Mūzų pėdsakais

Ieva Šukytė, kultūros žurnalistė, [email protected]

„Suteikti regimą pavidalą tam, kas nematoma“

Rugsėjo 20 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodė Igno Jonyno antrasis vaidybinis filmas „Nematoma“, pasakojantis apie Karpatuose gyvenantį Joną (akt. Dainius Kazlauskas), kuris apsimeta neregiu, kad jį pastebėtų televizijos organizuojamas šokių projektas. Scenarijaus autoriai I. Jonynas ir Kristupas Sabolius, rašydami scenarijų, ilgą laiką konsultavosi su regos negalią turinčiais žmonėmis bei kino teatruose rodė specialius seansus su garsiniu vertimu akliesiems. Apie filmą ir vaizduotę kalbamės su vienu iš scenarijaus autorių, filosofu K. Saboliumi. 

- Esate filosofijos mokslų daktaras, dėstote Vilniaus universitete. Kaip atsidūrėte kino industrijoje? 

- Mane jau nuo mokyklos domino dramaturgija ir scenaristika. Turėjau patirties dirbdamas su Oskaro Koršunovo teatru, buvau parašęs keletą pjesių. Mėginau ir pats rašyti scenarijus filmams, tiesa, be aiškesnių realizacijos galimybių. 2007 m. man paskambino režisierius Ignas Jonynas ir pasiūlė pamėginti rašyti scenarijų kartu. Tai buvo pavasaris, o paraiškų priėmimo terminas numatytas žiemą. Galvojome per mažiau nei pusmetį ką nors sukurti. Viskas baigėsi tuo, kad mūsų pirmo bendro darbo, filmo „Lošėjo“ scenarijų rašėme ketverius metus, o premjera įvyko 2013 m. Tapome draugais ir kolegomis, bendradarbiaujame jau dvylika metų. Galima sakyti, kad ši draugystė ir leido man atsidurti kino industrijoje. 

- Su Ignu Jonynu scenarijų rašėte jau antrą kartą. Kaip vyksta jųdviejų rašymo procesas? 

- Pradžioje kurį laiką ieškojome tinkamo bendradarbiavimo modelio. Po minėto Igno skambučio pradėjome žaisti savotišką „sugedusį telefoną“ - jis parašo vieną sceną, o aš kitą, tada jis tęsia toliau, tada vėl aš perimu. Greitai supratome, kad toks pingpongas tikrai veikia kaip „sugedęs telefonas“, kuris generuoja keistą siužetą, bet neatskleidžia jokios temos. Tada susėdome ir ėmėme diskutuoti. Supratome, kad pirmiausia turime atrasti dalykus, kurie jaudina mus abu. Paaiškėjo, kad šis temos išsigryninimo procesas užtrunka gana ilgai. Todėl tik atradę temą, pradedame plėtoti siužetą. Toks modelis nusistovėjo „Lošėjo“ atveju, analogiškai vyko ir su „Nematoma“. 

- I. Jonynas minėjo, kad scenarijaus rašymas vyksta ir filmo montažo metu. Ar labai pakinta scenarijus galutinėje filmo versijoje? 

- Taip, pakeitimų būna nemažai visose gamybos fazėse - pirmiausia jie prasideda rengiantis filmavimui. Pavyzdžiui, didelę įtaką daro lokacijų paieška. Galima sugalvoti kokią tik nori aplinką, bet galiausiai ją reikia surasti pagal turimą biudžetą ir galimybes. Kita vertus, kai aktoriai ima repetuoti scenas, išryškėja tai, kas ne iki galo tinkamai parašyta. Net ir filmuojant nutinka nemažai improvizuotų pakeitimų, o montažas dažniausiai irgi yra dramaturgija, sujungianti atskiras filmo kūrimo dalis į bendrą visumą. Todėl šias jungtis dažnai reikia sustiprinti trūkstamais tekstais, juos tenka iš naujo parašyti. 

- Pagrindinis filmo veikėjas Jonas apsimeta neregiu, kad sudomintų šokių projekto organizatorius. Kodėl pasirinkote scenarijų rašyti apie neregystę? 

- Dėl keleto priežasčių. Regėjimo ir tikrumo ryšys turi ilgą istoriją. Šios temos ištakos siekia neatmenamus laikus, kai žmogus gyveno fiktyviame pasaulyje - visose epochose jį supo mitai, simbolinės sistemos ir įvairiausios rūšies simuliakrai. Šiandien jų vietą užėmė popkultūra ir naujosios technologijos. Santykio su iliuzijomis požiūriu, žmonija nelabai pasistūmėjo į priekį. Viena vertus, esame įpratę tikėti ta tiesa, kurią išvystame savo akimis. Įrodymai apie tikrą dalykų padėtį turi būti pateikiami kaip aiškus ir akivaizdus suvokimas. „Seeing is believing“ (liet. „Matyti yra tikėti“), skelbia garsusis tikėjimo tikrumu principas. Teigiama, kad net ir intelektiniai ar dvasiniai ieškojimai veda į praregėjimo ar nušvitimo būseną, kurioje dalykų padėtis pasirodo ryškioje šviesoje. 

Rega yra pati nepatikimiausia juslė, kurią lengva užvaldyti ir iškreipti. Optinės iliuzijos, veidrodiniai atspindžiai, pilkosios zonos, nematomi taškai, o kartu galinga Vakarų dailės tradicija nuolat mums primena, kad tai, ką matome, tėra pirmoji ir pati didžiausia apgaulė. Priešais mus atsiveriantis juslinis pasaulis dažnai įvardijamas kaip sapnas, iliuzija ar regimybė, kuriuo tikime tik todėl, kad jį matome. Tai reiškia - aklai ir be pagrindo pasitikime savo akimis. 

Kita vertus, tiek man, tiek Ignui regėjimo netekties tema yra jautri ir asmeniškai. Todėl nusprendėme pasigilinti į neregių pasaulį. 

- Ar rašydami scenarijų konsultavotės su regos negalią turinčiais žmonėmis? 

- Taip, ir ne su vienu. Turėjome pokalbių tiek su atskirais neregiais, tiek ir su organizacijomis. Domėjomės jų patirtimis, asmeninėmis istorijomis. Pradžioje labai daug papasakotų elementų nugulė į įvairias scenarijaus versijas, o kartu iš esmės pakeitė mūsų pačių suvokimą apie neregių patirtis. 

- „Nematoma“ neregystę naudoja kaip metaforą kitoms aklumo formoms perteikti. Jūsų nuomone, kaip pasireiškia „aklumas“ mūsų visuomenėje? 

- Mes gyvename vaizdo kultūroje, kai didžioji dalis informacijos perteikiama vizualiai. Ši tendencija susijusi ir su naujųjų technologijų, televizijos, interneto, virtualios realybės įsigalėjimu. Šiuolaikinis žmogus reikalauja vaizdo. Jis suvokia, geidžia, bijo ir tiki tik tuo, kas gali įgauti regimą pavidalą. Todėl vizualizuojama absoliučiai viskas, net ir tai, kas iš prigimties nėra vizualu. Mes jau matėme, kaip atrodo tolimos galaktikos, smegenų neuronų judėjimas, politinių oponentų neigiamos savybės, ateiviai iš kosmoso, statistiniai duomenys ar net įvairios religinės transcendencijos formos. 

Kovoje dėl tiesos susigrumia galios, siekiančios suteikti regimą pavidalą tam, kas nematoma. Ir juo didesni resursai kurti kerintį nematomybės vaizdą, tuo geresni šansai įteigti savąją pasaulio versiją. Regimybė suteikia sceną tiesos manipuliacijos spektakliui. 

Asmeninės patirties nebepakanka. Jei norime suprasti save, būtinas viešas patvirtinimas, kad visa, ką matome ir girdime, iš tikro egzistuoja. Reikia autoritetų, kurie iš ekrano įteisintų pasaulio suvokimo orientyrus. Tik patekus į bulvarinį žurnalą ar televizijos ekraną, žmogaus egzistencijai suteikiama atitinkama vertė. Esu, jeigu esu matomas! 

Filme pamėginame iškelti klausimą, kas liko iš tiesos ir tikrovės tokiame pasaulyje? Kaip atrodo tiesa, kuria negalima manipuliuoti? Ši tema susisiejo su etinės atsakomybės klausimu. Vienintelė tiesa, kurią išgyvenu, bet negaliu pamatyti, yra mūsų praeities „nusikaltimai“. Ar juos galime išpirkti? Ar juos pripažįstame? Kaip pažvelgti praeičiai į akis? 

Būtent todėl juostos siužetas grindžiamas demaskuojančio sutirštinimo principu. Apsimetėlis neregys mėgina užkariauti iliuziją kuriantį ekranų pasaulį, tačiau kartu iššaukia akistatą su praeitimi. Manipuliatorius mėgina įsitraukti į manipuliacijos pasaulį, primesdamas aukštesnio laipsnio manipuliaciją. Ši aplinkybė jam padeda suvokti subjektyvią tiesą apie tai, kad žmogus nusikalsta prieš pasaulį jame gyvendamas. 

- Savo mokslinėse monografijose tyrinėjate vaizduotę. Ar kada esate domėjęsis, kaip įsivaizduoja regos negalią turintys žmonės? 

- Tai labai įdomi tema. Taip, esu ir domėjęsis, ir turėjęs kūrybinių dirbtuvių, ir pats eksperimentavęs šia tema. Įdomu tai, kad vaizduotės požiūriu neregiai yra privilegijuoti. Galima drąsiai teigti, kad regintieji disponuoja prastesne vaizduote, nes pernelyg pasitiki regimu pasauliu. Gastonas Bašliaras (Gaston Bachelard) yra pastebėjęs, kad vaizduotė reikalauja, jog nužudytume vaizdus. Kita vertus, tai, ką vadiname vaizduote, apima visą mūsų pojūčių gamą - tai ir kvapuotė, ir garsuotė, ir jusliuotė, ir judėjimo ar pusiausvyros patyrimas. 

Kai kurie atvejai yra itin intriguojantys. Pavyzdžiui, garsus neregys Johnas Hullas yra aprašęs savo išskirtines patirtis, kurios susijusios su neregio vaizduotės galių panaudojimu. Jis teigia, kad gali „regėti stereovaizdą“, ypač, kai atsiduria lietuje. Tačiau šis vaizdas nėra vizualus, veikiau pagrįstas garsų ir vibracijų vaizduote. Nuo atsimušusių lašų sklindančios bangos leidžia suvokti daiktų padėtį, kuri atsiveria šonuose, už nugaros ar lokalizuoti daiktus, net kai šie yra labai smarkiai nutolę. Tai labiau primena delfino, o ne reginčio žmogaus vaizduotę. 

- „Nematoma“ galės kino teatruose pamatyti ir aklieji. Filmų su garsiniu vertimu mūsų šalyje yra dar nedaug. Kaip kilo idėja pritaikyti filmą regos negalią turintiems žmonėms? 

- Kai mes konsultavomės su neregiais, išgirdome daug dalykų apie jų gyvenimą. Sužinojome, kad jiems labai trūksta prieinamais formatais leidžiamos literatūros, jau nekalbant apie filmus. Todėl nusprendėme, kad būtų svarbu dialogą pratęsti. Neregiai prisidėjo prie filmo kūrybos, todėl būtų sąžininga sukurti sąlygas šį filmą jiems „pamatyti“. Galbūt tai paskatins ir kitus kūrėjus atkreipti dėmesį į šiuos klausimus, o pati filmo tema leistų jautriau ir dėmesingiau išgyventi regėjimo netekties tematiką. 

- Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau iniciatyvų tiek kino, tiek kitų meno rūšių kūrinius pritaikyti negalią turintiems žmonėms, tačiau tai labiau pavienės organizacijų ar atskirų asmenų iniciatyvos. Kaip manote, ko mums reikia, kad tai taptų natūraliai suprantamu, kasdieniu dalyku? 

- Būtina kelti šiuos klausimus. Mes turime suprasti, kad ne tik neregiai, bet ir kitos atskirtį patiriančios grupės yra visaverčiai mūsų visuomenės nariai. Visų pirma, tai reiškia pagarbą ir atsižvelgimą. Šiandien mokomės ekologinio mąstymo, kai turime atsižvelgti į tai, su kuo ir kaip gyvename šiame pasaulyje, kaip turime juo dalintis. Turėtume nustoti mąstyti apie privilegijuotųjų patogumą ir apriboti savo egoizmą. Galbūt ilgainiui tai padarys įtaką ir politikų bei biurokratų sprendimams, kurie leistų užtikrinti oresnę kasdienybę visiems mūsų visuomenės nariams. Kelias ilgas, bet pradėti geriausia nuo savęs. 

Autorės nuotrauka. Ieva Šukytė. Jauna moteris nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Ievos plaukai šviesūs, trumpi, žvilgsnis gilus ir išraiškingas, lūpos - padažytos ryškiu lūpdažiu. Kairėje ausyje moteris segi nedidelį tamsų auskarą. Ieva atrodo rimta ir santūri. Ji vilki tamsų šiltą megztinį ar paltą. 

Nuotrauka. Filmas „Nematoma“ priverčia susimąstyti apie regėjimo ir tikrumo ryšį / kūrėjų nuotr. 

Žmogaus veido nuotrauka. Iš labai arti matoma žmogaus veido dalis nuo nosies galiuko iki antakių. Ant abiejų žmogaus skruostų padėtos kito žmogaus rankos taip, kad delnai apglėbia skruostus, o abu nykščiai prispausti prie akių. Sunku pasakyti, ar taip uždengto žmogaus akys atmerktos, ar užmerktos, bet šis vaizdas - gana sukrečiantis.