Redakcijos skiltis

Pastaraisiais metais daug kalbama apie atskirties mažinimą. Ir tai puiku! Visuomenė atsiveria įvairiomis socialinėms grupėms, atsiranda daugiau supratimo ir žinojimo, o pavymui ir pakantumo, bendradarbiavimo. Tarkim, teatrams, kino festivaliams jau savaime suprantama, kad reikia pasirūpinti specialiais seansais su garsiniu vaizdavimu, o iš įvairių muziejų gauname užklausų, ką reikėtų padaryti, kad neregiai galėtų patirti vizualųjį meną. 

Vis dėlto per daugelį metų darbo bendruomenėje, galiu tvirtinti, kad daug didesnė yra ne fizinė, o socialinė negalia. Fizinę negalią turinčiam žmogui yra kompensacinių priemonių, pagaliau - į pagalbą ateina žmogus, socialinis darbuotojas. Ypač šiuolaikinės technologijos neregiui plačiai atveria duris į pasaulį - tik išmok valdyti ir įgauk drąsos naudotis. Tačiau kad toliau pažinčiau pasaulį, būtina socialinė kompetencija: kad gebėčiau susikalbėti, suvokčiau savo galimybes ir tai, kaip kompensuoti, ko negaliu. Tiesą pasakius, ne pasaulis kaltas, kad esame užsisklendę ir tarsi kažkas su mumis nenori bendrauti. Pasaulis su mumis nebendrauja ne todėl, kad tu neturi kojos, rankos ar nematai, bet dėl to, kokie slepiamės giliai viduje - pikti, reikalaujantys, kaltinantys kitus. Kad į bet kokį žmogų, nesvarbu - sveiką ar su negalia, siekiantį sužinoti, pažinti, kalbėtis, kiti žmonės reaguotų negatyviai, nėra tekę matyti daug tokių situacijų. Ir tie neregiai, kurie priima save tokį, kokie yra, mąsto plačiau nei vien tik savo interesai - jie atsiveria kitiems, nesijaučia atstumti ir patiria pilnavertį gyvenimą. 

LASS deda daug pastangų savęs pažinimo galimybėms sukurti. Man labai džiugu, kad šiemet Zelva tapo visiškai kitokia - kai debesų pieva nusileido į Zelvą arba kai Zelva buvo pakelta į debesis, progų pasitikrinti savo atsivėrimą su įvairiausiais, gal net keisčiausiais žmonėmis tikrai buvo. Ir tas buvimas drauge išplėtė tiek neregių, tiek reginčiųjų pasaulio ribas. Grįžtu prie tos pačios minties: instrumentų fizinei negaliai kompensuoti mes gauname iš aplinkos, tai yra kitų žmonių. Tačiau kurti, pažinti, nugalėti save, investuoti į savo asmenybės augimą - tai tik paties žmogaus galioje. 

Lina Puodžiūnienė 

Linos Puodžiūnienės nuotrauka. Vidutinio amžiaus moteris pozuoja dideliame aukštyje, sėdėdama ant apžvalgos bokšto grindų. Nuotraukoje matoma tik dalis apžvalgos bokšto - jis metalinis, aukštais turėklais, grindys taip pat iš metalo, tačiau skylėtos tarsi tinklas, tad žiūrint į apačią iš viršaus matoma žemė. Tolumoje - žaliuojančios pušų ir eglių viršūnės. Moteris sėdi patogiai įsitaisiusi, sukryžiavusi kojas ir atsirėmusi į turėklą. Į skaitytoją ji kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Lina - vidutinio sudėjimo, trumpų šviesių banguotų plaukų. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris nuoširdžiai šypsosi. Ji vilki šviesius marškinius ilgoms rankovėmis, ant pečių užsigaubusi tamsią gėlėmis margintą skarą, dėvi kelnes su didelėmis kišenėmis, sportinius batelius. Moteris spinduliuoja pozityvumu ir šiluma.