Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

NEĮGALIŲJŲ DARBAS: NUO REALYBĖS IKI SIURREALYBĖS

Praėjusių metų ruduo pasižymėjo išskirtiniu dėmesiu neįgaliųjų įdarbinimui. Rugsėjį priimti nauji Socialinių įmonių ir Užimtumo įstatymai, vyko socialinė akcija „Lygink rūbus, ne žmones“. Bet šįsyk ne apie minėtus įstatymus ir ne apie socialinę akciją, nors paanalizuoti panašaus pobūdžio akcijų sąmatas, tikslus, eigą, numatomą poveikį – kaip visa tai tarp savęs dera – būtų ir įdomu, ir naudinga. 

Baigiantis metams Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) surengė konferenciją gana taikliu pavadinimu „Neįgaliųjų užimtumas tarp realybės ir siurrealybės“. Terminas „siurrealybė“ paprastai naudojamas menuose, estetikoje ir reiškia sutirštintą realybę, tokią, kuri vis dar gali vadintis realybe, tačiau yra virš to, kas mums įprasta, atitinka bendrą suvokimo vidurkį. Ne pavadinimai lemia konferencijų ir diskusijų kokybę, tačiau šį kartą pavadinimas tiesiog vykęs: nepaisant tobulinamų įstatymų, politikų gražbyliavimo, valdininkų pateikiamų skaičių, iliustruojančių, kad praėjusiais metais buvo geriau negu užpraėjusiais, o šiais – geriau negu praėjusiais, didėjančios darbdavių socialinės atsakomybės, neįgaliųjų įdarbinimas vis dar balansuoja tarp realybės ir siurrealybės. 

Konferencijoje dalyvavęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir Rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis pateikė jau žinomus ir daugelį kartų girdėtus skaičius: darbingo amžiaus neįgaliųjų yra daugiau nei 160 tūkst. (kai kada pateikiamas skaičius 180 tūkst.), dirba apie 47 tūkst., iš jų apie 7 tūkst. socialinėse įmonėse, apie 40 tūkst. – atviroje rinkoje. Užimtumo tarnyboje, kaip ieškantys darbo, užsiregistravę beveik 20 tūkst. neįgaliųjų. Vienaip ar kitaip žiūrėsi, nedirba daugiau nei 100 tūkst. neįgaliųjų. „Negali, nenori ar jų niekas nepriima?“ – po konferencijos savo straipsnyje klausė „Bičiulystės“ redaktorė Aldona Mielieškienė. Matyt, kad yra visaip. 

Kartu ar atskirai? 

Kas visus neįgaliuosius jungia ir kas skiria? Kad ir kokie diplomatiški būtume, kad ir kiek bekalbėtume apie bendrą negalios politiką, mūsų negalios yra labai skirtingos ir kalbėjimas bendrybėmis, tokiomis kaip neįgaliųjų reabilitacija ar jų įdarbinimas, dažnai toliau nei skambios frazės, nepasistūmėja. O jeigu ir pasistūmėja, rezultatus suprantame ir vertiname labai skirtingai. Konferencijoje nemažai kalbėta apie neįgaliuosius, restoranuose ar kitose panašiose įstaigose dirbančius indų plovėjais, servetėlių lankstytojais ar pagalbiniais darbininkais – aklieji tokių darbų dirbti negalėtų, o silpnaregiai, drįstame abejoti, ar labai norėtų?.. Neiškenčiau ir konferencijoje dalyvaujantiems įvairių valstybės žinybų atstovams uždaviau klausimą: neįgalieji studijuoja, įsigyja specialybes, bet kaip kalbėjome, taip ir iki šiol kalbame apie pagalbinius darbininkus ir nekvalifikuotą darbą – kur dingsta buvę aukštųjų mokyklų studentai, kodėl beveik nekalbama apie intelektualines specialybes? Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, niekas į šį pernelyg „sudėtingą“ klausimą neatsakė. Antra vertus, kai viešojoje erdvėje kalbama apie negalią, vis dažniau ji pirmiausia suprantama kaip proto, psichikos ar tikrai sunki kompleksinė negalia – šie žmonės taip pat nori dirbti, jaustis reikalingi, gyventi visavertį gyvenimą. Ką gali žinoti, galbūt servetėlių lankstymas ar restorano salės tvarkymas jiems reiškia tiek pat, kiek mums universitetų diplomai? Tačiau akivaizdi ir kita reikalo pusė: bendrame negalios lauke aklieji yra mažuma, o jų problemos ir specifika tiesiog ištirpsta arba „pasimeta“ negalių gausoje ir problemų, nuomonių bei siūlymų įvairovėje. 

LŽNS konferencijoje pristatė praėjusiais metais savo pačios atliktą apklausą apie neįgaliųjų nedarbą. Tyrimas mirga marga skaičiais: neįgalieji pagal amžių, lytį, negalios trukmę (įgimta ar įgyta), darbingumo lygį, darbo stažą, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, gaunamo atlyginimo dydį ir t. t. Lyginant su bendru darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičiumi, jo apimtis gana kukli – į internete skelbtą klausimyną atsakė 193 dirbantys ir 340 nedirbančių neįgaliųjų. Patys apklausos vykdytojai pripažįsta, kad didžioji jame dalyvavusių respondentų dalis – turintys judėjimo negalią. Taigi mums ši apklausa nėra labai aktuali, vis dėlto kai kada verta pasidairyti ir po kaimynų kiemą. 

Daugiausia – 60 proc. – dirbančių yra neįgaliųjų grupėje nuo 26 iki 45 metų, grupėje nuo 46 iki 64 m. nedirba daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių žmonių. Daugiau nei 50 proc. dirbančiųjų gyvena didmiesčiuose (tarsi turėtų būti atvirkščiai?). Su įgimta negalia sunkiau gauti išsilavinimą, bet dirbančių daugiau. 40 proc. dirbančiųjų sudaro žmonės, kurių darbingumo lygis nuo 0 iki 25 proc., tarp nedirbančių daugiau turinčių aukštesnį darbingumo lygį – sunkesnė negalia nebūtinai labiau trukdo įsidarbinti. Tarp dirbančių 70 proc. turi universitetinį išsilavinimą. Tarp nedirbančių aukštąjį išsilavinimą turi apie 40 proc. Apie 40 proc. respondentų įsidarbino patys, 30 proc. padėjo pažįstami ir artimieji. 60 proc. dirba visą darbo savaitę, likusieji – 30, 20 ir mažiau valandų. Atviroje rinkoje dirba 42 proc., darbo vietą susikūrė patys 21 proc., socialinėse įmonėse – 37 proc. Darbo vietoje daugiausia pasigendama transporto paslaugų, lankstaus darbo grafiko, gestų kalbos. Didžioji dalis – 40 proc. – gauna minimalų atlyginimą, 32 proc. – iki 800, 14 proc. – nuo 800 iki 1000, 7 proc. – nuo 1000 iki 1500 eurų. Kuo aukštesnis atlyginimas, tuo daugiau žmonių turi aukštąjį išsilavinimą. Tokį išsilavinimą turi beveik 80 proc. dirbančių moterų ir 60 proc. vyrų. 

Visą tyrimą LŽNS žadėjo paskelbti savo interneto tinklapyje negalia.lt. Iki šių metų pradžios dar nepaskelbė, bet jeigu susidomėjote, jį susirasti nebus sunku. Įvairiais skaičiais, skaidrėmis, procentais, it kokiais prieskoniais, savo pranešimus „paskanindavo“ ir kiti pranešėjai. 

Galimybės ir ribos 

Konferencijoje apie neįgaliųjų įdarbinimo realybę ir siurrealybę pranešimą skaitė socialinio įdarbinimo agentūros „Sopa“ steigėja bei vadovė Jurgita Kuprytė. Po konferencijos su ja pasišnekėjome ilgiau. J. Kuprytės vadovaujama agentūra veikia nuo 2006 metų, teikia socialines paslaugas ieškantiems darbo, o pavadinimas sudarytas iš žodžių „socialinės paslaugos“ dviejų pirmųjų skiemenų – „Sopa“. Tačiau jį galima suprasti ir kitaip: „sopa“ yra žodžio „skauda“ sinonimas – taigi į agentūrą kreipiasi tie, kam tikrai sopa! Pati J. Kuprytė, prieš įkurdama įdarbinimo agentūrą, dirbo tuometėje Lietuvos invalidų draugijoje programų koordinatore. „Norėjau, kad darbas atneštų daugiau pokyčių. Kartu Lietuvoje mačiau mūsų veiklai reikalingą nišą: padėti žmonėms, turintiems sunkumų ieškant darbo. Daugiausia tai neįgalieji, bet ne tik jie, padedame visiems, kam reikia, – sako pašnekovė. – Paslaugų, kurias teikiame, Lietuvoje labai trūksta, kuo toliau, gal net juo labiau. Rinka tampa vis sudėtingesnė, reikalavimai – aukštesni. Tiems, kas su šiais reikalavimais patys negali susidoroti, reikia pagalbos.“ 

Į klausimą, ar neįgaliųjų įdarbinimas Lietuvoje realybė, ar siurrealybė, J. Kuprytė atsako taip: „Realybė, bet nėra lengvai pasiekiama. Kad taptų realybe, reikia pastangų tiek iš neįgaliojo, tiek iš darbdavio pusės. Ypač tada, kai žmogus negali visiškai atitikti rinkos keliamų reikalavimų. Prisitaikymas ir supratimas turi kilti iš abiejų: darbdavys kažką daro, kažką pritaiko, o neįgalusis nori išmokti, įgyti naujų įgūdžių.“ 

J. Kuprytė pasakoja, kad „Sopa“ neturi daug klientų, ateinančių iš universitetų, didžioji dalis – baigę profesinio rengimo centrus. Dažniausiai tos pačios 3–5 profesijos, žmonių konkurencingumas žemas. Net ir baigusių aukštąją mokyklą neįgaliųjų gebėjimai dažnai būna žemesni arba jų nepakanka. Galbūt todėl, kad žmonės darbo negauna iškart po studijų. Be darbo praleisti metai kiekvieną žmogų, juo labiau neįgalųjį, veikia neigiamai. Šiuolaikinė darbo rinka reikalauja nuolatinio atsinaujinimo, pokyčių, o sėdint namuose šito pasiekti tiesiog neįmanoma. Aukštosiose mokyklose neįgaliesiems vis dar trūksta paslaugų, karjeros centrų, kad bakalauro studijas baigusiam žmogui iškart galėtų pasiūlyti darbą. Krepšelių principas leidžia priimti žmogų į vieną ar kitą studijų programą, bet tai anaiptol nereiškia, kad specialybė, kurią jis renkasi, yra ar ateityje bus perspektyvi. Šiais laikais nieko pastovaus nėra, bet norėtųsi, kad neįgaliųjų profesinis rengimas būtų adekvatesnis, labiau orientuotas į realią situaciją darbo rinkoje. Vieni neįgalūs žmonės savo galimybes labai išplečia, galvoja, kad jos neribotos, nors yra ribotos, kiti, priešingai, susiaurina – apsiriboja manydami galį teikti tik valymo paslaugas ar dirbti pagalbiniais darbininkais. 

Norėdama žmonėms ne tik pasiūlyti darbą, bet ir šviesti darbdavius, „Sopa“ nuolat bendrauja su verslu: įmonių, personalo skyrių vadovais. Prieš kelerius metus agentūra ėmėsi iniciatyvos, kurią pavadino šešėliavimu. Vieną dieną per metus jos klientai eina į pasirinktas įmones, stebi, ką dirba jų darbuotojai, susipažįsta su reikalavimais, keliamais konkrečiai darbo vietai, kitaip sakant, tampa darbuotojų „šešėliais“. Patirtis, gauta pasirinktoje įstaigoje ar įmonėje, konkrečioje darbo vietoje, tiek agentūros vadovės, tiek pačių „šešėlių“ teigimu, yra daug vertingesnė ir reikalingesnė nei abstrakčios kalbos ar paties žmogaus susikurta „iliuzinė tikrovė“. 

J. Kuprytė sakosi neskaičiavusi, kiek į jos vadovaujamą agentūrą kreipėsi regos negalią turinčių žmonių – anksčiau jų nebuvę, bet per pastaruosius dvejus metus atėjo nemažai. Praktiką „Sopoje“ atliko Erika ir Andžejus, Tautvydui agentūra padėjo įsidarbinti socialiniame taksi, Mantas „šešėliavo“ Užsienio reikalų ministerijoje, ir tai anaiptol ne visi atvejai. 

Ieškantys – suranda 

Ateina nauja neregių karta, augusi ir brendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar suranda ji vietą po saule, ar rodo norą jos ieškoti? Tautvydas Neniškis praėjusiais metais M. Romerio universitete baigė socialinio darbo studijas ir jau daugiau kaip pusmetis dirba socialinio taksi operatoriumi: priiminėja skambučius, bendrauja su klientais ir taksi vairuotojais. Su įgyta specialybe operatoriaus darbas turi nedaug bendra, bet kartu tai yra socialinės veiklos sritis, į kurią Tautvydas ir orientavosi. „Viena neregė feisbuke parašė, kad atlieka praktiką „Sopoje“ – gal kas norėtų kreiptis? Pagalvojau, kodėl gi ne. Atėjome keliese, pasipasakojome, kas ką veikiame, ką norėtume dirbti. Tuo metu netyčia pamačiau skelbimą, kad socialinis taksi ieško operatoriaus. „Sopa“ bendravo su būsimu darbdaviu, padėjo parašyti CV, pasiruošti darbo pokalbiui, sutvarkyti Užimtumo tarnybai reikalingus dokumentus“, – prisimena Tautvydas. 

Tautvydas įsidarbino greitai ir sklandžiai. Netikėtų sunkumų iškilo darbo pradžioje – reikalinga informacinė aplinka nepritaikyta dirbti su ekrano skaitymo programa – reikėjo ieškoti sprendimų. „Mano darbas su žmonių duomenimis, o juos tvarkančioms įmonėms dabar keliami itin griežti konfidencialumo reikalavimai – iš šalies nelabai kas gali padėti ar pakonsultuoti. Vis dėlto kartu su įmonės darbuotojais sprendimą radome. Programa, kurią naudoju tvarkydamas klientų užsakymus, turi savų „užgaidų“, bet dirbti įmanoma“, – pasakoja Tautvydas. 

Darbu jaunuolis patenkintas, darbo vieta – namuose. Anot jo paties, kai kada pasitaiko piktų klientų, o jų nepasitenkinimą Tautvydas priima pernelyg jautriai. Supranta, kad reikia išmokti nuo jų emocijų atsiriboti, bet tai padaryti vis dar nėra lengva. Darbdavys siūlė darbo priemones – kompiuterį, telefoną, – bet Tautvydas jų atsisakė. Kol kas naudoja savo – labiau pripratęs, o dar vieno kompiuterio ar telefono šiuo metu tiesiog nereikia. 

Nerijus Jasas M. Romerio universitete studijavo tarptautinę teisę, pavasarį gavo teisės magistro diplomą. Įsidarbino pagal specialybę – Konstituciniame teisme. Kaip bet kuriame darbe, reikia atlikti ne vieną funkciją, svarbiausia – klientų konsultavimas dėl galimybės kreiptis į Konstitucinį teismą. Su klientais Nerijus bendrauja telefonu, atsakinėja į elektroninius laiškus. Susirasti darbą neregiui padėjo universitetas. „Universitetas turi partnerių, tarp jų yra ir Konstitucinis teismas, – pasakoja Nerijus. – Tuo metu reikėjo žmonių, rekomendavo mane, dalyvavau pokalbyje. Po kiek laiko įdarbino. Su „Sopa“ bendravau ir prieš darbą teisme, ir jau įsidarbinęs. „Sopos“ darbuotojai padėjo pasiruošti darbo pokalbiui, išmokti maršrutą, domisi, kaip sekasi toliau.“ 

Teismo vadovams Nerijaus nematymas nebuvo naujiena, apie jį žinojo, paruošė darbo vietą. „Nieko nėra neįmanoma. Daug kas priklauso nuo kolektyvo, nuo vadovų požiūrio. Vadovai dažnai nenori priimti neregio ne todėl, kad jo nemėgsta, bet neturi informacijos, galvoja, kad jam reikės didelės pagalbos, daugiau dėmesio. Bet yra žmonių, nebijančių bandyti“, – tiek apie savo paties, tiek apie kitų neregių darbą atviroje rinkoje svarsto Nerijus. 

Mantas Brazauskis – Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas, „auksinės“ Lietuvos golbolo rinktinės narys, šiuo metu intensyviai besirengiantis būsimoms – Tokijo – žaidynėms. Tačiau Mantas – ne tik vienas geriausių mūsų šalies golbolo žaidėjų: jaunuolis baigė tarptautinę teisės ir verslo mokyklą, šiuo metu M. Romerio universitete mokosi pagal profesinių išlyginamųjų studijų programą bakalauro laipsniui gauti. Gegužės mėnesį Mantas atliko praktiką Užsienio reikalų ministerijoje, Žmogaus teisių skyriuje. „Rinkau informaciją apie žmogaus teises iš užsienio portalų, atlikau jų analizę, – pasakoja Mantas. – Kolektyvas priėmė geranoriškai, sudarė reikalingas sąlygas. Dirbdavau iki pietų ir šiek tiek po pietų, suspėdavau dar ir į treniruotes.“ 

Mantas neslepia: jeigu būtų norėjęs, ministerijoje būtų galėjęs likti, bet iki paralimpinių žaidynių apie rimtą darbą nesą reikalo net galvoti. „Treniruotės, stovyklos, turnyrai – būtų reikėję kiekvienąkart prašyti išleisti iš darbo, kažkas būtų turėjęs tą darbą už mane atlikti, – sako vaikinas. – Aišku, nieko gera iš viso to nebūtų išėję. Kaip bus po Tokijo, nežinau. Darbas ministerijoje man patiko. Vadovai, kolektyvas priėmė labai natūraliai.“ 

Erika Šnaraitė M. Romerio universitete studijuoja verslo psichologiją – rašo magistro darbą. Pati šiuo metu dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) brailio rašto redaktore. Erika atliko praktiką „Sopoje“, o prieš tai pati buvo jos klientė, „šešėliavo“ įdarbinimo agentūroje „CV online“. „Jeigu siečiau ateitį su šia agentūra, norėčiau dirbti kaip įdarbinimo specialistė, vykdyti žmonių atranką į tam tikras darbo vietas, – svarsto mergina. – Stebėjau, kaip vyksta atrankos procesas, pokalbiai su būsimais darbuotojais. Tai man labai patiko, bet tokiam darbui reikia turėti daug žinių, ne tik iš psichologijos, bet ir mokėti kelias užsienio kalbas – anglų, rusų. Reikia gebėjimų dirbti su testais, klausimynais, išlaikyti greitą tempą, sugebėti dirbti su keliais klientais iš karto. Vienu metu gali turėti kokius penkis klientus ir visus skirtingus: nuo programuotojo iki vairuotojo. Darbas nenuobodus, bet, kaip sakiau, jam reikia tam tikrų gebėjimų.“ 

Anot Erikos, net jeigu ir neketini dirbti toje srityje, pamatyti jos „virtuvę“ labai įdomu ir naudinga. „Situacija nėra beviltiška, bet pakankamai liūdna, – apie neregių darbą svarsto pašnekovė. – Labai nedaug žmonių, kuriems pasisekė. Atviroje rinkoje neregių dirba mažai. Visi vienokiu ar kitokiu būdu darbą suranda su aklaisiais susijusiose įstaigose – LASUC, Aklųjų bibliotekoje. Formaliai žiūrint, tai yra atvira erdvė, bet kartu tam tikra paribio teritorija tarp atviros rinkos ir uždaros bendruomenės. Tos vietos užpildomos ir tada reikia ieškoti kitų galimybių. Darbdaviui reikia parodyti, kuo esi pranašesnis, gerai mokėti užsienio kalbą, turėti aukštąjį išsilavinimą, mokėti dirbti kompiuteriu. Negalima palikti darbo paieškų tik sau. Nepatinka „Sopa“ – yra kitų įdarbinimo agentūrų, kad ir minėtoji „CV online“. 

Nuotrauka: Erika Šnaraitė magistrantūroje studijuoja verslo psichologiją ir šiuo metu dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauna mergina matoma nuo liemens iki kaktos, pasisukusi dešiniuoju profiliu. Erikos plaukai tamsūs ir surišti į vieną kasą, ji užsidėjusi akinius tamsintais stiklais, ausyse segi kabančius auskarus. Mergina vilki šviesų megztinį aukšta apykakle. Dešine ranka ji ima kažkokį šviesios ir tamsios spalvos daiktą, kurį jai duoda kitas žmogus. Nuotraukoje matomos tik to žmogaus plaštakos.