Aklas pasimatymas

Kristijonas Bartoševičius, Radijo laidos vedėjas, [email protected]

BAIMĖS ANATOMIJA

Lapkritis - turbūt sunkiausias ir tamsiausias metų mėnuo. Visi lapai seniai nukritę, saulėgrąža dar taip toli... Su lapkričio lietumis, ankstyvomis sutemomis ir vis ilgėjančiomis tamsos pauzėmis iš visų pakampių ima lįsti pačios netikėčiausios baimės. Kaip su jomis tvarkytis, kaip jas iškelti į dienos šviesą? Prieš kelerius metus trys moterys - psichologė Virginija Mikėnienė, teatro mokytoja Audronė Masiukienė ir dailės mokytoja Skaidrė Budnoriutė - įkūrė... „Baimės laboratoriją“. Su dviem iš jų - V. Mikėniene ir A. Masiukiene - kalbėjomės „Aklo pasimatymo“ (radijo stotis „Gold FM“) laidoje. 

K. B. Laboratorijose paprastai kas nors tyrinėjama: skaidoma, analizuojama, sintetinama, gal net gaminama. Ką veikiate jūs savo „Baimės laboratorijoje“ - tyrinėjate baimę, gal ją gaminate? 

V. M. Ne, savo laboratorijoje baimės negaminame. Dirbame tam, kad aplinkui jos būtų mažiau. „Baimės laboratorija“ yra socialinis projektas, skirtas, visų pirma, jaunimui, nors dirbame ir su suaugusiaisiais. Veikla prasidėjo 2014 metais nuo nedidelio, gal dešimties sakinių, teksto interneto tinklalapyje www.aukok.lt. Čia trumpai savo „laboratoriją“ apibūdinome ir buvome išgirstos. Iš pradžių manėme, kad projektas bus vienkartinis ir netruks labai ilgai, bet atsitiko taip, kad tęsiasi iki šiol. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį turėjome 40 „laboratorijų“. Dalis vasaros metu vykusių „Baimės laboratorijų“ įgyvendinta laimėjus Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro skelbtą Neformaliojo vaikų švietimo projektų finansavimo konkursą. 

K. B. Savo „laboratorijose“ kalbate apie baimes, apie tai, kaip galima jas įveikti? 

V. M. Pirmosios „laboratorijos“ buvo labai konkrečios: su jaunimu kalbėjome apie įvairius baimės pavidalus: egzaminų baimę, baimę kalbėti prieš auditoriją. Greitai pastebėjome, kad toks požiūris yra per siauras - svarbu ne tik baimės, bet ir bendravimas, draugystė, santykių kūrimas. Su jaunimu kalbame apie jausmus, emocinį intelektą. 

K. B. Psichologai, sociologai kalba apie tai, kad esame šiauriečiai ir savo jausmais „nesitaškome“. Ar jūsų „laboratorijose“ žmonės atsiskleidžia lengvai? 

V. M. Būna įvairiai ir niekada nežinome, kaip su kokia grupe dirbsime, nes žmonės yra skirtingi. Atėję į mūsų „laboratoriją“, nebūtinai iš karto atsiveria. Jie gali vaidinti, piešti, atlikti kitokias užduotis, tada viską sujungiame į tam tikrą visumą ir apie tą žmogų jau šiek tiek žinome. Matome, kokios aktualijos, kas žmogų jaudina, kelia nerimą ar įtampą. 

A. M. Dirbame su vaikais, su jaunimu, todėl labai daug žaidžiame. Žaidimas atpalaiduoja, o tada galima eiti toliau. Labai svarbu sukurti mikroklimatą, kad vaikai mūsų grupėse saugiai ir gerai jaustųsi. Suaugusieji į žaidimą įsitraukia lėčiau ir atsargiau - reikia daugiau laiko, bet žaidžia ir jie. Šiuo metu Lietuvoje šalia dailės ir kitų terapijos rūšių atsiranda nauja - dramos terapija. Žaidžiant, vaidinant labai greitai paaiškėja grupės lyderiai, atstumtieji, narių tarpusavio santykiai. Savo baimes galima išvaidinti, išbūti. Teatras turi stebuklingą galią neigiamą dalyką paversti teigiamu. 

K. B. Ar galima kalbėti apie jaunimo uždarumą - nesipasakosiu, nesidalinsiu mintimis, viską išspręsiu pats... 

V. M. Būna įvairiai. Štai vienos „laboratorijos“ dalyviai pareiškė: „Tai čia dabar surinkot visus psichinius ligonius?“ Klausiame: „Kodėl taip manote?“, o jie: „Nes yra psichologė!“ Mūsų socialinis projektas - prevencinis. Jaunimas sužino, kas yra psichologas, supranta, kad su juo galima kalbėtis, bendrauti, dažnai - labai įdomiai bendrauti. Visada reikia turėti galvoje, kad žmonės labai skirtingi: vienam reikia šnekėti ir išsišnekėti, kitas niekada neišsišnekės, bet atsiskleis per veiksmą, per judesį. 

K. B. Vasarą dalyvavote aklųjų ir silpnaregių komunikacijos įgūdžių stovykloje. Ar tai kitas kontekstas? Ar dirbti su neregiais ir silpnaregiais yra lygiai taip pat kaip ir su reginčiaisiais? 

V. M. Turėjau gerą progą šiuos žmones pažinti neskubant, prisiliesti prie jų patirties. Prisipažįstu, jaudinausi. Klausimų apie kontekstą sulaukdavau ir anksčiau. Neturiu vieno tikslaus atsakymo. Kai kuriuos dalykus stovyklos metu galėjau pajusti labai aiškiai: atstūmimo, nepritapimo baimė, kiek arti prisileisti kitą žmogų, kiek juo pasitikėti. Tačiau su tokiomis pačiomis situacijomis susiduriame dirbdami ir su kitomis grupėmis. Taigi tam tikrų skirtumų yra, bet yra ir labai daug panašumo. Su stovyklos dalyviais stengėmės labiau akcentuoti panašumus, o ne skirtumus. Visi turime tokias pačias emocijas, visi galime papulti į nepalankias ar dviprasmiškas situacijas, niekada nesame tikri, kad būsime teisingai suprasti. 

K. B. Kai nematai pašnekovo, neturi apie jį vizualinės informacijos - tai gelbsti ar trukdo? Kam yra lengviau susipažinti, dviem regintiems žmonėms ar dviem neregiams? 

V. M. Kartais galbūt tai gelbsti. Kai nematome pašnekovo, jam neklijuojame išankstinių „etikečių“: jaunas, senas, blondinė, aukšta, liekna ir pan. Atkrinta daug išankstinių nuostatų. Iš karto galima nerti į gilumą, susitelkti į bendravimą, jausmus ir emocijas. Antra vertus, kai nematai žmogaus, gali kilti daug fantazijų, koks jis. Sunku, kai nežinai, su kuo bendrauji, kaip tas žmogus atrodo, ką sako jo kūno kalba. Tam tikras iššūkis priimti žmogų iš jo balso, intonacijų. 

K. B. O kokios jūsų, Audrone, mintys po šios stovyklos? 

A. M. Turiu dešimties metų darbo su aklaisiais patirtį. Stovykloje sutikau buvusių savo mokinių. Jeigu pažino, turbūt nebuvau labai bloga mokytoja. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre turėjau teatro būrelį, šiek tiek dirbau ir auklėtoja. Vaikai labai nori vaidinti. Tie, kas ateina, jaučiasi drąsiai. Suaugusiam neregiui, jeigu jis nėra vaikystėje vaidinęs, sudėtingiau. Kalbu ne tik apie vaikus, bet ir apie suaugusiuosius, nes kaip lektorė dalyvaudavau LASS rengiamose Kūno kalbos stovyklose. 

K. B. Daugiau nei prieš šimtą metų išleistoje Aleksandro Melio „Aklųjų enciklopedijoje“ teigiama, kad aklieji iš prigimties yra blogi aktoriai. Ką šiuo klausimu sako jūsų patirtis? 

A. M. Tiems, kurie yra matę ir dar atsimena regimus vaizdus, emocijas reikšti ir vaidinti lengviau. Nematantiems iš prigimties, žinoma, sunkiau, bet yra kiti kompensavimo mechanizmai. Iš prigimties nematantys vaikai paprastai kalba daug aiškiau ir raiškiau už savo bendraamžius. Matantys daugiau gestikuliuoja ir vaidina kūnu, akliesiems didžiulės reikšmės turi balsas. Dirbant teatro būrelyje buvo įvairių situacijų, kai kada naudodavome kaukes - teatre yra toks principas, kai žmogaus veidą slepia kaukė ir lieka tik balsas. Statydami spektaklius ieškojome sprendimų, kad neregių nereikėtų specialiai vedžioti po sceną. Jau pats išėjimas į sceną yra viešumos baimės įveikimas. 

K. B. Grįžkime prie vasarą vykusios stovyklos. Ar joje buvo atvirumo momentų? 

V. M. Jeigu būtume paklausę tiesiogiai, ko gera, nė vienas nebūtų pasakojęs, bet kai imame „žaisti“, pasipasakoja. 

K. B. Koks tas stebuklingas žaidimas? 

V. M. Labai paprastas: savas, savas, svetimas. Jeigu atrandi dvi baimes, kurias turi ir kitas žmogus, jautiesi drąsiau ir tampi atviresnis. Jeigu, tarkime, mes su jumis turime vorų ar kokią kitokią baimę, atsiranda bendrumo jausmas, pradedame suprasti, kad esame ne vieninteliai tokie. Stovyklos dalyviai apie savo baimes irgi iš pradžių kalbėjo nenoriai, bet išgirdę, kad ir esantys šalia kažko bijo, atsivėrė: „Ir aš bijau šunų, piktų žmonių, narkomanų.“ 

A. M. Kai paklausiame „laboratorijų“ dalyvių, kaip jie jaučiasi, dažnai išgirstame tradicinį „normaliai“. Tas „normaliai“ yra labai gynybiškas. Nėra įprasta susitikus su draugais kalbėti apie jausmus. Kai kurių situacijų bijome, nes norime apsisaugoti, jaučiame riziką. Viskas tvarkoje, kai veikia savisauga, yra gerai, bet vis tiek reikia pradėti kalbėti. 

K. B. Ar baimės yra vaikystės traumų arba patirtų išgyvenimų pasekmė? 

V. M. Tikrai taip, ypač kalbant apie santykių užmezgimą, bendravimą, pasitikėjimą. Daugelis dalykų glūdi ankstyvojoje patirtyje: baimė būti atstumtam, baimė padaryti klaidą, kaip mane matys ir priims kiti. 

K. B. Kokiame amžiuje vaikai pradeda suvokti savo baimes? 

V. M. Pirmosios baimės pagal vadovėlį atsiranda dvejų trejų metų. Džiaugiuosi tuo, kad tėvų sąmoningumas yra padidėjęs. Labai gerai, kai tėvai normalizuoja vaiko baimes: „Viskas gerai, aš irgi tavo amžiaus bijojau“, „Tu išsigandai, nes per arti priėjo šuo“ ir panašiai. Vaikas pradeda suprasti, kad jo baimėje nėra nieko bloga, kad suaugusieji irgi bijo, kad tėvai jo nebars. Kitą kartą vaikas pagalvos, ar toje situacijoje verta išsigąsti, o gal čia viskas normalu? Labai svarbu vaikui padėti įvardyti jo jausmus, nerimą, baimes. 

K. B. Kad suaugusiųjų baimės kitokios nei vaikų - akivaizdu, tačiau ar galima kalbėti apie kokias nors jų kategorijas ar keitimąsi laike? 

V. M. Suaugusiųjų baimės labiau egzistencinės, nerimas, baimė likti atstumtam, tarpusavio santykiai. Kiek dirbu, nesakyčiau, kad jos labai keičiasi - tam tikros situacijos yra universalios. Keičiasi požiūris, žmonės labiau atsiveria kalbėdami apie tai, kas kelia nerimą, įtampą. 

K. B. O kaip su socialinėmis baimėmis - padarysiu klaidą, „susimausiu“, darbdavys nuvertins, gal net neteksiu darbo... 

V. M. Čia jau akivaizdi sąsaja su tuo, ką žmogus patyrė vaikystėje. Jeigu buvo nuolat gąsdinamas, drausminamas, neturėjo galimybės klysti, suaugus visa tai perauga į socialines baimes. 

K. B. Ar sutiktumėte, kad lapkritis - depresyviausias metų mėnuo? Jeigu taip, tai kaip šią depresiją įveikti? 

V. M. Iš dalies su šiuo teiginiu galima sutikti. Bet nesiečiau visko tik su tamsa, ilgais vakarais ir lietumi. Žmonės sugrįžta po vasaros prie darbų, kasdienio ritmo ir rutinos. Artėja metų pabaiga - negalima atmesti ir mūsų biologinio ritmo, nuovargio įtakos. Kalbant apie būdus, kaip įveikti lapkričio nuotaikas, pirmiausia pasižiūrėkime į vaikus - jiems nėra gero ar blogo metų laiko. Visi - net ruduo, žiema - turi savo malonumų ir džiaugsmų. Mes, suaugusieji, tuos dalykus dažnai nuvertiname arba pernelyg sureikšminame. Tamsiuoju metų laiku žmonės neturėtų per daug užsisėdėti namuose, nes tada dažniausiai apninka juodos mintys. Jeigu neturi galimybės išeiti į renginį ar koncertą, tai lengviau didžiųjų miestų gyventojams, tada bent jau turėtų daugiau bendrauti tarpusavyje. 

Visą pokalbį išgirsite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: „Baimės laboratorijos“ įkūrėjos (iš kairės) A. Masiukienė ir V. Mikėnienė / L. Puodžiūnienės nuotr. 

Dviejų moterų nuotrauka radijo studijoje. Moterys pozuoja prie šviesios sienos, ant kurios kabo didelis „Gold FM“ logotipas iš raidžių - maždaug pusės metro aukščio. Kairėje nuotraukos pusėje stovi vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo moteris. Ji matoma nuo liemens iki viršugalvio, žiūri tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs, trumpi, ant kaktos krenta kirpčiukai. Ji plačiai šypsosi. Moteris vilki baltą, laisvai krentančią palaidinę trijų ketvirčių rankovėmis, abi rankas laiko už nugaros. Šalia jos, dešinėje nuotraukos pusėje, stovi jaunesnė vidutinio sudėjimo moteris. Ji taip pat matoma nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris šypsosi, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, iki pečių. Ji segi nedidelius žėrinčius auskarus. Moteris vilki tamsią palaidinę ilgomis rankovėmis su gėlių rašto nėriniais ties kaklu, rankas taip pat laiko už nugaros. Abi moterys atrodo laimingos ir pasitikinčios savimi.