AKLAS PASIMATYMAS

Irma Jokštytė, irma.jokstyte@gmail.com

"AŠ NEGYVENU TAMSOJE". Pokalbis su muzikantu Rauliu Midonu

Radijo laida "Aklas pasimatymas" "Gold FM" eteryje jau penktus metus kviečia į susitikimus, kuriuose diskutuojama įvairiausiomis temomis, griaunančiomis sienas tarp matančios ir nereginčios visuomenės dalies. Per šį laikotarpį kalbinta daug įdomių žmonių, užkrėtusių mus pozityvia filosofija. Nusprendėme pasidalinti įsimintiniausiais pokalbiais. Viena ryškiausių žvaigždžių, apsilankiusių "Aklame pasimatyme", yra prestižiniams "Grammy" apdovanojimams nominuotas amerikietis dainininkas, dainų autorius bei gitaristas Raulis Midonas. Jį, pernai atvykusį pasirodyti festivalyje "Kaunas Jazz 2018", pakalbinau drauge su kolega Kristijonu Bartoševičiumi. 

"Noriu kalbėti apie savo darbus, ne apie aklumą" 

R. Midonas gimė 1966 m. Naujojoje Meksikoje argentiniečio liaudies šokių šokėjo ir afroamerikietės šeimoje. Su broliu dvyniu nuo gimimo neteko regėjimo dėl netinkamos akių apsaugos kūdikių inkubatoriuje. Augdamas šokėjo šeimoje, su muzika Raulis susipažino labai anksti: "Muziką pamilau dar ankstyvojoje vaikystėje, kuomet drauge su tėčiu leisdavome laiką muzikuodami ir klausydami to meto įrašų iš didelės jo kolekcijos. Viskas prasidėjo nuo mušamųjų instrumentų: galėdavome ištisas valandas mušti bongo būgnus. Nuo šešerių pradėjau lankyti gitaros pamokas", – pasakoja dainininkas. 

Įvaldęs ir prisijaukinęs gitarą, išbandęs savo vokalo galimybes, dainininkas muzikinę karjerą pradėjo 1993–iaisiais – iš pradžių pritardamas tokioms žvaigždėms kaip Shakira, Christina Aguilera, Julio Iglesias ir kitoms. Įgijęs patirties ir sulaukęs pasisekimo, vėliau ryžosi pradėti solinę karjerą ir persikėlė į Niujorką, kur 2005–aisiais išleido pirmąjį albumą "State of Mind". Iki šiol R. Midonas išleido 11 solinių albumų, bendradarbiaudamas su tokiais muzikos herojais kaip Herbis Hancockas, Stevie Wonderis ir Billis Withersas. Jo albumas "Bad Ass and Blind" (liet. "Aklas niekšelis") 2017 m. buvo nominuotas geriausio džiazo muzikos albumo kategorijoje. Klausiame, kodėl muzikantas taip pavadino šį albumą. 

"Tai buvo bandymas atkreipti dėmesį į savo kūrybą, į tai, ką darau. Myliu savo darbą ir muziką, pastaruoju metu net pats rengiu ir projektuoju savo įrašus (turiu tam specialiai pritaikytą programinę įrangą, leidžiančią savarankiškai juos redaguoti), didžiuojuosi tuo, ką darau, o manęs žmonės iki šiol tebeklausia, kaip sekėsi dirbti su S. Wonderiu. Žinoma, ta patirtis buvo šauni. Bet noriu kalbėti apie savo darbus. Ir man pavyko – dabar visi klausia apie "Bad Ass And Blind", – šypsosi dainininkas. 

Teiraujamės, kada jis jaučiasi geriau – muzikuodamas komandoje ar kurdamas vienas? 

"Muzika, bendrąja garsų kūrimo prasme, yra bendradarbiavimo menas. Labiau individualus yra medžiagos kūrimo procesas – žodžių, muzikos rašymas. Dažniausiai tekstus ir muziką rašau vienas. Bet abu variantai turi savų pliusų. Kai scenoje esi su kuo nors kitu, gali energetiškai labiau įaudrinti publiką. Tuomet prasideda daug kitų procesų, sukeliančių visai netikėtus dalykus ir, dažniausiai, teigiamus. Kita vertus, kai esi scenoje vienas, turi ypatingą laisvę savo kūrybai. Pats susikuri aplinką, kurioje atsiranda neribota galimybė įtraukti žiūrovą. Labai vertinu ir myliu šią laisvę", – apibendrina R. Midonas. 

"Aklumas – tai tik viena mano savybė" 

R. Midonas iškelia paradoksalią mintį, kad šou versle aklumas gali būti vertinamas teigiamai, nes pasitarnauja kaip išskirtinis bruožas, padedantis "nesusilieti" su kitais atlikėjais: "Aklumas turi svarbų poveikį – jis išskiria iš minios. Be Rėjaus Čarlzo ir S. Wonderio tokiu lygiu dirbančių ir populiarių neregių dainininkų nėra. Aklumas yra tas bruožas, kuris kitų atlikėjų kontekste tam tikra prasme padeda mane įsidėmėti." 

Klausiame, ar muzikantas kada nors turėjo scenos baimę? Gal aklumas padeda kaip nors su ja tvarkytis? 

"Gyvenime esu pakankamai drovus žmogus ar bent jau toks buvau anksčiau. Bet scenoje visuomet jaučiausi puikiai. Aš noriu eiti į sceną, visada norėjau. Žinoma, yra tekę jaudintis viešuose renginiuose, pavyzdžiui, pirmą kartą dalyvaujant televizijoje. Bet baimės scenoje neturiu. Paprasčiausiai užsiauginau pasitikėjimą savimi ir išsiugdžiau tam tikrą mąstyseną, padedančią susikoncentruoti prieš koncertą." 

Man įdomu, kaip dainininkas tvarkosi su dėmesio našta. Aklieji, ir būdami nežinomi, gatvėje sulaukia besistebinčių ar gailestingų žvilgsnių. Kaip tas dėmesys veikia garsaus žmogaus gyvenimą? 

"Tai vienareikšmiškai vargina. Todėl dažnai, ypač kelionėse, esu itin vienišas. Keliaujant po naujas vietas ir bandant susiorientuoti nepažįstamoje erdvėje, man nuolat reikia palydovo pagalbos. Dėl šios neišvengiamos priklausomybės vėliau turiu atstatyti savo vidinę harmoniją, pabūdamas vienas. Tad daug laiko praleidžiu viešbutyje, užuot kur nors ėjęs pasivaikščioti. Tiesiog daug laiko rašau, kuriu muziką... Nors, žinoma, visaip būna, nesu atsiskyrėlis. Bet kur kas geriau jaučiuosi likdamas su savo mintimis vienumoje. Neišgyvenu dėmesio pertekliaus dėl aklumo, nes pasirinkau požiūrį, kuris man patogesnis. Dabar nebekreipiu dėmesio į tai, ką galvoja kiti arba kodėl jie į mane atsisukinėja. Jei anksčiau būdavo aišku, kad į mane žiūri tik dėl regėjimo negalios, tai dabar galvoju, jog žmonės atpažįsta mane dėl kuriamos muzikos. Bet viskam reikia laiko. Bent jau man jo reikėjo labai nemažai, kad ir pats save teisingai vertinčiau. Juk mes, žmonės, tokie įvairūs: vieni žemaūgiai, kiti turime kažkokių mąstymo apribojimų... Juk aklumas nepaverčia manęs išskirtinai kitokiu žmogumi. Tai tik viena mano savybė, tik "kažkas" apie mane. Vienas nedidelis dalykas. Savybė, kuri skatina tyrinėti gyvenimą, atkreipiant dėmesį į kitokius dalykus. Matymas savaime yra labai paveikus, todėl daugeliui atrodo, kad jo netekus, sustoja ir pats gyvenimas. Kad įsivaizduotų mūsų būseną, žmonės bando užsimerkti. Bet šis potyris visai nepanašus į tai, ką jaučiame mes, nematantieji nuo gimimo. Mes nesame tamsoje, kartoju tai kasdien. Kad sužinotum, kas yra laimė, turi išgyventi liūdesį. O kad suprastum, ką reiškia tamsa, visų pirma turi pamatyti šviesą", – užsidegęs pasakoja dainininkas. 

Kalba pakrypsta apie stereotipus. "Jų yra daug. Pavyzdžiui, kaip ir tas, kad aklieji geriau girdi. Natūralu, kad jei labiau kliaujiesi kažkuria jusle, ji turi didesnę svarbą. Žmonės klausia, ar tai daro mane geresniu muzikantu. Visiškai ne. Didžioji dauguma puikių muzikantų, kuriuos pažįstu, regintieji", – sako atlikėjas. 

Anot jo, nereikėtų į vieną vietą suplakti dviejų atskirų dalykų. Muziką girdime visi nepriklausomai nuo regos aštrumo. Tačiau kitose srityse klausa neregiui tiesiog užima didesnę svarbą nei regintiesiems. Susipažindamas su kitais, jis daugiau dėmesio skiria pašnekovų balsams, ką jie šneka, o ne išvaizdai. "Žmonės manęs klausia: "Ar tu įsivaizduoji, kaip atrodo mano veidas?" Ne, visai ne. Ir man tikrai nerūpi, kaip atrodo tavo veidas. "Ar nori mane paliesti?" Tikrai ne. Lygiai taip pat nenoriu, kad liestum mano veidą. Manau, kad žmonėms sunku tai suvokti. Aš visiškai be jokio nusistatymo galiu šnekėti su fiziškai bjauriu žmogumi. Jei jis turi ką pasakyti, aš mielai išklausysiu. Man visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Tai labai sudėtinga išaiškinti. Ypač, kai sutinku gatvėje vaikinus, pasišnekame, jie sako: "Nagi, Rauli, nejaugi tau neįdomu, kokia ji stora?" Ne, man nė velnio tai nerūpi. Nenoriu, kad man apie tai pasakotumėt, verčiau net nekalbėkit! Ir žinote, tai momentas, kurį aklume myliu – aš nesu apgautas vizualaus paveikslo! Būtent todėl mano mėgstamame dokumentiniame filme apie R. Čarlzą (2004 m. sukurtas muzikinis biografinis amerikiečių filmas "Ray", aut. past.) man nepatiko scena su moterimi, ta dalis, kur jis sako: "Aš, palietęs moterų riešus, galiu pasakyti, jos gražios ar ne..." Viskas, apie ką tokia scena, mano nuomone, liudija, yra požiūris, kad tau rūpi, ką regintys aplinkiniai galvoja apie moterį, su kuria esi. Ir tai yra visiškas šlamštas. Užtenka susimąstyti vien apie tai, ar gyvenimo pabaigoje tikrai ketini būti šalia moters, kuri, anot kitų, tiesiog gerai atrodė?" – atvirauja "Grammy" apdovanojimų nominantas. 

"Noriu pajusti, kad padariau kažką ypatingo" 

Užbaigdami pokalbį klausiame dainininko, apie ką jis kuria ir koks grįžtamasis ryšys daro muzikantą laimingą. 

"Kai kurios mano dainos yra apie tai, apie ką ir visos dainos apskritai... Rašau meilės dainas. Pastaruoju metu bandžiau daugiau rašyti iš neregio perspektyvos, nes šių spalvų mano dainose nebuvo pakankamai", – apie savo kūrybą pasakoja atlikėjas. Jis prasitaria norintis atrasti kalbą, kurioje didesnę svarbą įgautų nevizualios detalės, tai, ką galima pajusti ne per matymą. "Rašymas savaime yra vizualus: daugybė vaizdinių, aplinkos, spalvų aprašymų... Klausimas, ar galiu sukurti kalbą arba taip ją panaudoti, kad ji atskleistų mano patirtį. Tokią, kurią ir kiti žmonės galėtų suprasti. Šiuo metu tai savotiška mano užduotis. Bet šiaip daug rašau apie santykius, mąstau apie pasaulį... Esu filosofiškas žmogus. Netgi studijavau neprofilinę filosofijos discipliną koledže, iš filosofų – Šopenhauerį, Nyčę, Hegelį. Geriausias įvertinimas, kai mano kūryba paliečia kitą. Pavyzdžiui, dalijant autografus kas nors pasako: "Mes grojome tavo dainą per savo vestuves..." arba "Tavo daina buvo mūsų pirmas šokis..." Kiekvieną kartą, kai taip dalyvauji kieno nors gyvenime, tai tampa dovana. Kažkuo, kas mane priverčia kaskart sudrebėti. Tokie dalykai yra sunkiai suvokiami... Jie parodo, kad gyvenime darai kažką ypatingo." R. Midono muzikos pasiklausysite paspaudę nuorodą, o visą pokalbį su atlikėju išgirsite laidos įraše. 

"Aklas pasimatymas" sekmadieniais nuo 12 iki 13 val. GOLD FM eteryje. Laidos redaktorė – Lina Puodžiūnienė. www.goldfm.lt 

Pirmoji nuotrauka: autorės Irmos Jokštytės portretas. Irmos akys didelės, plačiai atvertos, plaukai – dengiantys pečius, kiek banguoti, taisyklingų bruožų veidas rimtas, susikaupęs. Ji dėvi tamsią palaidinę.  

Antroji nuotrauka: R. Midonas koncertuoja festivalyje "Kaunas Jazz 2018". V. Suslavičiaus nuotrauka. Atlikėjas nufotografuotas iš šono, matomas iki pusės. Dalį R. Midono krūtinės dengia gitara, kuria jis kaip tik šią akimirką intensyviai groja – taip greitai, kad fotoaparatas nespėjo užfiksuoti stygas braukiančios dešinės rankos ir ji matoma neaiškiai. Juodaodis Raulis vilki baltomis juostelėmis dryžuotu švarku ir baltais marškiniais (viršutinė saga atsegta), dainininko galvą dengia angliško stiliaus kepurė su snapeliu (kiek primenanti beretę), akis – apvalūs tamsūs akiniai metaliniais rėmeliais. Jis dainuoja ir šypsosi. Fonas – tamsus, galima nuspėti tolumoje švytinčias scenos šviesas. Nuotrauka kupina vitališkos energijos, būdingos šiam dainininkui.