Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

SKAIČIŲ IR FIGŪRŲ APSUPTYJE

Parašas po straipsniu

Už lango rugsėjis, žinių, mokslo metų pradžios mėnuo. Tai kartu ir mokytojų mėnuo, nes be jų žinių perteikimas sunkiai įsivaizduojamas. Viena svarbiausių mokytojų savybių – pašaukimas. Būtent tokia dovana apdovanotas mokytojas Gediminas Rutkauskas, mokykloje išdirbęs keturiasdešimt metų. Pedagogas savo gyvenimą paskyrė negalią turintiems mokiniams. Mokyti matematikos – tikrai nėra lengva užduotis. Apie tai ir dar daug ką kalbame su G. Rutkausku, buvusiu ilgamečiu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytoju. 

 

– Rugsėjo 1–oji. Kiekvienas mūsų turime su šia diena asmeninį, betarpišką santykį: kaip buvę mokiniai ar mokinių tėvai. Jūs daugiau nei keturis dešimtmečius dirbote mokytoju. Koks Jūsų santykis su šia diena? 

– Iš tiesų, šios dienos vertinimas nėra vienasluoksnis. Ją švenčiu arba miniu jau 57 metus. Pirmiausia – kaip mokinukas. Tada ši diena buvo bauginanti, skaudi, pilna nerimo ir nelaukiama. Iš namų tekdavo važiuoti į taip tuomet neapkenčiamą Kauną. Nenorėjau palikti tėvų, brolių, o ypač – draugų. Tiesa, mokykloje nebuvo jau taip blogai, tačiau išvykimo iš namų faktas keldavo nerimą. Vėliau, studijuodamas aukštojoje mokykloje, šią dieną pasitikdavau su visiškai kitomis emocijomis. Smagu būdavo po vasaros išvysti savo draugus "studiozus". Iki šiol atmenu puikias neoficialias studentų rengtas šventes. Pradėjus dirbti mokytoju ši diena simbolizuodavo naujų mokslo metų, naujo darbo ciklo pradžią. Dabar esu senelis. Tai man vėl nauja patirtis, susijusi su rugsėjo 1–ąja. Ši diena verčia pasitempti ir džiaugtis gėlių puokštėmis bei margaspalviais balionais pražydusiomis gatvėmis. 

 

– Teigiama, kad mokykla – lyg tvirto pamato būsimam gyvenimui garantas. Pakalbėkime apie Jūsų mokyklinius metus. Kokius pagrindus Jūs išsinešėte iš Kauno aklųjų mokyklos? 

– Mokykliniai metai vertintini dvejopai. Viena yra žiūrėti to meto mokinuko akimis, kita – vertinti iš laiko perspektyvos, turint sukauptos gyvenimiškosios patirties. Žiūrint mokinuko akimis mokykla – ne pasakų namelis, dengtas meduoliais. Pirmiausia ji buvo skaudžių išgyvenimų priežastis, išsiskyrimo su brangiausiais žmonėmis kaltininkė. Mokykloje kankindavo nuolatinis namų ilgesys. Namiškius pamatydavau tik atostogų metu. Tuo metu mokomoji savaitė truko šešias dienas. Tekdavo mokytis ir šeštadieniais. Kita vertus, Kauno aklųjų mokykloje dirbo tikrai geri mokytojai. Daugelis jų pedagoginę veiklą buvo pradėję dar tarpukario Lietuvoje. Aš mokyklą pradėjau lankyti 1961 metais. Čia visi gyvenome draugiškai ir jokių patyčių tikrai nebuvo. Pirmoji mano mokytoja buvo Elena Merkienė. Mes nuolat buvome kuo nors užimti, laiko dykaduoniauti neturėjome. Kiekvienas atrasdavome sau mielą ir tinkantį pomėgį. Vieni pasinerdavo į muzikos garsus, kiti skindavo laurus sporto aikštynuose, treti – laisvalaikį leisdavo skaitydami. Aš gi nuo trečios klasės susidomėjau šachmatais, jais domiuosi ir žaidžiu iki šiol. 

 

– Neregių atmintyje įstrigęs Jūsų, tuomet septynmečio vaiko, atsakymas Kauno aklųjų mokyklos direktoriui Antanui Baltramiejūnui. Tai apie matymą ir Sibirą... 

– Pradinę mokyklą norėjau lankyti šalia namų, tačiau mokytojas, pamatęs mano silpną regėjimą, tėvams patarė leisti mokytis į specialią mokyklą, pritaikytą vaikams su regos negalia. Taip mes su mama atsidūrėme Kaune. Tais laikais ne taip parasta buvo tapti šios mokyklos mokiniu. Teko kalbėtis su priėmimo komisija. Tuomet buvau labai drąsus septynmetis: iki šiol negaliu suprasti, iš kur ta drąsa. Komisija manęs daug ko klausinėjo. Aš drąsiai atsakiau į visus užduodamus klausimus. Užtikrinau, kad noriu mokytis šiuose gražiuose rūmuose. Tada mokyklos direktorius A. Baltramiejūnas paklausė: "Ar buvai Vilniuje?" Aš atkirtau, kad ne tik Vilniuje, bet ir Sibire buvau. Komisija trumpam suglumo. Vėliau mokytojai mamai pasakė, kad aš galįs mokytis ir bendrojo lavinimo mokykloje, bet komisija nusprendė mane priimti, nes tikėjo, kad "iš jo gali išaugti neblogas žmogus". 

 

– Gyvenime neieškojote lengvų kelių. Štai aukštojoje mokykloje pasirinkote silpnaregiui sunkiai įveikiamą specialybę – matematiką. Kas paskatino šį pasirinkimą? 

– Kauno aklųjų mokyklą baigiau 1973 metais. Paskutinėse klasėse galvojau apie ateitį. Mokykloje matematika man gerai sekėsi, bijojau, kad koją gali pakišti kalbos. Tačiau tuo metu labai trūkstant matematikos mokytojų, Vilniaus pedagoginis institutas eksperimentavo ir visiems, norintiesiems studijuoti matematiką, leido laikyti tik vieną egzaminą – lietuvių kalbos ir literatūros. Šiuo masalu susigundėme mudu su draugu neregiu Antanu Žadeikiu. Abu įstojome. Vis dėlto pirmasis studijų pusmetis buvo tikrai sunkus. Mes nesuspėdavome konspektuoti kartu su bendramoksliais. Tuo metu matematikos vadovėlių nebuvo. Tiesa, draugai visada pagelbėdavo. Tik antrąjį pusmetį "prasilaužiau" ir prisitaikiau prie dėstytojų diktuojamo tempo, net sulaukiau dėstytojų pagyrų. Mums, neregiams studijos buvo itin finansiškai naudingos: gaudavome ne tik stipendiją, pašalpą skaitovui, bet ir neįgaliojo pensiją. Mėnesio pajamos buvo apie 150 rublių, o tais laikais tai nemaži pinigai. Mano tėveliai labai stebėdavosi, kad aš iš jų neprašau pinigų. Jie gi žinojo, kad kiti studentai be pagalbos ne itin sudurdavo galą su galu. 

 

– O kaip tapote mokytoju? 

– Baigus studijas buvo privaloma atidirbti trejus metus paskirtoje mokykloje. Mane nukreipė į Lietuvos aklųjų draugiją (LAD). Tuometinis LAD centro tarybos pavaduotojas Antanas Grigutis pasiūlė įsidarbinti Vilniaus Antano Jonyno internatinėje mokykloje auklėtoju. Nieko kito neliko, kaip sutikti. Auklėtoju dirbau dvejus metus. Norėjau kelti sparnus ir nuėjęs pas mokyklos direktorių pasiprašiau atleidžiamas. Direktorius kategoriškai pasakė, kad turiu atidirbti paskirtus metus ir tada galėsiantis eiti kur norįs. Man pasiūlė iš auklėtojų pereiti į mokytojus. Sutikau ir vienoje darbovietėje išdirbau iki pat užtarnauto poilsio. 

 

– Visą gyvenimą mokėte vaikus su regos negalia. Kaip per tuos keliasdešimt metų pasikeitė Jūsų mokiniai? 

– Kiekviena mokinių karta yra skirtinga. Ankstesnės buvo kuklios ir paklusnios, o mokytojų žodis – gerbtinas ir įsiklausytinas. Lūžis įvyko į mokyklą atkeliavus naujoms technologijoms. Jos pakeitė mokinius, jų dėka prasiplėtė vaikų akiratis ir pasaulio pažinimas. Mokiniai tapo labiau savimi pasitikintys, tačiau uždaresni, nenoriai priimantys patarimus. Šiandieniniame pasaulyje daugelis matematikai gabių mokinių pasuka informacinių technologijų keliu. 

 

– Dabar jau iš laiko ir atstumo perspektyvos galite palyginti įtraukųjį ugdymą ir mokymą tam pritaikytose specialiose mokyklose. Kuri mokymo forma neįgaliam moksleiviui yra priimtinesnė? 

– Uždavėte tikrai sunkų klausimą. Norėdamas į jį atsakyti neapsiribosiu vienu teiginiu. Pirmiausia, būtina atsižvelgti į paties vaiko interesus ir, žinoma, į jo regėjimo likutį. Vaikui baisiausia patirtis – išsiskyrimas su artima aplinka. Šis potyris išlieka visam gyvenimui. Todėl jeigu vaikas silpnaregis, tikrai nėra būtinybės jį gabenti į specialią mokyklą. Tačiau nematantiems arba labai silpnai matantiems vaikams rekomenduočiau specializuotas mokyklas. Jose visas ugdymo procesas pritaikytas vaikams su negalia. Šiose mokyklose sukaupta daug įvairiausių pagalbinių mokymo priemonių. Pagaliau ir pedagogai apmokyti dirbti su regos negalią turinčiais mokiniais. Specializuotų mokyklų moksleiviai taip pat turi didelę laisvę. Jie gali nevaržomai išeiti iš mokyklos, savaitgaliui grįžti namo. O ką jau bekalbėti apie tokiose mokyklose teikiamas specifines paslaugas! 

 

– Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje garsėjate ne tik kaip puikus matematikos mokytojas, bet ir kaip šachmatininkas, šio žaidimo propaguotojas. Kada Jūsų pasaulyje įsitvirtino šis intelektualinis žaidimas? 

– Vienu žodeliu jau užsiminiau. Buvau trečiokas. Mokytojas Bronius Ibenskas, surinkęs mokinius, pasiūlė žaisti šachmatais. Iš karto man patiko! Jau po trejų metų dalyvavau pirmose tarptautinėse moksleivių varžybose Kijeve. Iki šiol atsimenu, kad iš penkių galimų taškų surinkau du. Tai man buvo didelis pasiekimas. Studijų metais šachmatais nežaidžiau, tik pradėjęs dirbti mokytoju atnaujinau šį žaidimą. Esu LASS šachmatų čempionas ir daugkartinis prizininkas. Šachmatų treneriu pradėjau dirbti 1979 metais ir juo dirbu iki šiol. Per tuos metus pavyko išauginti nemažą būrelį gerų šachmatininkų. Su jais tenka konkuruoti dėl prizinių vietų. 

 

– Jau keleri metai, kai kasdien nebestovite priešais klasę. Dažnam tokios permainos yra tikras iššūkis. Ką Jums reiškia šie pokyčiai? 

– Natūralus pasikeitimas nėra skaudus, kada turi užsiėmimą arba pomėgį. Vieną kartą per savaitę važiuoju į mokyklą. Mokinius mokau žaisti šachmatais. Laisvomis dienomis su kitais šaškių ir šachmatų mėgėjais susirenkame Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre ir ten žaidžiame, sprendžiame šachmatų uždavinius. Dar kartą pasikartosiu – nenorėdami susirgti ir jaustis nepilnaverčiams, nepasiduokite televizoriaus ir namų kerams. Turėkite mėgstamą užsiėmimą. 

 

Nuotrauka: Baigęs mokytojauti G. Rutkauskas nestokoja mėgstamos veiklos / asmeninio archyvo nuotr. 

Gedimino Rutkausko nuotrauka. Vyresnio amžiaus vyras pozuoja lauke. Vasaros metas, matoma žolė ir už vyro nugaros augantys medžiai. Vyras vidutinio sudėjimo, su ūsais. Jis švelniai šypsosi, prisimerkęs, tačiau žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Gediminas užsidėjęs šviesią kepurę, vilki šviesius marškinius trumpomis rankovėmis, šviesius šortus iki kelių, tamsius batus ir tamsias kojines. Vyras stovi kairiąja ranka atsirėmęs į masyvų, maždaug metro aukščio, šviesų akmenį, ant kurio pritvirtintas geležinis medžio lapo dirbinys. Geležinis lapas taip pat maždaug metro aukščio ir panašaus pločio, jis padarytas tarsi tuščiaviduris, matosi tik jo augalinių gyslų raizginys. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]