Mūsų žmonės

Parašas po straipsniu, autoriaus nuotr.Alvydas Valenta, [email protected]

Apie laiškus marsiečiams ir skambančias pasakas

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Indrės Gaskaitės gimtadienis vasarą, birželį. Šiek tiek simboliška, nes pavasaris, vasaros pradžia ir yra tikroji jos stichija. Lengva ir skrajojanti lyg pavasarinis vėjas. Ne visiems ir ne visada nuspėjama. Besijuokianti ir besidžiaugianti pasauliu, žaižaruojanti naujais sumanymais, dainuojanti, kurianti, režisuojanti... Per pastaruosius penkerius metus I. Gaskaitė išleido tris trumpų originalių pasakėlių kompaktines plokšteles, trečiąją – "Ištiesk ranką pasakai" – rėmė Lietuvos kultūros taryba. Akivaizdus kokybės ženklas! Tačiau šįsyk ne vien apie Indrės kūrybą. 

 

I. Gaskaitė gyvena Kaune, bet čia ją rasti – užduotis ne iš lengvųjų. Kodėl, netrukus suprasite patys. Su Indre susitinkame vieną balandžio pradžios dieną, valandai kitai užsuka pakeliui iš Trakų. Paklausta, ką ten veikusi, papasakoja visą istoriją. 

"Vaikų darželyje turėjau edukacinę valandėlę apie neregius. Keliauju po darželius ir mokyklas, pažindinu vaikus ir mokytojus su neregio pasauliu: baltąja lazdele, brailio raštu, spalvų detektoriumi ir kitomis aklųjų naudojamomis priemonėmis. Darželius, mokyklas susirandu labai įvairiai, skambinu pati, prisistatau, kas esu, ką veikiu, klausiu, ar galite mane priimti? Paklausa didelė – trys keturi kartai per savaitę. Bendraudama su vaikais turiu savo sistemą: susisodinu vaikus prie stalo, nes taip lengviau juos valdyti. Kiekvienai grupei skiriu maždaug pusvalandį, nes vaikai daugiau neištveria. Pirmiausia perskaitau trumpą pasaką. Tada aiškinamės, kokiu raštu skaitau. "Vaikai, ar matot raides?" – "Ne, nematom!" – "Ar matot spalvotų paveikslėlių?" – "Ne nematom!" – "Tai kas čia per nesąmonė?" Vaikai mato, kad nieko nėra. Tada jiems kalbu apie stebuklingus taškiukus. Visi kartu bandome atspėti, kas yra mano lagamine. O jame – brailio mašinėlė, kitos priemonės. Ištraukiu brailio mašinėlę ir visi drauge parašome laišką marsiečiams. Tiksliau, rašo vaikai – šauktukus, klaustukus ir ką tik nori! Vaikams paaiškinu, kad tai ir yra laiškas marsiečiams. Susipažįstame su aklųjų naudojamomis priemonėmis: kalbančiu skaičiuotuvu, termometru, laikrodžiu, neregio lazdele. Išsiaiškiname, kodėl lazdelė yra balta. Vaikų klausiu, ar žmogus, kuris nemato, gali turėti draugų? Pamokos pabaigoje išsiaiškiname, kad neregys yra toks pat žmogus kaip ir jie, kad jis gali būti tėčiu arba mama. 

Mokykloje pradinukams skaitau pasaką. Mes ją aptariame. Mokyklinukams kyla daugiau klausimų, pavyzdžiui, kaip su neregiu žaisti? Ar galima jam mesti kamuolį? Jeigu mesi į veidą, nepagaus. Tada kaip mesti, kad pagautų? Tokio amžiaus vaikai gali užduoti pačių įvairiausių klausimų: kaip jūs apsirengiate, kaip atliekate vieną ar kitą darbą? Dažnai pati užduodu klausimą, kodėl kai kurios šaligatvio plytelės iškilusios? Įprasčiausias atsakymas: "Todėl, kad sugadintos". "Ne, vaikai, todėl kad neregiui, einančiam su baltąja lazdele, būtų lengviau orientuotis." Šitaip per 45 minutes susipažįstame su neregio pasauliu. 

Su vyresniųjų klasių mokiniais, gimnazistais, bendraujame dar kitaip. Siūlau atspėti saldainio rūšį pagal kvapą, vaisių arba daržovę – pagal jo formą. Mums paprasta, regintiesiems – iššūkis! Dažnai naudoju kvepiančius flomasterius, bandome pagal kvapą atspėti jų spalvą. Puikiai girdžiu garsus, todėl dažnai sakau: "Pasidėk rašiklį" arba "Ar nebaigsit jūs ten plepėti!" Vaikams patinka, kai bendraujama jų kalba, jų intonacijomis. 

 

Kelias Dievo link 

Nuo veiklos darželiuose, mokyklose pereiname prie Indrės kelionių po parapijas, dalyvavimo šv. Mišiose, Dievo liudijimo ir jo žodžio skelbimo. Visa tai – neatskiriama jos gyvenimo dalis! "Bažnyčiose giedu psalmes, brailio raštu skaitau evangelijos skaitinius, turiu savo liudijimą, – pasakoja Indrė. – Žmonės manęs dažnai klausia: iš kur ir kaip tu gavai tikėjimą? Kadangi vaikystėje buvo operuota mano širdis, todėl klausiantiems paaiškinu, jog tuomet, kai ligoninėje prapjovė mano krūtinę, Dievas slapčia į ją įėjo, o gydytojai nepamatė ir ten jį užsiuvo. Taip Dievas manyje ir liko!" 

Apie tikėjimą, žmogaus ir Dievo ryšį su Indre galima kalbėti daug ir ilgai. Galimos įvairios Dievo skelbimo ir bendravimo su juo formos: liudijimas, atgaila, prašymas, maldavimas, šlovinimas. Kiekvienas žmogus renkasi savo kelią ir savo būdą, žinoma, kiek leidžia rinktis jo netobula prigimtis. "Dažnai kartoju, kad tikėjimas yra tik ėjimas Dievo link, – savo įžvalgomis dalijasi pašnekovė, – kaip aš einu – tiesiai, vingiais, kai kada paklystu, užkliūvu už medžio... Kiekvienas žmogus eina vis kitaip, bet visada su Dievu išlieka santykis. Dievas man davė šlovinimo dovaną, balsą, klausą – juo Viešpatį ir šlovinu. Bažnyčioje giedamos psalmės yra šlovinimo malda. Šitokia maldos forma man yra artimiausia, nors negalima atmesti ir prašymo, atgailos. Prašydami ir atgailaudami mes parodome savo nusižeminimą, pripažįstame savo menkumą ir laikinumą." 

Tarsi gainiodamiesi gegužės vėją, nuo vienos temos lengvai peršokame prie kitos. "Mokausi dainuoti, tai dar viena mano beprotybė, – juokiasi Indrė. – Kartą ar du kartus per savaitę važiuoju į Vilnių ir mokausi. Mano mokytoja Elzita Girčytė dainuoja "Lietuvos" ansamblyje, yra operos solistė. Tai, ką pasiekėme per trumpą laiką, man nemokėjo parodyti daugelis vokalistų." 

Indrės įsitikinimu, norint neregius mokyti dainuoti, vien žinių nepakanka. Reikalingas artimesnis, dažnu atveju – asmeninis mokinio ir mokytojo ryšys. "Neregiai labai dažnai dainuoja pagal vieną šabloną, nes nemato erdvės, žmonių, – sako Indrė, – mums sako: "Išsižiok!" Mes išsižiojame, pradedame kraipyti žandikaulį, leisti kažkokius garsus. Mano mokytoja nesako "Išsižiok!", nepuola manęs žiodinti, bet leidžia suprasti, kaip tai daro ji pati. Prideda mano ranką prie savo veido ir leidžia pajusti, kaip tuo metu jis atrodo. Esu dainavusi pas daugelį mokytojų, bet nė vienas neparodė, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti. Su dabartine mokytoja mes esame draugės, todėl galbūt viskas vyksta daug paprasčiau. Bet vis tiek, mokytojas, mokantis neregį dainuoti, turėtų ryžtis artimesniam kontaktui." 

Mokytoja savo mokinei nesako, kad reikia daryti taip ir ne kitaip, bet leidžia pačiai ieškoti ir surasti! Žmonės, susipažinę su Helenos Keler istorija neabejotinai atpažins, kad tai yra dar vienas garsiosios neregės ir jos mokytojos Anos Salivan bendravimo variantas, kai mokinys ieško, o mokytojas įsiklauso, padeda jam ieškoti ir atrasti. 

 

Skambanti pasaka 

I. Gaskaitė ne tik supažindina vaikus su neregių gyvenimu, dainuoja, bet ir kuria trumpas ir itin originalias pasakėles. Keliais žodžiais apibūdinti Indrės pasakas labai sunku, jos tiesiog kitokios: ponas vėjas iš pietų, norėjęs išmokti groti fleita, liūdnas dainas dainuojantis namelis, ledų popierėlis, kuris išgelbėja drambliuką, sagutė, kuri gali padėti išsipildyti svajonei. Indrės pasakose net ir paprasčiausi daiktai gali jausti, kalbėti, ištikus bėdai, pagelbėti žmogui ar kitam gyvam sutvėrimui. Šviesus, skaidrus, žaismingas pasaulis, minimalistiniai, bet pasakose tampantys dideli, jo veikėjai... Indrės pasakų pasaulis ne tik apgyvendintas keisčiausių personažų, pilnas neįtikimiausių nutikimų, bet ir kupinas įvairiausių garsų, muzikos instrumentų skambėjimo. Į kompaktines plokšteles įrašytų pasakų autorė kartu yra ir jų režisierė: skamba smuikas, fleita, klarnetas, daug jaunų šviesių balsų... "Daug garsų, artimų neregio pasauliui, – kūrybiniais ieškojimais dalijasi autorė, – kaip voras iš upelio geria vandenį, kaip skrenda saulės spinduliukas, kaip per ežerą nusitiesia aukso tiltas... Regintieji paprastai šių garsų negirdi, bet pasakose jų apstu." 

Pokalbio pabaigoje grįžtame prie gausių, neregiui ne visai įprastų, Indrės kelionių ir prie jos neregystės. Iš jaukaus, šviesaus ir džiaugsmingo pasakų pasaulio persikeliame į realų gyvenimą. Deja, jis ne visada toks gražus kaip galėtume manyti. Apie daugelį kelionėse sutiktų žmonių Indrė atsiliepia tik palankiai – žmonės geranoriški, paslaugūs, norintys padėti. Deja, kiekvienam ar beveik kiekvienam neregiui yra tekę sutikti ir kitokių. Ir nieko čia nepadarysi, žmonės turi teisę būti tokie, kokie yra: pastebėti šalia esantį arba jo nepastebėti, praeiti pro šalį ar pasiūlyti pagalbą. Ir jokia tiesmukiška didaktika ar priekaištai čia nepadės! Istorijų, kai liko nesuprasta arba buvo pasinaudota jos neregyste, Indrė galėtų papasakoti ne vieną. Bet ji ir vėl keliauja po Lietuvą, su mažaisiais savo draugais ir vėl rašo laiškus marsiečiams, dainuoja, kuria pasakas. Tik nežino, arba žino, bet nesako, kada išleis ketvirtąją skambančių pasakų plokštelę. Savo plokštelėmis Indrė prekiauja įvairių švenčių, susibūrimų metu. "Pirmą kartą gal pirko labiau iš gailesčio, norėdami paremti, – sako mergina, – bet jau išėjo antra, trečia plokštelė, klausia, kada bus ketvirta? Jeigu pirktų tik iš gailesčio, neklaustų." 

 

Nuotrauka. I. Gaskaitė pažindindama vaikus su neregių gyvenimu apkeliavo daugybę ugdymo įstaigų / asmeninio archyvo nuotr. 

Indrės Gaskaitės nuotrauka. Jauna, liekna mergina sėdi mokyklos klasėje prie stalo, jai už nugaros ant sienos kabo didžiulė mokyklinė lenta. Netoli lentos pakabinti įvairūs plakatai. Mergina kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu, rašo brailio mašinėle. Šalia Indrės ant stalo guli nedidelė rankinė. Mergina atrodo susikaupusi, jos žvilgsnis nukreiptas tolyn, galbūt į priešais ją stovintį pašnekovą. Indrės plaukai tamsūs, tiesūs ir ilgi, mergina vilki tamsią suknelę trijų ketvirčių rankovėmis. 

 

Autoriaus nuotrauka. Alvydas Valenta. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras tamsiais trumpais plaukais. Nuotraukoje Alvydas pozuoja sėdėdamas ant laiptų, smakrą pasirėmęs dešine ranka. Alvydas nuotraukoje beveik užsimerkęs, kukliai šypsosi ir atrodo susimąstęs. Jis vilki šviesų švarką, po juo – baltus marškinius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]