Redakcijos skiltis

Rudens pradžia dažnam mūsų atneša sėslesnę negu vasarą geografiją, rimstančius po atostogų sugrįžusių kolegų pasakojimus ir kasdienius įsipareigojimus, įtraukiančius į tam tikrą ritmą: daugiau veiklos, daugiau judesio po institucijas, apskritai – daugiau režimo, kad ir sugaudant vaikus iš vakarėjančio kiemo. O ir jiems ne pyragai – grįžtant į mokyklas visuomet atrodo, kad atostogos buvo nedovanotinai trumpos. Mes gi dažnai pasvarstome, kad būtų pravartu žinoti, kiek Lietuvos mastu mokinių, palytėtų regos negalios, atveria bendrojo lavinimo mokyklų duris, kokios jiems reikia pagalbos, paramos. Deja, sužinome tik apie tuos, kurie nori būti žinomi – švietimo įstaigų koridoriuose dabartinių mokinių negalia užšifruota fraze "turintys specialiųjų poreikių". 

Vis dėlto, noras tobulėti nepriklauso nuo sugalvotų šifrų. Štai šįmet vasarą bakalauro diplomą, ir netgi atspausdintą brailio raštu, prie savęs glaudusi Ugnė Žilytė mokosi toliau – jau kitame universitete, bet apie studijų procesą, be nedidelių taisytinų dalykų, mergina prisimena pozityviai. Turbūt tokių patirčių tikisi švieži pirmakursiai broliai Paulius ir Vytautas Lėveriai, tvirtinantys, kad nebuvo nė minties baigus vidurinį mokslą nestudijuoti. Studijos esą pati geriausia vieta brandai, asmeniniam ir profesiniam augimui, platesnėms galimybėms atverti. "Nėra jokios sensacijos, kai mes kalbame apie tai, kad švietimas yra viena didžiųjų XXI a. problemų, kaip ir skurdas, migracija, sienų apsauga, solidarumas, bendradarbiavimas, – sakė filosofas Leonidas Donskis. – Švietimas yra be galo svarbus, nes pasaulyje labai aiškiai suprasta, kad išsilavinę žmonės yra ne šiaip sau ekonominė arba gamybinė jėga – jie, visų pirma, yra solidarūs žmonės, platesnio akiračio, platesnio horizonto, kurie gali suvokti gana sudėtingas mūsų pasaulio realijas." 

Linkėdami sėkmės ne tik besimokantiems, bet ir išsaugojusiems smalsumą, norą sužinoti daugiau, dalinamės rugsėjo subrandintomis istorijomis. Ir mintyse pritariame vienai iš mūsų šio mėnesio pašnekovių – laukia darbingas ruduo. 

Ginta Čingaitė–Kiznienė 

Gintos Čingaitės–Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abejomis rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą.