Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotr.Kristijonas Bartoševičius, [email protected]

"ABU MANO TĖVAI LABAI KIETI!"

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Pirmąjį gegužės sekmadienį minėjome Motinos, pirmąjį birželio sekmadienį - Tėvo dieną. Tarp jų - birželio 1-oji - Vaikų gynimo diena. Gražiausias metų ciklo laikas - gamtos žydėjimas, gyvybinių galių skleidimasis - sutampa su šeimai ir šeimos vertybėms skirtomis šventėmis! Šis mūsų pokalbis irgi apie šeimą. Radijo stoties "Gold FM" "Aklo pasimatymo" laidos svečiai - neregiai Roma ir Vytautas Girniai bei reginti jų dukra Agnė. Vytautas yra Seulo paralimpinių žaidynių čempionas, Barselonos ir Atlantos žaidynių vicečempionas, Roma daug metų vadovauja Kauno miesto aklųjų bendruomenei. Agnė Kauno technologijos universitete baigė ekonomikos specialybę, domisi aerobika, joga. Šiuo metu sporto klubuose dirba plataus profilio trenere. 

 

Koks yra reginčių žmonių požiūris, kai du neregiai augina reginčią dukrą? 

Roma. Tiesą pasakius, nelabai apie tai susimąstydavau. Gyvenimas kaip ir visų žmonių. Taip, tame gyvenime yra tam tikrų nepatogumų, kur prireikia kitų žmonių pagalbos. Kai kada tų nepatogumų atsiranda daugiau negu tada, jeigu matytum gerai, bet iš esmės viskas taip pat. Kažkada turėjau regėjimo likutį, dabar nematau visiškai. 

Agnė. Mano draugai dažnai nesupranta arba nepastebi, kad tėvai nemato. Kai pasakau, ištinka lengvas šokas: "Kaip nemato?", "Ko nemato?" Kartą buvau kažkur išėjusi ir draugei, kuri ne sykį iki tol buvo lankiusis mūsų namuose, sakau, kad dabar turiu važiuoti namo, nes neperspėjau tėvų, kada grįšiu. "Parašyk žinutę", - sako ji. "Negaliu parašyti, nes mano tėvai nemato." "Kodėl nemato, telefonas sudužęs?" "Nesudužęs, jie tiesiog nemato." "Vis tiek nesuprantu tavęs..." "Jie nemato, nes yra akli." "Kaip akli? Taigi aš buvau jūsų namuose, kartu valgėme. Tavo tėtis gamino pietus..." 

 

Sunku patikėti? 

Agnė. Kai kada gal tikrai nelengva. Draugams nuolat sakydavau: "Mano tėvai nuėjo į baseiną, mano tėvai buvo teatre, mano tėtis čempionas..." Ar gali aklieji taip gyventi? 

Roma. Nuo mažens dukrą mokėme tokių dalykų, kad mums būtų patogu. Visi iš prigimties esame mažesni ar didesni egoistai (juokiasi). Agnė buvo mūsų akys. Mokėme pažinti raides, skaičius, pasakyti, koks atvažiuoja autobusas. Pati tada dar šiek tiek mačiau, betgi neklausinėsi, gėda... 

Agnė. Iki šiol atsimenu, kaip tėtis mokė skaityti. 

 

Vytautai, papasakokite, kaip mokėte durą skaityti? 

Vytautas. Buvusiame Šiaulių universitete esu baigęs tiflopedagogiką. Jaučiau pareigą išmokyti dukrą skaityti. Mokiau skaityti po vieną raidę. Perskaito vieną, antrą, trečią, penktą raidę, o kai reikia sudėti žodį - nieko neišeina. Tuomet pradėdavau šaukti. Mano pedagogika buvo šiek tiek makabriška, bet skaityti Agnė vis tiek išmoko. 

Agnė. Tėtis buvo dar tik baigęs savo universitetą, neturėjo patirties... Dabar jo pedagoginiai sugebėjimai jau geresni (juokiasi). 

Roma. Labai gerai, kad turėjome kaimą, Agnė vasarą būdavo pas senelę. Ten išmokdavo visokių darbų. Jau nuo penkerių metų mokėjo gražiai skusti bulves, burokėlius, morkas. 

Vytautas. Agnė, lyginant su savo amžiaus vaikais, visada buvo labai savarankiška. Būdavo, pareina iš mokyklos, iškart sėda ruošti pamokų. Tada jau eidavo valgyti, į lauką žaisti. Reikėdavo padėti tik mokantis rusų kalbos, nes jos mokė kitaip, nei kažkada mokėmės mes. 

Agnė. Tėtis tada buvo jau labiau patyręs pedagogas... 

 

Vis dėlto vaiko gimimas, pirmieji gyvenimo metai būna iššūkis net ir regintiems žmonėms. Kaip susitvarkydavote? 

Roma. Kaip minėjau, tuo metu dar turėjau regėjimo likutį. Juo ir vadovavausi. Viskas išeidavo kažin kaip natūraliai, kaip ir visiems žmonėms. 

Vytautas. Reikėdavo Agnę vesti į darželį. Darželis netoli, tik per kiemą, bet varteliai priešingoje pusėje nei ta, iš kurios ateidavome. Permesdavau Agnę per tvorą ir peršokdavau pats. Kai kada eidavome ir per vartelius. Kartą, atsimenu, buvo žiema. Pasiėmiau Agnę iš darželio, aprengiau ir veduosi namo. O ji nenori eiti susikibusi už rankų - bėga prieky manęs: "Agnyte, nebėk, tėvelis nemato." "Matai! Matai!", - atsako, ir bėga toliau. Turėjau gerą klausą ir orientaciją, tai imdavau ir pasigaudavau. 

Agnė. Nutikdavo visokių įdomių dalykų. Dabar jau supranti, kad buvo gal ne visai taip, kaip kitose šeimose, bet tada apie tai negalvodavai, viskas vykdavo spontaniškai. Labai daug laiko praleisdavome kieme, žaisdavome iki kol sutems. 

 

Vytautai, kaip žinodavote, ar dukra yra kieme? 

Vytautas. Agnę auginome tokiu metu, kai saugumo problema nebuvo tokia aštri. Vaiką išleisdavai į kiemą ir būdavai ramus. Aplinkui nei mašinų, nei kažkokių nutikimų. Nebent vietinės reikšmės konfliktai tarp vaikų. Aišku, be nuotykių neapsieidavome. Buvo žiema, žmona Agnę aprengė ir išleisdama į lauką sako: "Tik nekišk prie vamzdžio liežuvio, prišals." Po kelių minučių išeinu į lauką ir aš, o ji jau susirietusi klykia. Aplinkui vaikai šaukia, lyg iš anksto teisinasi. Tikriausiai, jie ir liepė tą liežuvį prikišti. Tada jau buvau supykęs ne juokais. Viena ranka čiupau Agnę, kita - per liežuvį, kad greičiau atliptų, ir namo! Kaip dabar atsimenu, žiūri persikreipusi, lyg tas vamzdis būtų kaltas. 

 

Tėvų nematymas gal kai kada buvo ne tik iššūkis, bet ir tam tikras patogumas: nemato, tai gal ko nors nepastebės? 

Agnė. Visko nutikdavo, kai ką gal ir galėdavau paslėpti, bet labai retai ir labai nedaug. Kai buvau maža, galvodavau, kad mano tėtis mato per sienas. Sėdžiu savo kambaryje, kažką veikiu, o tėtis šaukia: "Agne, ką ten veiki? Uždaryk stalčių!" Vis galvodavau, iš kur jis žino? Nuo tėčio nebuvo galima pasislėpti arba jam meluoti. Iš balso suprastų, kad meluoju. Atrodydavo, jeigu paauglystėje parūkysiu, tėtis dar pirmame aukšte užuos, kad draugavau su cigarete ar buvau šalia rūkančių. Pameluoti ar ką nors nuslėpti pavykdavo retai. Ilgainiui atsirado tarpusavio pasitikėjimas. Tėvai niekada manęs stipriai nekontroliuodavo, o aš žinojau, kad negaliu jų apgaudinėti. 

Vytautas. Aš neimprovizuodavau, žinodavau, ką ji veikia. Girdėdavau, kaip už sienos atsidaro stalčių. Tada sakydavau: "Agne, ką darai? Uždaryk stalčių!" Jausdavau, kas jai rūpi, kokį ruošiasi paimti daiktą, ką iškrėsti. Agnę į pasaulį paleidome su didele atsakomybe. Visa tai ji turbūt jautė, todėl niekada nekildavo didelių problemų. 

Roma. Net ir dabar nuo Vytauto nieko negalima paslėpti, ypač kokio skanėsto. Kaip koks magnetas - tik padėjai į lentyną šokoladą ir tuojau pat suranda. 

 

Pakalbėkime apie skanėstus. Abu esate geri kulinarai. Vieni sako, kad geresnis Vytautas, kiti, kad Roma, o ką manote patys? 

Agnė. Mama yra labai gera kulinarė, bet viską, ką pagamina, išneša iš namų. Mes negalime pasakyti, kaip iš tikrųjų yra. Ką pagamina tėtis, lieka namuose, todėl galime paragauti. 

Vytautas. Esu suvalkietis, todėl viskas ir lieka namuose. Romai irgi sakau, kad jeigu kepa pyragą, tai nereikia viso išsinešti į savo moterų klubą, o palikti bent pusę namuose. Bet kai ji gamina, aš irgi prisidedu: tai obuolį nulupu, tai ką nors išplaku. 

 

Suplakti, suminkyti, skusti, supjaustyti - žmogui, kuris mato, skamba ne visai įtikinamai. O kur dar peilis - aštru, pavojinga! 

Vytautas. Regintys žmonės irgi labai dažnai naudojasi ne akimis arba ne tik akimis, bet ir kitais pojūčiais. Atsiranda įgūdžiai. 

Roma. Žmogus jaučia ne tik akimis, bet ir rankomis. Reikia atskirti baltymą nuo trynio, imi ir bandai. Perskeli kiaušinį pusiau, jauti, kaip išbėga baltymas, o trynys lieka. Visko pasitaiko, kartais ir neatsiskiria. Tada kepinys susigadina. 

Agnė. Nesu mačiusi, kad neatsiskirtų ir kad susigadintų. 

 

Agne, ar nebūdavo patyčių, kad tavo tėvai nemato, kad negali ko nors padaryti? 

Agnė. Priešingai, visada jaučiausi labai kieta, nes abu mano tėvai irgi labai kieti. Tėtis - sportininkas, čempionas, mama irgi daug dirba su neregiais ir silpnaregiais. Kai kieme bandydavo kas nors nuskriausti, iš karto pagrasindavau, kad atsivesiu tėtį. Nebuvo jausmo, kad kažkas yra ne taip. Manau, kad visi trys esame gera komanda! 

 

O tėveliai irgi negirdėjo priekaištų ar bent abejonių? 

Vytautas. Neprisimenu, kad kada nors kas nors panašaus būtų buvę. Jeigu minėdavo, tai iš teigiamos pusės. Kartą, kai Agnei buvo vienuolika ar dvylika, klasėje atsirado vienas erelis, kuris mergaites pradėjo skriausti. Auklėtoja pasikvietė mane, kad jį paprotinčiau. Nuėjau į mokyklą, vyriškai pakalbėjau, sakau: "Jeigu esi stipresnis, tai savo klasės mergaites turi ginti, o ne skriausti". Po to pokalbio panašūs nesusipratimai baigėsi. 

Roma. Aš irgi neprisimenu, kad būtų kokių nors pastebėjimų ar priekaištų. Kai laukiausi, iš medikų esu gavusi pastabą, nes mano akių liga yra paveldima. 

 

Bandė atkalbėti? 

Roma. Gal ne tiek norėjo atkalbėti, kiek konstatavo, kad tokiems žmonėms nereikėtų turėti vaikų. Tačiau kadangi tėtis gimė sveikas, regėjimo neteko po nelaimingo atsitikimo, o mano giminėje irgi niekas akių ligomis nesirgo, nusprendžiau to patarimo nepaklausyti. 

 

Jeigu Jūs būtumėte gydytoja, ar tokioje situacijoje duotumėte panašų patarimą? 

Roma. Manau, kad taip. Pasakyčiau, kad egzistuoja rizika. Apie tuos dalykus reikia kalbėti atvirai, bet vis tiek - vaikai yra gyvenimo džiaugsmas. 

 

Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą

 

Nuotrauka: Girnių šeimyna yra puiki komanda / L. Puodžiūnienės nuotr. 

"Gold FM" studijoje besisvečiuojančių Girnių šeimos nuotrauka. Prie šviesios sienos pozuoja trys žmonės - Vytautas Girnys (kairėje), Roma Girnienė (dešinėje) ir per vidurį stovinti jų dukra Agnė. Ant sienos, už žmonių nugarų, kabo didžiulis užrašas "Gold FM". Visi žmonės matomi nuo galvos iki kojų. Vytautas - vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo, sportiškas vyras. Jo plaukai šviesūs, trumpi. Vyras vilki megztinį ilgomis rankovėmis, tamsias kelnes ir batus. Šalia jo stovi dukra Agnė. Ji - jauna, sportiška mergina. Jos plaukai šviesūs ir ilgi. Mergina vilki šviesų džemperį, tamsius džinsus ir trumpus aulinius batus. Agnė abejomis rankomis per pečius apkabinusi tėvus. Kitoje jos pašonėje - mama Roma. Ji - vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo moteris. Jos plaukai šviesūs ir trumpi. Roma vilki tamsią ilgą suknelę aukštu kaklu, ant kurios pasikabinusi ilgą šviesų pakabuką. Ji taip pat dėvi tamsius ilgus aulinius batus. Visi šeimos nariai plačiai šypsosi ir atrodo labai laimingi. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]