Regimi neregiai

Autoriaus nuotr.Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Nepopuliarus ir visur esantis Lenis Tristano

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Amžininkai sakydavo, kad Lenio Tristano (Lennie Tristano) skambinimas - šaltas ir bejausmis. Retas kritikas suprato jo inovacijas, publika nesiveržė į jo koncertus, o ir jis pats mažiausiai už viską troško bastytis po turus ir vargintis mėginant sužavėti klausytojus, nepasiruošusius išgirsti ir suprasti jo vizionierišką muziką. Šlovė vengė jo, jis savo ruožtu stūmė ją nuo savęs. Bet vis dėlto šį žmogų, kurio gimimo 100-metis šiemet minimas, mes prisimename kaip didžiulės reikšmės ir įtakos asmenybę. 

Dėl tų keistų santykių su scena jis paliko sąlyginai nedaug įrašų, bet juose dokumentuoti keli reikšmingi džiazo raidos etapai: pirmasis "cool" džiazo stiliaus pavyzdys (1949), pirmieji visiškai laisvos improvizacijos momentai (taip pat 1949), pirmoji atonali improvizacija (1953). Lenis vienas pirmųjų panaudojo daugiakanalio įrašo techniką ir montavo viename įraše kelias savo įgrotas partijas. Dalis profesionalų žvelgė į šiuos eksperimentus įtariai, vadino tai sukčiavimu ir savo tikrųjų galimybių pagražinimu. Bet L. Tristano nebuvo, ko slėpti. Jo technika leido jam ne tik groti didžiuliu greičiu, jis buvo tikras poliritmijos, sudėtingos harmonijos, polifonijos ir balsavados meistras, spontaniškoje kūryboje suvaldydavęs labai įmantrius muzikinius darinius. 

Tais gebėjimais jis dalijosi su kitais. Įsteigęs savo mokyklą, dėstė džiazo improvizaciją pagal savo sukurtą sistemą, kuri padėjo pagrindus šiuolaikiniams džiazo dėstymo principams. Jo mokiniai, tarp kurių buvo Vornas Maršas (Warne Marsh), Li Konitzas (Lee Konitz) ir Šeila Džordan (Sheila Jordan), turėjo klausytis iškilių muzikantų solo bei juos atkartoti - pirmiausia dainuodami, po to vizualizuodami mintimis ir galiausiai - instrumentu. Jis mokė juos pamiršti "paruoštukus", gelbstinčius dažną nepatyrusį muzikantą improvizacijoje, o mąstyti visuomet aktyviai. Groti visomis tonacijomis, transponuoti, pažinti iš klausos - jo mokiniams keliami uždaviniai buvo sunkūs, o priemonių arsenalas jiems įgyvendinti - efektyvus. Svarbiausia, jis mokė ir ragino savo studentus neiti pramintais takais ir nebūti panašiais į visuotinai praėjusio amžiaus viduryje mėgdžiotą Čarlį Parkerį, su kuriuo, beje, siejo gili tarpusavio pagarba ir žavėjimasis. 

Jiedu susipažino klube: Parkeris it prikaustytas klausėsi L. Tristano trio, o koncertui pasibaigus, pamatęs, kad kiti du muzikantai nulipo nuo scenos, palikę neregį pianistą be pagalbos, paskubėjo ištiesti jam ranką. Tristano gerai orientavosi ten, kur grojo, asistavimas jam nebuvo būtinas, bet jautriai priėmė rūpestį iš muzikanto, kuris įkūnijo savimi aukščiausią džiazo meno formą tuomet. "Tie, kas kalba, jog jis yra šaltas, klysta, - kalbėjo apie Lenį Parkeris. - Jis turi didelę širdį, ir ji yra jo muzikoje... Jis gali groti bet kur su bet kuo. Stulbinantis muzikantas." 

Jo genialumą atpažino kolegos, kai kurie įžvalgseni kritikai ir nedidelė dalis "pasikausčiusių" melomanų. Ir dabar jo įrašai nėra perkamiausių topuose. Bet šiandienis džiazas be Lenio Tristano indėlio nebūtų tapęs tuo, kas jis dabar yra. 

Paklausykite L. Tristano geriausios muzikos rinkinio paspaudę nuorodą

 

Nuotrauka: Lenis Tristano 

Pianisto, kompozitoriaus Lenio Tristano nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras sėdi prie pianino ir skambina. Šalia jo stovi dar keli muzikantai. Pianistas skambina labai susikaupęs, jo galva kiek palenkta žemyn, akys užmerktos, burna šiek tiek praverta. Vyro plaukai tamsūs, trumpi ir tvarkingai sušukuoti, jis kiek praplikęs. Vyras vilki kostiumą, baltus marškinius ir margą kaklaraištį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]