką žmonės gali duoti man, bet kuo aš galiu padėti kitiems, atsiranda kitoks grįžtamasis ryšys. 

 

– Ar budistų vienuolis turi kokių nors svajonių, ateities planų? 

– Vienuoliai paprastai nesvajoja ir neplanuoja. Mūsų praktikoje yra taisyklė: pastanga ir rezultatas sutampa. Kokia yra tavo dabartis, tokia bus ir ateitis. Nereikia net mąstyti apie ateitį – priežasties ir pasekmės dėsnis sukuria karmą. Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi! Pasaulyje ir taip jau daug pridaryta, kam stengtis daryti dar? Žmogus daro – Dievas juokiasi. Paprasti liaudiški posakiai, bet gili išmintis. Tačiau intencija, kodėl žmogus daro vieną ar kitą dalyką, yra labai svarbi. Kartelę galima ir reikia užkelti labai aukštai – išgelbėti visas gyvas būtybes nuo kančios. Mokytojo Budos kelias yra nesuvokiamas, prisiekiu pažinti jį! Dvasinė praktika ne sau, o kitiems – tai daugiau negu ateitis. 

 

– Ar tuomet mes turėtume išmokti nebesvajoti ir svajones išbraukti iš savo gyvenimo? 

– Yra svajonė, kai gražiai svajoji atsisėdęs kur nors prie upelio, ir yra mintys, kurios ateina į galvą ir nuo kurių pačiam darosi gėda. Apie kokias svajones kalbame? Svajonė dažniausiai yra mūsų susikurta realybė ir ją įgyvendindami tuščiai švaistome laiką. Tačiau svajonė ir stipri meditacinė praktika – jau kas kita. Gerai yra svajoti padaryti ar pasakyti ką nors gera. 

 

– Ko galėtumėte palinkėti mūsų klausytojams? Nors linkėjimas irgi turbūt yra tam tikro pobūdžio svajonė? 

– Nepraleiskite dabarties ir turėsite ateitį! 

 

Visą pokalbį galite išgirsti paspaudę nuorodą. 

 

Nuotrauka. Vienuolis Bo Haeng Sunim nepamiršta savo šalies žmonių / www.youtube.com kadras 

Vienuolio Bo Haeng Sunim nuotrauka. Vyresnio amžiaus vyras sėdi kambaryje ant žemės pakloto tamsaus kilimėlio sukryžiavęs kojas. Jis matomas visu ūgiu. Vyras plika galva, vidutinio kūno sudėjimo. Jis švelniai šypsosi, žvilgsnis nukreiptas greičiausiai į tolumoje priešais jį esantį pašnekovą. Vyras vilki laisvą šviesaus audinio budistų vienuolio drabužį, kuriuo apsisiautęs visą kūną. Už vyro nugaros matomas didžiulis, maždaug pusės metro aukščio ir trisdešimties centimetrų pločio, varpas, pakabintas ant puošnios medinės konstrukcijos. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]