Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Gerų žmonių APSUPTYJE

Parašas po straipsniu

Viena visų laikų garsiausių ir tituluočiausių neregių sportininkių Stasė Ingaunytė šį mėnesį švenčia garbingą 75 metų jubiliejų. Staselė, kaip ją draugai ir bičiuliai meiliai vadina, kelis dešimtmečius buvo geriausia Lietuvos šaškininkė ne tik tarp neregių, bet ir tarp reginčiųjų. Prie šaškių lentos sėdusią Staselę sunkiai sekėsi įveikti ir tuometėms Sovietų Sąjungos meistrėms. S. Ingaunytė priklausė „Trud“ rinktinei, kuri buvo sudaryta SSRS taurės varžyboms laimėti. Neregės pergalių prie šaškių lentos sąrašas iš tiesų įspūdingas: šešis kartus Lietuvos šaškių čempionė, dvylika kartų - vicečempionė. Daugkartinė Lietuvos „Žalgirio“ sporto draugijos moterų varžybų nugalėtoja, 1976 metų SSRS moterų paprastųjų šaškių čempionė, du kartus - vicečempionė, tris kartus SSRS aklųjų moterų šaškių čempionė. Staselė daugkartinė įvairių varžybų bei turnyrų nugalėtoja ir prizininkė. Iki šiol ji dalyvauja Lietuvos aklųjų sporto federacijos rengiamose šaškių varžybose, tačiau „šaškinis“ Staselės gyvenimas nebėra toks intensyvus. Atsirado kitų, ne tokių smagių rūpesčių. Apie šaškes ir ne tik „Mūsų žodžiui“ pasakoja S. Ingaunytė. 

 

- Mūsų skaitytojams esate ne kartą pasakojusi savo biografiją, tačiau vis tiek prisiminkime, kaip ir kur išmokote žaisti šaškėmis. 

- Dabar man atrodo, kad gimiau mokėdama žaisti šaškėmis. Mano tėtė buvo šio žaidimo mėgėjas. Jis pats ant faneros lapo nupiešė šaškių lentą ir iš lazdyno padarė šaškes. 12 šaškių nudažė, o kitas 12 paliko natūralios spalvos. Manęs žaisti šaškėmis niekas nemokė. Matyt, įsižiūrėjau, kaip žaidė suaugusieji. Atmenu, pas mus pailsėti atvažiavo mamutės teta. Vieną kartą teta su tėveliu žaidė šaškėmis. Tėtis specialiai šaškę nuo tamsaus langelio pastatė ant šviesaus. Aš pasakiau, kad taip negalima daryti. Vadinasi, jau tada žinojau ėjimus. Vėliau dėl regėjimo gulėdama ligoninėse neatsitraukdavau nuo šaškių lentos. Pati iš popieriaus pasidariau šaškių lentą. Ligoninės kieme buvo kioskelis, kur prekiavo alumi. Kieme mėtėsi kamščiai. Vieni buvo auksinės spalvos, kiti - juodesni. Šie kamščiai man tapo šaškėmis. Regėjimui nusilpus, ilgam teko palikti šaškes. Tik Kauno aklųjų mokykloje sužinojau, kad yra specialios neregiams pritaikytos šaškės. 

 

- Prisiminkite kelią į šaškių sostą. 

- Jis man tikrai nebuvo sunkus. Žaisdavau visur, kur tik turėjau progų. Kauno aklųjų mokykloje šaškėmis pradėjau žaisti su klasės draugu Alfonsu Navickiu. Vėliau mes kartu eidavome į miesto klubą ir dalyvaudavome įvairiausiuose turnyruose. Klasės auklėtojas man iškėlė sąlygą: „Negauk trejeto ir gali žaisti.“ Tada moksleivių žinios vertintos penkiabalėje sistemoje. 1963 m. pirmą kartą gyniau mokyklos garbę. Atstovauti mokyklai tekdavo tuometėse visasąjunginėse aklųjų moksleivių varžybose. 1966 m. išvažiavau į Vilniuje vykusias Lietuvos reginčiųjų moterų šaškių varžybas, kur atstovavau Kaunui. Po dvejų metų tokiose pat varžybose laimėjau trečią vietą. Intensyviai žaisdama nuolat galvodavau apie padėtį ir sužaistų partijų variantus. Ilgainiui man galvoje atsirasdavo šaškių lentos paveiksliukas. Tada kombinuoti tapo nepalyginamai lengviau. Kandidatės į sporto meistres vardą iškovojau neišmanydama jokios teorijos, remdamasi vien tik turima žaidybine praktika. Tik kylant aukštyn teko mokytis šaškių teorijos ir analizuoti garsių šaškininkų sužaistas partijas. Nemėgstu žaisti remdamasi tik teorija. Aš juk visada nueinu į šoną. Kaip vienas kolega pasakė: „Tu vaikštai kreivai.“ Man, kaip žaidėjai, didelį šuolį padėjo padaryti žymus tuometis Lietuvos šaškių treneris Jakovas Šausas. Jis paskolino savo užrašus. Pasielgiau negražiai, juos persirašiau brailio raštu. Tai padariusi ilgai rymojau prie jų. Užrašus išstudijavusi, kaip šaškininkė pradėjau augti lyg ant mielių. Kitas šaškių teorijas persirašydavau ar įsimindavau atmintinai. 

 

- Jūs esate vienintelė tarp neregių šaškių sporto meistrė. Iki šiol žaidžiate. Ar prieš pusę amžiaus užsimezgusi draugystė su garsiomis šaškininkėmis gyva iki šiol? 

- 1968 m. pirmą kartą teko žaisti SSRS reginčių moterų šaškių varžybose. Tada mes, trys Lietuvos „Žalgirio“ draugijos rinktinės šaškininkės, važiavome į Ukrainą, Ternopolį, ginti Lietuvos garbės. Daugiau tokių atskirų moterų komandinių varžybų niekas neorganizavo. Po šių varžybų iki 1982 m. dar keturis kartus žaidžiau SSRS taurės komandinėse šaškių varžybose. Tai buvo tikrai draugiški žmonės. Deja, jau daugelio jų nėra tarp gyvųjų. Su visomis varžovėmis sugyvenau draugiškai. Iki šiol viena kitai skambiname, pasikalbame, atsimename kartu išgyventas „batalijas“. Matyt, aukšto lygio žaidėjoms buvo svarbi ne vien tik sportinė kova, bet ir žmogiškumas. Štai maskvietė Rena Gagarina. Tai puikus žmogus. Kai varžybose Omske susirgo mano treneris, ji priėjo ir paklausė: „Stasele, gal tau reikia pagalbos?“ Ir tikrai, ateidavo, papasakodavo, kokią partiją konkreti priešininkė žaisdavo, ir patardavo, kaip su ja reikėtų kovoti. Iki šiol susiskambinu su Alina Tichejeva, gyvenančia Sankt Peterburge. 

 

- Žaidžiant tarp reginčiųjų be nuotykių neapsieita? 

- Pasitaikydavo visko. Daugelis sportininkų ir teisėjų apie neregius nieko nežinojo. Tiesiog nežinojo, kaip su manimi bendrauti. Atsimenu vieną kuriozinį nutikimą. Vyko TSRS taurės komandinės šaškių varžybos Ukrainoje, sėdžiu prie lentos, laukiu savo varžovės. Teisėjas, priėjęs prie manęs, kitam savo kolegai sako: „Ką man su tokia žaidėja daryti? Sakyti, kur kokia šaškė stovi, ar aiškinti, kur baltas ar juodas langelis?“ Neiškentusi teisėjui paaiškinau, kad man nieko nereikia, tik pasakyti, kiek liko laiko pagalvoti. Reginčiųjų varžybose laikrodžių, pritaikytų neregiams, nebuvo. Dar vienas nesusipratimas nutiko 1980 ar 1981 metais. Daugelis moterų, žaisdamos su manimi, turėjo dvi lentas. Viena, kurioje žaidėme, - tai brailio šaškių lenta, o kita, esanti šalia, - reginčiųjų. Kol galvodavau, varžovė prie kitos lentos taip pat galėdavo mąstyti. Taip nutiko, kad viena iš varžovių mūsų lentoje padarė ėjimą, o savo, tai yra pagalbinėje, pamiršo. Tada aš partiją laimėjau. Priešininkė su varžybų teisėjais nenorėjo sutikti - parašė protestą. Tuo metu visos partijos buvo užrašomos. Man tikrai nebuvo sunku įrodyti, kad laimėjau pelnytai. 

 

- Gyvenimiškasis kelias - lyg margas raštas, išaustas darbščių audėjų rankų. Jame persipina ir šviesios, ir tamsios gijos. Kokia jums šviesiausia gija? 

- Viena mano draugė sakė: „Tu esi gimusi po laiminga žvaigžde.“ Gal iš tiesų taip? Prisėdusi vis pagalvoju apie savo gyvenimą. Tikrai man sekėsi ir neturiu kuo graudentis ar nusivilti. Sekėsi ir sporte, ir darbuose. Dabar man pati svarbiausia ta šviesioji gija - sutikti labai geri bei šviesūs žmonės. Jie lydėjo ir padėjo man visose gyvenimiškojo kelio atkarpose. Štai teko darbuotis Aklųjų draugijos leidykloje. Ten dirbo regintieji. Tai tikrai supratingi, paslaugūs ir puikūs žmonės. Nors leidyklos jau nebėra beveik trisdešimt metų su Elena (Liūne) Tamulioniene iki šiol susiskambiname ir pasikalbame. Susitikti negalime, nes ji gyvena Kaune. 

 

- Juodųjų gijų tikrai nestigo. Slaugėte nepagydomai sergančią seserį, o vėliau ir mamą. Pakalbėkime apie šias iššūkio ir skausmo pilnas dienas. 

- Galbūt gyventi be streso, iššūkių ir netekčių būtų vienpusiška ir nenatūralu. Kaip sakoma: laimę pažinsi nelaimėje. Taip nutiko ir man. Sesuo gyveno viena. Sunkiai susirgusi atvažiavo į Vilnių gydytis. Deja, ji labai greitai užgeso. Iki šiol su didžiausiu dėkingumu prisimenu mūsų medicinos seselę Juliją Vitkauskienę. Jai galėdavau skambinti ir vidurnaktį, pakviesta visada atbėgdavo ir suteikdavo būtiną medicininę pagalbą. Net ir rūbus praskalbdavo. Dar sesei būnant gyvai pasireiškė mamos pirmieji ligos simptomai. Mama pas mane apsigyveno 1979 m., o susirgo 1993-iaisiais. Mudvi su mama grįžome iš parduotuvės. Abi lipome laiptais. Aš pirma nuskubėjau namo. Laukiu, laukiu, o mamutės vis nėra. Radau stovinčią apačioje ir nesiorientuojančią. Paprašiau kaimyno, kad palydėtų namo. Gyvenu trečiame aukšte, mama kiekviename aukšte veržėsi į svetimus butus. Taip jai pasireiškė pirmieji senatvinės sklerozės požymiai. Kitas priepuolis pasikartojo po metų. Vėliau priepuoliai darėsi vis dažnesni ir dažnesni. Man siūlė mamą atiduoti į globos namus, kur ja būtų profesionaliai rūpinamasi. Nesutikau. Nusprendžiau pati rūpintis mamute. Kas slaugė ligotą žmogų, puikiai žino, koks tai sunkus darbas, reikalaujantis ne tiek fizinių, kiek dvasinių jėgų. Nepasakosiu detalių, nes tai per daug asmeniška. Noriu tik pasidžiaugti gerais žmonėmis, kurie nesavanaudiškai padėjo slaugyti mamą. Be jų pagalbos tikrai nežinau, kaip sukčiausi... 

 

- Po artimųjų netekties gyvenate ir tvarkotės viena. Tiesa, patikslinsiu - su nekviesta palydove - liga, bet ne akių. Kaip judviem sekasi sugyventi ir nešti kasdienybės naštą? 

- Esu optimistė. Dėl savęs, ligų ar pralošusi šaškių partiją niekada neverkiau. Dažnai ašarą nubraukiu dėl kitų žmonių gerumo. Man svarbu, kad dar šį tą sugebu savarankiškai nuveikti. Judu pamažu, pasiremdama sienomis, kartais jau atsisėdu ir į dviratę karietaitę. Kalbėčiau netiesą teigdama, kad viską darau pati. Tikrai be pagalbininkės neišsiverčiu. Apsipirkti negaliu nueiti ir kai kurių namų ruošos darbų jau nebeįveikiu. Šaškininkės užsispyrimas padeda man įveikti gyvenime iškylančias kliūtis. 

 

Nuotrauka: Metais sugrįžtant atgalios: Stasė Ingaunytė jaunystėje / „Mūsų žodžio“ archyvo nuotr. 

Jauna mergina sėdi kambaryje prie stalo, ant kurio pastatyta specialiai neregiams pritaikyta šaškių lenta su šaškėmis. Mergina skaitytojui matoma nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Merginos plaukai tamsūs, ilgi, surišti į kuodą. Ji vilki šviesią suknelę ar marškinėlius trumpomis rankovėmis, atrodo susikaupusi. Jos žvilgsnis nukreiptas žemyn į šaškes. Abi rankos padėtos ant stalo ir liečia didžiules, apvalias, maždaug penkių centimetrų skersmens, šaškes. Neregiams pritaikytos šaškės susideda iš didelės, maždaug keturiasdešimties centimetrų, kvadrato formos lentos, ant kurios guli apvalios, į lentą įdubusios, šaškės. Kairėje lentos pusėje stovi stačiakampio formos laikrodis su dviem ciferblatais, o dešinėje lentos pusėje guli keli popieriaus lapai. Už merginos nugaros stovi dar vienas stalas su kėdėmis. Kairėje merginos pusėje matoma plati palangė, ant kurios pastatyta vazoninė gėlė dideliais lapais. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]