Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

MOTERYS, TURINČIOS VIZIJĄ

Rugsėjo 17-oji Kauno mieste gyvenančioms neregėms ir silpnaregėms moterims - ypač svarbi ir atmintina diena: prieš septyniolika metų, 2002-ųjų rudenį, Kaune buvo įsteigtas moterų klubas. Kiek vėliau pavadintas „Vizijos“ vardu šis klubas sėkmingai veikia iki šiol, gausiai lankomas neregių ir silpnaregių kauniečių. Moterys turi kuo didžiuotis, nes panašūs klubai, steigti kituose miestuose, po kelerių metų nustojo gyvuoti. Tuo tarpu kaunietės iki šiol aktyviai dalyvauja „Vizijos“ veikloje. Klubas vienija daugiau nei keturiasdešimt narių. Jame veikia dvi sekcijos: į pirmąją susibūrusios susitikimų gerbėjos, o antrojoje renkasi kulinarijos mėgėjos. Prieš keletą metų savąjį būrelį buvo sutelkusios ir rankdarbių mylėtojos. Nuo pirmųjų veiklos dienų moterų klubui vadovauja nepakeičiamoji pirmininkė Roma Girnienė. 

Ištakos ir atsiradimo istorija 

Neregių ir silpnaregių moterų būrimosi ir organizuotos veiklos ištakos glaudžiai susijusios su tuometiniu Aklųjų bibliotekos Kauno filialu. Bibliotekos patalpose susirinkdavusios moterys domėjosi ne tik knygomis. Jas traukė aktyvus poilsis ir įvairiapusė veikla. Ilgainiui ši moterų grupelė tapo „Danutės klubu“, nes sambūriui vadovavo Danutė Račiukaitienė. Danutei išvykus iš Kauno, moterų veikla apmirė. Kultūros namų direktoriumi tapęs Stasys Babonas dėjo visas pastangas, kad atgaivintų moterų sambūrio veiklą. Aktyvesnėms neregėms jis pasiūlė naujo moterų klubo idėją. Idėja tapo kūnu prieš 17 metų rugsėjo 17 dieną. Naujo moterų klubo prezidente buvo išrinkta Roma Girnienė. „Ilgai dvejojau ir negalėjau apsispręsti. Jau tuo metu įmonėje nebedirbau, buvau „laisvo oro direktorė“. Labai abejojau, ar tikrai susitvarkysiu su man dar nežinoma veikla. Įkalbinėjama palūžau. Sutikusi, manau, klaidos nepadariau. Mūsų klubas aktyviai veikia jau gerus septyniolika metų. Per šiuos metus pažinau ir susidraugavau su daugeliu moterų, panorusių laisvalaikį leisti ne namuose, o klubo patalpose“, - pasakoja R. Girnienė. 

Moterų klubui pradėjus aktyvią veiklą, narės pasigedo pavadinimo. Bendru susitarimu buvo paskelbtas įdomiausio klubo pavadinimo konkursas. Gautus pavadinimo pasiūlymus aptarė visos klubo narės. Po ilgų svarstymų, ginčų ir savų tiesų įrodinėjimų rastas daugumai tinkantis klubo pavadinimas - „Vizija“. Klubo narės sukūrė eiles ir muziką dainai, simbolizuojančiai klubo veiklą. Prie jos kūrimo prisidėjo Angelė Narijauskienė ir Onutė Matusevičiūtė. Ši daina dažniausiai skamba švenčių metu. 

Iš pradžių klubas nebuvo savarankiškas ir, kaip dabar sakoma, „neturėjo toli siekiančių vizijų bei misijų“. Prie tuometinių kultūros namų klubas „Vizija“ veikė kaip paprastas moterų būrelis. Tačiau susirinkusios moterys ne tik bendraudavo, mezgė, nėrė, kirpo, kūrė įvairiausius rankdarbius, bet ir į svečius kviesdavosi įdomius žmones. Vėliau susitikimai buvo aptarinėjami ir galvojama, ką galima būtų dar pasikviesti. 

Ilgametė moterų klubo narė Gražina Siderevičienė pasakoja: „Suėjusios didelių vilčių ir siekių neturėjome. Tuo metu Romos dar gerai nepažinojome ir tik vėliau supratome, kokia gabi ir pareiginga yra mūsų prezidentė. Ji iki šiol sklidina įvairiausių, kartais netgi netikėtų, sumanymų bei naujienų. Grįžtant prie ištakų, norėčiau pažymėti, kad mūsų moterys tikrai labai norėjo tokio klubo. Visos su dideliu noru jį lankė ir lanko. Ne viskas pasidarė iš karto, mes ėjome mažais, bet tvirtais žingsneliais pirmyn. Laimei, rinktis buvo kur. Turėjome ir tebeturime taip vadinamąją kamerinę patalpą. Čia organizuojame įvairiausius susitikimus. Iš pradžių susitikimus rengiau aš, o vėliau šį darbą perėmė Roma. Kviesdavausi man įdomius žmones, įvairių specialybių profesionalus. Ypač atmenu susitikimus su kirpėjomis, visažistėmis ir kitomis kūno priežiūra užsiimančiomis specialistėmis. Rengėme ir intelektualius susitikimus. Vienas įsimintinų renginių - susitikimas frankomanijos tema. Tuo metu prancūzų draugijai vadovavo Danutė Strakšienė. Ką jau bekalbėti apie kviestuosius medicinos specialistus. Ilgainiui susiformavo klubo branduolys. Per septyniolika veiklos metų jis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Eiti į klubą man visuomet įdomu. Buvimas drauge peraugo į šeimyninį bendravimą, ypač - kulinarijos sekcijoje.“ 

Gražinai antrina Marija Šipavičienė: „Moterų klubo nare esu jau dvylika metų. Patekimo į jį istorija taip pat neeilinė. Kai man nustatė progresuojančią akių ligą, netekau po kojomis tvirto pagrindo. Dirbu virėja darželyje, o šiame darbe itin svarbus regėjimas. Dabar jau nesidroviu darbo vietoj naudotis didinamaisiais stiklais, bet prieš dvylika metų... Iki tol aklumas man buvo pati baisiausia liga. Neregių gailėjau ir juos užjaučiau. Pamačius autobuse ar troleibuse neregį man tiesiog širdį suspausdavo. Tačiau požiūrį pakeitė netikėtas dviejų viešnių apsilankymas. Kartą manęs aplankyti užsuko Roma Girnienė ir Irena Karsokaitė. Išgirdusi mano svarstymus apie aklumą, Roma tarė: „Manęs gailėti nereikia.“ Viešnių raginama nedrąsiai peržengiau moterų klubo slenkstį. Jaučiu, kad čia atradau tikrą šeimą. Būnant moterų klube viskas pasimiršta ir negalia nuleidžiama juokais.“ 

Veiklos kaleidoskopas 

Į naujai įsteigto klubo veiklą įsitraukė apie 60 moterų. R. Girnienė prisimena: „Vienu metu aš išsigandau. Mūsų klubo narių skaičius lenkė net kai kuriuos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rajonų filialus. Rimtai planavome, kaip pristabdyti naujų narių priėmimą. Laimei, numatytų priemonių neprisireikė. Dabar „Vizijai“ priklauso 40 moterų. Vyriausia mūsų klubo narė yra gimusi 1926, o jauniausia - 1975 metais. Tiesa, griežtos narystės neturime. Mes demokratiškos - laisvas įėjimas, laisvas ir išėjimas. Moterys niekuo nėra įpareigotos. Gal laisva ir demokratiška klubo lankymo bei narystės forma iki šiol išlaiko sambūrio patrauklumą?“ 

Moterų klubas į susitikimus renkasi du kartus per savaitę. Veikla vystoma keliomis kryptimis. Organizuojami pokalbių susitikimai. Jų metu moterys dalinasi patirtimi ir kelionių įspūdžiais. Antroji - garbingo svečio apsilankymas. Per tuos veiklos metus moterų klube viešėjo labai didelis svečių būrys. Susitikimų temų kaleidoskopas itin platus, sukurtas pradedant aktoriais, muzikais, politikais, gydytojais ir baigiant įdomiais neregiais. Dar kita kryptis - ekskursijos ir pažintinės kelionės. Į jas vykstama su šeimos nariais. Bet pati populiariausia veiklos sritis - kulinarija. 

„Kalbant apie renginius, patys lankomiausi - advento vakarai. Į juos suguža pilnutėlė salė. Vakaronių metu dalyvauja kanklių ansamblis. Į svečius taip pat kviečiamės ir kitus ansamblius bei atlikėjus. Mūsų klubo moterys paruošia advento valgius. Juos rodome susirinkusiems ir dalinamės patiekalų receptais. Po koncerto visi vaišinamės. Šventinis šurmulys užburia ir pakylėja. Tokie vakarai labai svarbūs: ne tik susirinkę žiūrovai lieka patenkinti, bet ir mūsų moterys išsineša jaukumo, gero, nesavanaudiško darbo, o kartu ir pasididžiavimo savimi jausmą“, - džiaugiasi klubo prezidentė. 

Kulinarijos sekcija 

Moterų klubo narės nuolat galvoja apie įvairialypę veiklą. Ieškomos ir išmėginamos naujos veikos. Viena labiausiai pavykusių veiklos formų - kulinarijos mėgėjų grupelės subūrimas. Iš pradžių neregių ir silpnaregių buvo penkiolika, dabar būrelį nuolat lanko 12 moterų. 

Kulinarijos mėgėjų veiklos pradžia neatsiejama nuo puikiosios ir taupiosios šeimininkės Onos Baublinienės. Ji parinkdavo receptus, o moterys apsitarusios atnešdavo patiekalui gaminti reikalingus maisto produktus. Gamindavo visos kartu. Onutė visoms paskirstydavo konkrečias užduotis: vienos pjaustydavo daržoves, kitos mėsą, trečios stovėjo prie viryklės, ketvirtos apipavidalinusios pagamintą patiekalą patiekdavo jį ant stalo. Skanaudamos patiekalą šeimininkės aptardavo jo privalumus, o jei pasitaikydavo, ir trūkumus. Onutei pasitraukus iš aktyvios veiklos, Roma galvojo, kuria linkme pakreipti kulinarijos mėgėjas. Klubo prezidentė rado saliamonišką sprendimą: dabar kiekviena narė atsineša iš anksto pagamintą patiekalą ir pristato jį kitoms moterims. Pasidalinusios receptais, moterys mėgina įvairius patiekalus pasigaminti pačios. G. Siderevičienė džiaugiasi: „Turime įrengtą savo virtuvėlę. Čia drauge praleidžiame nemažai laiko. Mes suartėjome ir tapome lyg nuoširdžios giminaitės. Valgio gaminimas suartina ir suvienija. Neretai pagaminusios patiekalą užsisėdime iki vėlumos. Mes kalbamės, diskutuojame ir nevengiame paatvirauti. Viena kita pasitikime ir gal todėl retkarčiais kalbamės itin asmeniškomis temomis. Netgi klubo dešimtmečio proga pačios išleidome receptų knygelę. Joje sudėti mūsų pačių gamintų patiekalų receptai.“ 

Kaune aktyviai veikiantis moterų klubas „Vizija“ dar tikrai ne finišo tiesiojoje. Jo narės ir prezidentė turi platų veiklos lauką ir naujų planų bei sumanymų. Nesinorėtų galvoti, kad negavus finansavimo klubo neliktų. Prezidentė R. Girnienė tikisi, kad Kaune gyvenančios neregės ir silpnaregės moterys ir toliau susitikinės ir džiugins viena kitą, net jei nesulauks finansinės paramos. Vilkimės, kad kaunietės tokio negailestingo scenarijaus nesulauks.