Ir kūnui, ir sielai

Parašas po straipsniu, autoriaus nuotr.Henrikas Stukas, [email protected]

Tapanti vyšnių kauliukais

Parašas po straipsniu.

Aušrą Pakalaitę likimas pasirinko ne atsitiktinai. Apdovanojo ją neeiliniais sugebėjimais ir kartu vertė kovoti su nuolat kamuojančia negalia. Aušros ne tik silpnas regėjimas, bet ir kojos nėra stiprios. Šios negandos nesužlugdė, nepavertė savęs besigailinančia asmenybe - priešingai, suteikė jėgų grumtis ir šiek tiek prisidėti prie gražesnio, meniškesnio pasaulio kūrimo. Aušros pomėgiai - labai įvairūs. Ji tapo, piešia, domisi kitais menais. Į moters interesų ratą patenka ir įvairių šalių neregių gyvenimas. Ji vis ieško naujų, dar neišmintų akliesiems takų. Tai neregiams pritaikytos socialinės kelionės, netradicinės laisvalaikio leidimo formos, labirintai. Juos Aušra ne tik piešia, bet ir stengiasi pritaikyti neregiams. 

Baigusi Vilniaus Antano Jonyno internatinę mokyklą Aušra pasirinko tęsti mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar - VDU Švietimo akademija), kur studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Vėliau vėl sugrįžo į universiteto auditorijas. Šį kartą Vilniaus universitete pusantrų metų studijavo socialinį darbą. Po studijų vertėsi atsitiktiniais darbais, kurį laiką dirbo vertėja firmoje. Užmokestis už darbą buvo mažas, tad silpnaregė nusprendė atsisveikinti su šia veikla ir atsiduoti aistrai tapyti. Kūryba tapo pagrindiniu menininkės veiklos lauku. Emocijos, garsai ir dvasinė patirtis išsiliejo abstrakcijomis bei simboliais Aušros darbuose, kuriuose kiekvienas vertintojas įžvelgia savąją prasmę. A. Pakalaitė yra surengusi šešias asmenines parodas, o kaip dalyvė, jų nė nebeskaičiuoja. 

Dailininkės pasakojimas apie kūrybą, aistrą piešti ir naujas idėjas kaip akvarelė išsiliejo į šį žodžių piešinį. 

...Sėdu prie stalo. Labai noriu atsipalaiduoti, tad iš popieriaus krūvelės išsitraukiu baltą lapą, o iš šalia esančios pieštukinės ant stalo paberiu spalvotus pieštukus. O koją taip suka ir maudžia. Norisi kažkam pasiguosti, bet kam? Neverta aplinkinių varginti kūno sopuliais. Geriau paieškosiu linksmesnių, žaismingesnių spalvų. Kitaip gyvenimas taptų pilkas, niūrus ir neįdomus. Manau, kad gyvenimo spalvos priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu esi niurzglys, bambeklis, savimyla ir nuolat viskuo nepatenkintas - vadinasi, tavo paletėje dominuoja tamsios, niūrios ir atstumiančios spalvos. O jeigu esi linksmas, žvalus, susidorojantis su rūpesčiais ir vargais, - tu tapai šviesiomis ir šiltomis spalvomis. Kodėl sau veidmainiauju teigdama, kad mano paletėje vien šviesios ir šiltos spalvos. Pasitaiko visko, kaip dabar. Stenkis savo prastą nuotaiką, skausmą, sunkumus vyti į šalį. Užsimirški, čia gi pieštukai ir popieriaus lapas. 

Mano pieštukai. Žinau ir atsiprašau, kad nebuvau jums ištikima. Iškeičiau jus į piešimą kompiuteriu. Tačiau tai nėra tikra. Tapymas kompiuteriu - lyg klasikinio restorano meniu iškeitimas į greitąjį maistą. Gal todėl, kai neberandu išeities, grįžtu prie jūsų. Jūs man padedate sustyguoti mintis ir atsipalaiduoti. Turbūt atmenate mūsų draugystės pradžią? Pažinties akstinas - tinginystė ir neturėjimas ką veikti... 

Mūsų pirmasis nedrąsus susitikimas buvo dailės pamokos. Po to - vasara ir atostogos kaime, kur dėl mano negalios giminaičių buvau lepinama ir saugoma kaip prašmatniausia porcelianinė kinų vaza. Laiko neturėjau kur dėti. Dienos slinko vėžlio greičiu. Tik laimei, vieną dieną atradau jus. Nuo tada ir pasikeitė mano gyvenimas. Dienos šuoliuote šuoliavo, piešinių krūvelė vis augo ir augo. Mokykloje dailės mokytojas atkreipė dėmesį į mano "piešaliones". Tada pirmą kartą pasiūlė dalyvauti dailės parodoje. Man tai buvo tikras kosmosas. Dabar iš tokios "garbės" tik pasijuokčiau. Bet tada!.. 

Mūsų draugystė vis stiprėjo ir stiprėjo. Jei ne kasdieninė rutina, tikrai su jumis nesiskirčiau nė akimirkai. Kartais pamanau, kad esu piešimo narkomanė. Jei kurį laiką nepiešiu, imu jausti savotišką abstinenciją. O kai aplanko noras piešti, negaliu tvardytis. Nesvarbu kur būčiau, imu piešti tuo, kas yra po ranka: pakanka ant troleibuso lango susikaupusios drėgmės, pagalio ar kito panašaus daikto. Svarbu, kad ant smėlio ar sniego matytųsi tai, ką noriu nupiešti. Nesakyčiau, kad tai paveikslai. Greičiau - rėkiančio, šaukiančio vidaus išraiška. O taip, nepriekaištaukit man dėl tų vyšnių kauliukų ir sulčių. Tai buvo nesusilaikymo ir kvaitulio diena. Kauliukai ir vyšnių sultys atvėrė man dar nežinomas minčių ir idėjų vaizdavimo erdves. 

Turiu jums prisipažinti, kad nenoriu būti vien nuo jūsų priklausoma ir jums nuolat tarnauti. Domiuosi ir kitokiais menais ir ne tik jais. Štai dabar - labirintų metas. Perskaičiau vokišką knygą apie labirintų piešimą. Galvoju, kaip juos pritaikyti neregiams ir silpnaregiams. Labirintų piešimui naudoju seną lentelę bei sparnelį. Aišku, jų dėka piešti tunelius nėra lengva ir paprasta. Kol kas išeina šleivai kreivai, bet aš juk dar atradimo kelyje. Negali viskas būti tobula. Žaidžiu ne tik linijomis, taškais, iškilimais, bet ir popieriaus faktūra, spalva, šiurkštumu bei jo forma. Netgi į pagalbą pasitelkiu lipnią juostą, dažus ir dar daug ką. Šios paieškos lyg savotiškas atsitraukimas nuo to, kas yra vadinama simbolistinių paveikslų tapymu. Labirintai turi griežtas formas ir galinį tašką. Tuo tarpu paveikslai niekada neturi šio taško. Kiek aš prie jų begrįžčiau, vis tiek turiu ką tobulinti. 

Tikrai jūs manęs paklausite, o kuo čia dėtos socialinės kelionės? Tai dar viena domėjimosi sritis ir kartu atskirties mažinimas. Keliauti yra puiku, tačiau ne neregiui ar silpnaregiui. Tradicinės kelionės metu nejaučiu smagumo. Keliaujant su reginčiaisiais dirba tik ausys. Labai norėčiau, kad kelionės šėlsmą pajustų visas kūnas, pradedant pojūčiais ir baigiant skonio, uoslės receptoriais. Suprantu, pasaulyje nebūsiu pirma. Tokios kelionės jau organizuojamos kitose šalyse. Vokietijoje veikia agentūra, rengianti išvykas, kuriose svarbus vaidmuo tenka ne tik regėjimui, bet ir klausai, lytėjimui, uoslei ar net skoniui. Daug keliaujama pėsčiomis. Štai tik keletas galimų maršrutų pavadinimų: "Kuo kvepia Graikija?", "Koks Italijos skonis?", "Kaip skamba Ispanija?" Tokiose kelionėse siūloma patiems paragauti, paliesti, užlipti, pauostyti, arba pabraidžioti pavasario polaidžio upeliukuose, pajusti bundančios gamtos vitališkumą. Jeigu laukia architektūros paminklo apžiūra, stengiamasi, kad būtų pagamintas jo 3D maketas. 

Ganėtinai įgrisau, suprantu ir nutylu. Pasiteisindama pasakysiu, jog skriejančios mintys netrukdė pirštams - štai dar vienas piešinėlio eskizas. Tik jam dar laikas pailsėti, subręsti. Po kelių mėnesių jis vėl guls ant rašomojo stalo, kad įgautų naujų atspalvių. 

 

Autoriaus nuotrauka: Henrikas Stukas. Vidutinio amžiaus vyras, tamsių trumpų plaukų, su ūsais. Henrikas nuoširdžiai ir atvirai šypsosi. Vyras dėvi baltus marškinius prasegta apykakle. 

Nuotrauka: A. Pakalaitei tapymas - geriausia saviraiška / asmeninio archyvo nuotr. 

Moteris sėdi šviesiame kambaryje prie stalo ir tapo. Aušros kairėje - balta kambario siena. Vienoje sienos pusėje, kairėje nuotraukos dalyje, kabo keletas plakatų, dešinėje - stačiakampio formos, maždaug pusės metro ilgio ir 40 centimetrų pločio kamštinė lenta mediniais rėmais nuotraukoms ar užrašams kabinti. Ten pakabinta viena nuotrauka, keletas lapelių su užrašais, taip pat nerta apvali servetėlė. Virš lentos kabo piešinys baltame fone. Aušra sėdi prie stalo, ant kurio padėta keletas nedidelių, maždaug septynių centimetrų aukščio, dažų buteliukų, o šalia stovinčioje maždaug 20 centimetrų aukščio vazoje laikomi teptukai, pieštukai, žirklės. Moteris susikaupusi tapo margą paveikslą. Nuotraukoje ji užfiksuota judesyje, dešine ranka laikydama vieną paveikslo kampą, o kaire - švelniais mostais tapydama. Aušra vidutinio amžiaus, kiek stambesnio kūno sudėjimo. Jos plaukai šviesūs, vidutinio ilgio, garbanoti, moteris užsidėjusi apvalius akinius stipriais "minusiniais" stiklais. Jos žvilgsnis nukreiptas žemyn į tapomą paveikslą. Aušra vilki šviesius marškinius trijų ketvirčių rankovėmis, susagstytus sagomis. Nuotraukoje moteris atrodo rami ir susikaupusi. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]