Aklas pasimatymas |
Kristijonas Bartoševičius, [email protected] Susirgę menu ir gyvenimu |
Broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai jauni menininkai. Abu baigę Vilniaus dailės akademiją, abu tapo, dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, parodose. Nuolat sulaukia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, kolegų, meno kolekcininkų, muziejininkų įvertinimo. Algirdas neseniai apsigynė daktaro disertaciją, Remigijus docentas, dėsto akademijoje, kurioje pats neseniai studijavo. Tačiau brolių kelias į profesinę sėkmę, pripažinimą nebuvo lengvas ar lygus kaip galėtų pasirodyti paviršutiniškam žvilgsniui. Algirdas ir Remigijus užaugo Alytaus vaikų globos namuose. Į juos nuolat sugrįžta ir dabar. Savo praeities po devyniais užraktais neslepia, bet ir nelinkę kiekviena proga apie ją kalbėti. Vaikystė nebuvo nei labai šviesi, nei soti teko pažinti gatvės gyvenimą, tegu ir vaikiškus, bet džiunglių įstatymus, kur laimi stipresnis, kietesnis... "Vaikų namai dideli, apie 200 globotinių. Visada turėjome veiklos ir visada vyravo lengvas chaosas", pasakoja Algirdas. Apie brolių vykdomus meno projektus, gyvenimą globos namuose, socialinės atskirties mažinimą su A. Gatavecku kalbamės radijo stoties "Gold FM" laidoje "Aklas pasimatymas".
Algirdai, neseniai apsigynėte daktaro disertaciją. Kurį laiką vėl gyvenote Alytaus vaikų globos namuose, bet jau ne kaip šių namų globotinis. Kaip visa tai susiję tarpusavyje? Mano daktaro disertacijos pavadinimas ilgas, sudėtingas ir skamba pernelyg akademiškai. Kalbant paprastai, disertacijoje nagrinėju šiuolaikinio meno poveikį žmogui. Su broliu Remigijumi vykome į Alytaus vaikų globos namus, ketverius metus juose gyvenome savo noru. Piešėme jaunuolius ir jų buitį. Piešinio galia stengėmės skatinti jaunuolius kurti savo pačių gyvenimą, optimistiškiau žiūrėti į perspektyvą. Ne paslaptis, dažnai už vaikų namų globotinius mąsto auklėtojai, o jų pačių savarankiškumas labai sumažėja. Bet kai manęs ima klausinėti, ką projekto metu mes veikėme, atsakau paprastai: "Piešėme, o aš rašiau, kaip piešėme." Projekto "Poveikis" pagrindu atsirado mano disertacija. Dabar vykdome dar vieną panašų projektą "Art, art ir art". Piešiame jaunuolius, kurie pirmojo projekto metu buvo dar vaikai.
Kodėl toks keistas pavadinimas? "Art" yra sutrumpinta žodžio "arti" forma, kitaip sakant dirbti, prakaituoti, stengtis! Tačiau angliškai "art" yra menas. Taigi, supraskite, kaip norite: prakaituoti, prakaituoti ir prakaituoti arba menas, menas ir menas! Norime tuos jaunuolius užkrėsti menu, savo pavyzdžiu parodyti, kad reikia dirbti, dirbti ir dirbti!
Ar pasiekė šita jūsų veikla savo tikslą, ar patys matote rezultatus? Tam tikras tikslas, aišku, buvo ištrinti egzistuojančias ribas, kurti bendrą aplinką. Antra vertus, tikslas atsirado jau projektų metu, tik net nežinau, ar jis labai apčiuopiamas. Rezultatas, kūrinys svarbiau žiūrovui, patiems projektų dalyviams svarbesnis procesas, buvimas kartu, įsiliejimas į bendruomenę. Man irgi buvo svarbiau santykiai: su pačiais projekto dalyviais, globos namų valdžia, politikais.
Kokie tie santykiai buvo? Su globotiniais geri. Su globos namų darbuotojais įvairūs. Mūsų visuomenė pratusi prie kitokio meno, kitokių paveikslų. Kai kurie darbuotojai jų tiesiog nesuprato, sakė, "Koks čia menas"? Mus ypač palaikė globos namų direktoriaus pavaduotoja. Kai kuriuos paveikslus nuo išmetimo išgelbėjo patys vaikų namų gyventojai parsinešę į savo kambarį ir jame pasikabinę.
Ar bendraujate su pirmojo projekto dalyviais ir dabar? Ar menas iš tikrųjų pakeitė jų likimus? Ryšiai nenutrūksta. Su vienais daugiau, su kitais mažiau, tačiau bendraujame. Dalyvių gyvenimo kelias klostosi įvairiai. Nemanome, kad turime misiją ar pareigą keisti pasaulį, atskirų žmonių likimus, bet tas laikas, kurį praleidome drauge, tikrai buvo gražus.
Kaip vertinate teiginį, kad tam tikros uždaros grupės vaikų namų, internatų auklėtiniai dažnai turi jau suplanuotą ateitį? Labai svarbu, iš kokios aplinkos žmogus į globos namus atėjo: iš "kūdikyno" ar iš šeimos. Mes su broliu atėjome iš šeimos. Taip, gatvės patirtis buvo, bet atėjome iš šeimos. Imkime paprasčiausią pavyzdį: į globos namus ateina svečių, panorusių su vaikais išsikepti pyragą ir drauge jį suvalgyti. Vaikai, žinoma, apsidžiaugia, jie žino, kada pyragas iškeps, ir susirenka jo valgyti. Bet jeigu kažkas sumanė su vaikais kepti pyragą, turi tai daryti visi kartu. Jeigu vaikai tuo metu eina žaisti futbolą, eik žaisti su jais ir tu! Šitaip greičiau tapsi jų draugu, o kai ateis laikas valgyti pyragą ir jo dar nebus, vaikai pradės suprasti, ką reiškia jį kepti. Neišmaišei tešlos, nepašovei į orkaitę pyrago nėra! Išeidami iš vaikų namų, jų globotiniai dažniausiai žino paprašys pašalpos ją gaus, paprašys išmaldos gaus. O kai vieną dieną negauna, daugelį ištinka šokas. Nežino, ką daryti. Žmonės savo elgesiu dažnai patys prisideda prie tokio jų gyvenimo būdo, o tada aiškina: jie tokie, jie anokie... Vaikų namų globotinius reikia uždegti kokia nors idėja ar darbu, kad patys norėtų tą "pyragą" išsikepti, o ne tik suvalgyti. Bet yra ir kita pusė: vaikai savaitgaliams ar atostogoms grįžta pas tėvus, mato, kaip nelengva uždirbti pinigų, kiek daug viskas kainuoja. Susiformuoja labai stiprus išlikimo instinktas. Su broliu septynerių metų patys išsivirėme žirnių sriubos. Nebuvo, kas padėtų, buvome alkani, tai paėmėme ir išsivirėme. Čia kalbu apie tai, kas globos namuose yra blogai. Kas yra gerai, apie tai paprastai nekalbama. O gerų dalykų ten tikrai yra.
Pakalbėkime apie jus pačius. Kokius prisiminimus paliko globos namai, kokią patirtį iš jų išsinešėte? Išsamiau šios temos nenorėtume aptarinėti. Ne dėl to, kad būtų tabu, bet jau daug kartų apie tai esame kalbėję, davę interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Bendrai vertinant globos namuose nebuvo blogai. Daugiausia nesusikalbėjimo ir nesusipratimų buvo, kai tik atvykome. Nežinojome taisyklių, kad negalima keiktis, muštis. Gatvėje reikėjo už save pastovėti. Jeigu kažkas lenda, reikia duoti į nosį, o čia negalima. Nesupratome, kas vyksta, kur atsidūrėme. Vis dėlto tą tvarką greitai perpratome ir tada jau buvo viskas kaip ir kitiems vaikams. Visada turėjome veiklos futbolas, krepšinis, šokiai!
Kaip ir kada pradėjote piešti? Piešėme jau iki globos namų. Piešdavome viskuo: žvakių dūmais ant lubų ar anglimi ant sienų. Atvykę į globos namus irgi piešėme. Mokytojai pastebėjo, įvertino, kvietė net į piešimo būrelį. Bet ten reikėjo piešti visokius teminius piešinius: Mokytojo dienai, Vasario 16ajai ir pan. Mums labiau patiko piešti siaubo filmų personažus, todėl į būrelį nėjome. Taip sulaukėme devintos klasės. O tada direktoriaus pavaduotoja, matyt, pasitarusi su piešimo mokytoju, užregistravo laikyti dailės mokykloje vykstančius egzaminus ir mums pranešė, kad turėsime važiuoti. Niekas neklausė, ar norime juos laikyti, pranešė ir tiek. Bet mes ir neprieštaravome. Labai jaudinomės, balai nebuvo stebuklingi, bet įstojome. Iš pradžių į tą mokyklą ir viską, kas joje vyksta, žiūrėjome kreivai: globos namuose krepšinis, futbolas, breikas, o čia kažkoks mamyčių lepūnėlių lizdas. Ką mes tarp tų lepšių darysime? Bet greitai pakeitėme nuomonę. Mokytojai parodė savo pavyzdžiu, kad čia labai rimtas mokslas. Greitai supratome, kad ir naujieji draugai yra visai ne lepšiai.
Po vaikų dailės mokyklos buvo Lietuvos dailės akademija? Mokykloje nebuvome patys geriausi mokiniai, 11oje, 12oje klasėje galvojome gal apie choreografiją, gal apie kūno kultūrą. Per baigiamuosius egzaminus stebuklų irgi neparodėme. Į dailės akademiją stoti apsisprendėme vėlai, bet egzaminus išlaikėme labai gerai, įstojome antru ir trečiu numeriu. Vertinant iš tam tikro nuotolio, dabar galime pasakyti, kad tai buvo pats geriausias pasirinkimas. Mokykloje namų darbus atlikdavome todėl, kad reikėjo, akademijoje prasidėjo tikri mokslai mokėmės labai daug.
Apie Dailės akademiją yra susiformavusi nuomonė, kad tai aukštoji mokykla, prieinama tik tam tikrų sluoksnių atstovams... Kiek ši nuomonė yra teisinga? Akademijoje sutikome daug gerų žmonių, sulaukėme palaikymo ir pagalbos tiek iš kurso draugų, tiek iš dėstytojų. Neturėjome nei kuo tapyti, nei ant ko. Padėdavo, patardavo, kur kreiptis paramos. Puikūs žmonės! Gal ne visada patikdavo kai kurių dėstytojų paskaitos, dėstymo būdas, bet kaip žmonės jie buvo labai geranoriški. Akademijoje radome tokią aplinką, į kurią net integruotis nereikėjo. Koks skirtumas, ar tu iš globos namų, ar dar iš kažkur, kaip tu apsirengęs svarbiau, ką tu gali, kokias turi vertybes. Kaip sakė vienas filosofijos dėstytojas, jeigu žmogus pernelyg daug puošia savo išorę, greičiausiai jis kažką slepia viduje...
Nepaisant įvairių socialinių projektų, dėmesio atskiroms socialinėms grupėms, atskirtis tebeegzistuoja. Su kai kuriomis grupėmis vengiama bendrauti kodėl? Daug lemia tradicija, stereotipai: nebendrauti su juoduku, su čigonu... Tai yra tarsi nerašytas visuomenės susitarimas, iš kurio labai sunku išeiti. Socialinė atskirtis kyla iš išankstinio žinojimo: visi čigonai, narkomanai, neįgalieji nieko negali. Žmogus purvinas, vadinasi, nereikalingas visuomenei, nes jai pavojingas. Man patinka į žmogų žiūrėti taip, kaip į savo šeimininką žiūri šuo. Šuo nevertina, ar jo šeimininkas labai mokytas, ar ne, turtingas ar vargšas jį tiesiog priima kaip žmogų. Mes irgi turėtume vertinti žmogų ne pagal tai, kokiai socialinei klasei jis priklauso, bet ką tas žmogus mums reiškia.
Ar esate savo gyvenime sutikę neregių, su jais bendravę? Jeigu klausiate, ar bendravome ilgesnį laiką, ar turėjome bendros veiklos, tai atsakymas būtų ne, neturėjome. Atsitiktinai arba trumpai esame bendravę, sutikę, padėję pereiti gatvę. Akademijoje su broliu treniruodavomės užsimerkę piešti portretus. Išeidavo įvairiai, ir su aklųjų patirtimi tai neturi nieko bendra, bet tokius dalykus darėme. Su broliu taip pat piešėme portretus homonimus (homonimais gramatikoje laikomi vienodai skambantys bet skirtingas reikšmes turintys žodžiai red. past.). Abu užsimerkiame: vienas laiko drobę, kitas tapo, tada keičiamės.
Ar menas daro įtaką žmogui, o jeigu daro, tai kokią? Vertinant grynai formaliai, kūryba transliuoja žinias. Žmogus, kuris skaito, žiūri spektaklius, mato paveikslus, greičiau vystosi kaip asmenybė. Kartu menas turi sunkiai paaiškinamą galią keisti žmogaus sielą. Nereikia didelės išminties, kad suprastume, jog žmogus žmogui daro poveikį. Pagyvename su draugu, žiūrėk, perimame jo manieras! Menas žmogų veikia panašiai. Veikia menininko asmenybė, jo pasaulėjauta, kiti dalykai, kuriuos ne visada lengva įvardyti. Būna taip, kad su žmogumi bendrauji ir jauti, kad jo viduje nieko nėra. Kalbant tiesiai šviesiai, tokie žmonės tiesiog vadinami sielos ubagais. Menas saugo nuo sielos ubagystės.
Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą.
Nuotrauka. Broliai Gataveckai savo kūryba stengiasi atkreipti dėmesį į socialinę atskirtį ir ją mažinti / asmeninio archyvo nuotr. Brolių Gataveckų piešinys ant namo sienos. Nuotraukoje didžiulis, ant namo sienos pieštas, gatvės piešinys. Tai maždaug šešių ar septynių metrų aukščio mergaitės paveikslas. Mergaitė nupiešta ant šviesios namo sienos, atrodo labai tikroviškai, tarsi iš nuotraukos. Mergaitei maždaug trylika metų, ji atrodo nusiminusi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Jos plaukai šviesūs, vidutinio ilgio. Mergaitė vilki šviesią striukę tamsesnėmis ilgomis rankovėmis, margas aptemtas kelnes, tamsias kojines ir kiaurus guminius įkišamus batelius. Paveikslo dešinėje pusėje, šalia mergaitės kojų, ant šaligatvio išsirikiavę trys jauni vyrai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai ir dar vienas jaunas vyras. Vyriškiai pieštai mergaitei siekia tik iki kelių ir šalia jos atrodo labai maži. Aukštai ant šviesios sienos, virš nupieštos mergaitės galvos, dešinėje nuotraukos pusėje didelėmis raidėmis parašyta: "Jūs jau žiūrite į mane ilgiau nei kažkada žiūrėjo tėvai".
Autoriaus nuotrauka. Kristijonas Bartoševičius. Jaunas vyras, kiek stambesnio kūno sudėjimo. Jo plaukai trumpi, vešlūs, kiek banguoti, o veidą puošia trumpa tanki barzda ir ūsai. Kristijonas žiūri tiesiai į skaitytoją ir nuoširdžiai plačiai šypsosi. Jis užsidėjęs stačiakampio formos akinius šviesiais rėmeliais, vilki tamsius marškinėlius. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |