Redakcijos skiltis

 

 

Parašas po straipsniu

Rugpjūčio 23-iąją minėsime Baltijos kelio trisdešimtmetį. Toks laiko tarpas yra pakankamai ilgas, kad būtų galima įvertinti idėjos svarbą, jos jėgą, apgalvoti pokyčius. Juos 2009 metais pagerbė UNESCO komisija, Baltijos kelio dieną ir ją liudijančių dokumentų kolekciją įrašydama į "Pasaulio atminties" registrą. Yra buvę, kad Baltijos kelio fenomenas atkartojamas kitose šalyse, pavyzdžiui, 2013 metais už rankų jis įkvėpė susijungti Ispanijos katalonus, siekusius priminti savo nepriklausomybės troškimą. Tačiau jų gražioje grandinėje, lyginant su mūsiške, man rodos, trūko energetinės galios, kurią nuo Vilniaus iki Talino spinduliavo tvirtai apsisprendę Baltijos šalių piliečiai. 

Be abejo, kiekvienas mūsų su šiuo įvykiu turime savą santykį, tačiau iki šiol istorikams ar tų įvykių dalyviams yra sunkiai suvokiama, kaip per tokį trumpą laiką esant tuometinėms ryšio ir susiekimo galimybėms buvo įmanoma suorganizuoti šitokio masto akciją. Bet svarbiausia, kaip yra pastebėjęs filosofas Leonidas Donskis, 1989-aisiais, kai taikių protestų baigtis anaiptol nebuvo aiški, reikėjo ne vien išskirtinio žmonių solidarumo, bet, pirmiausia, nugalėti baimę. Todėl neveltui apie 600 kilometrų nusitęsusi gyva žmonių grandinė savo vidine jėga pakerėjo pasaulį. Ir ėmė jį keisti. 

Apie Baltijos kelią kalbėti tik dokumentų ir faktų kalba, tolygu pasakyti dalį tiesos. Kai verti 1989-ųjų "Mūsų žodžio" rudeninių numerių puslapius, šalia faktų nesunku apčiuopti ir kitką, sunkiai aprašomą. Tai - ypatingą atmosferą, vilties ir ryžto bangą, nunešusią Baltijos šalis iki Nepriklausomybės. Kiekvienas iš mūsų, tuomet prisidėjęs idėjomis, ištiesęs ranką kitam ar klausęsis tiesioginės radijo transliacijos, dabar pasakojantis apie šį įvykį savo vaikams, yra Baltijos kelio dalis. "Baltijos kelias - tai mes" skelbia šiųmetis jubiliejinis šūkis. Organizatoriai palaiko iniciatyvą 2039 metais, švenčiant 50-ąsias metines, atkartoti Baltijos kelią. Jo šerdyje yra tai, kas iš tiesų mus jungia. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

 

Archyvinė V. Dulkės Baltijos kelio nuotrauka. Joje - rankomis susikibusių žmonių, išsirikiavusių palei asfaltuoto kelio kelkraščio liniją, grandinė. Pirmajame nuotraukos plane, kairėje nuotraukos pusėje, visu ūgiu matomas jaunas vyras, prie savęs priglaudęs kūdikį. Vaiką vyras laiko patogiai įsitaisiusį nešioklėje, kurią per pečius, tarsi kuprinę, pasikabinęs ant pilvo. Vyras kairiąja ranka susikibęs su jauna moterimi, toliau lygia linija išsirikiavę trys vaikai ir kitos šeimos. Nuotraukoje matyti, kad susivienijusių žmonių linija - neturi pabaigos. Kai kurie žmonės žiūri tiesiai į skaitytoją, kiti - kiek nedrąsiais žvilgsniais dairosi aplinkui. Tolumoje matoma žmonių iškelta vėliava. Už žmonių nugarų stovi automobiliai ir nedidelis autobusas. Dar toliau matomi žaliuojantys krūmai ir medžiai. Nuotraukos atmosfera išskirtinė - jaučiama vienybė ir pakili nuotaika. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]