NAMAI KAIP IŠŠŪKIS

Henrikas Stukas, henrikas.stukas@gmail.com

KAI DAIKTAI IŠSISLAPSTO

– Po paraliais! Kad tave šimtas gegučių užkapotų! – taip iš krūtinės gilumos ir veržiasi riebus, spirgantis keiksmažodis. 

– Tu net negali įsivaizduoti, kiek laiko jų ieškojau. Visus namus iščiupinėjau, vėliau išverčiau ir iškračiau. Neradęs, pasikviečiau talkininką. Vis tiek – tuščios paieškos. Jau suabejojau savimi. Gal jų iš viso nebūta? Turbūt kur nors išleidau, o gal kam atidaviau... 

– Tu tik pagalvok, tiek metų prabėgo ir še tau, Martynai, devintinės – atsirado. Ką man su jais, tiek nuvertėjusiais, dabar veikti? O tada taip stigo, net greitąjį kreditą teko forminti. Kažkoks absurdas rasti senoje barzdaskutės dėžutėje... Nejaugi tikrai ten slėpiau? 

Su panašiomis situacijomis, matyt, ne vienas esame susidūręs. Dalindamiesi asmenine patirtimi ir žinovų patarimais, mėginsime ieškoti sprendimų, kaip išvengti tokių nemalonių nutikimų. 

Bronė, 81 metų: 

Nematančiam žmogui buityje svarbiausia, kad daiktas turėtų griežtą savo vietą. Ši tvarka, esant reikalui, padeda greitai jį aptikti. Didžiausia katastrofa ištinka, kai aplanko dukra ir man ką nors "sutvarko", tuomet nutinka kaip toje pasakoje "Dangus griūva". Prireikia nemažai laiko ir pastangų viską sudėlioti į įprastas vietas. Nors esu garbaus amžiaus, bet gana gerai atsimenu, kur kas yra sudėta. Štai kosmetika guli viršutinėje spintos lentynoje. Kremus ir kvepalus laikau ne vienoje vietoje. Tarp daiktų yra tarpai. Kremus atskiriu pagal dėžučių, indelių formas. O lūpdažį perku tik vieną, kad nesupainiočiau spalvos. Virtuvėje taip pat geležinė tvarka: jokia interpretacija negalima. Kartais nutinka taip, kad daiktas atsiduria ne savo vietoje. Tada, įsivaizduodama patalpos erdvę, ieškau ir po kurio laiko jį surandu. Mano amžiuje kartais nutinka taip, kad ieškai, ieškai norimo daikto ir... nesurandi. Tada pradedi galvoti, kad kažkam davei, padovanojai ir... nusiramini. O po kiek laiko – šmaukšt! Ir užčiuopi prapuolenį. Vieni daiktai dažniau, kiti – rečiau naudojami. Turiu dvi spintas: vienoje laikau paltus ir striukes, kitoje – likusius drabužius. Pastaroji spinta padalinta į dvi dalis: vienoje pusėje kabo naudojami rūbai, kitoje – ne. Pasikeitus sezonui rūbelius sukeičiu vietomis. Esu mezgėja, turiu įvairiausių siūlų. Juos man regintysis sudeda pagal spalvas ir derėjimą. Ant konkretaus siūlų maišelio brailio raštu užrašau kortelę. Kol kas pirštai jautrūs. Visus drabužius skiriu pagal siūlo struktūrą. Sunkiau būna, kada išvažiuoju ilsėtis. Tačiau ir susikrovusi lagaminą žinau, kur kas išdėliota, tad atvažiavusi į poilsiavietę, daiktus į spintą sudedu griežta seka, taip, kaip namuose. 

Raminta, 26 metai: 

Griežtos daiktų susidėjimo sistemos neturiu. Tačiau nemėgstu improvizuoti, nes neradus daikto, tenka prašytis matančiųjų pagalbos. Štai neseniai nukrito darbinės pirštinės. Ieškojau nuosekliai, pritūpusi, bet nesėkmingai. Pasikviečiau likimo draugę, abi centimetras po centimetro apčiupinėjome grindis – veltui, teko kviesti pagalbą. Tiek dėliodama daiktus, tiek jų ieškodama vadovaujuosi savo atmintimi ir erdviniu mąstymu. Neseniai persikrausčiau gyventi į kitą miestą. Teko per kelis kartus vežtis daiktus. Neregei tai – tikras iššūkis. Tačiau nieko baisaus nenutiko, susitvarkiau. 

Gyvenu su nerege drauge. Iš pradžių pasitaikė įvairiausių nesusipratimų, dabar mes jau išmokome sugyventi. Buto erdvę pasiskirstome po lygiai. Mudviejų daiktai griežtai vienos nuo kitos atskirti. Draugė turi vieną, o aš kitą komodą. Sudėtingiausia buvo susigaudyti šaldytuve. Tai aš, tai ji kažko nerasdavome. Todėl nusprendėme viena kitai sakyti, ką nupirkome, kokioje lentynoje ir kokioje jos pusėje padėjome.  

Pati daiktus dėlioju pagal dydį ir eiliškumą. Pirmoje eilėje – didžiausi, antroje – mažesni, trečioje – mažiausi. Sunkiausia orientuotis vonioje. Šampūno ir plaukų kondicionieriaus buteliukai būna identiški, todėl juos žymiuosi įbrėžimais ar įplėšimais. 

Rimantas, 51 metai: 

Gyvenu vienkiemyje. Įvairiais daiktais tenka naudotis ne tik namuose, bet ir tvarte, kluone, kur darbus atlikti gali tik su tam tikrais įrankiais ar padargais. Natūralu, kad norėdamas ką nors surasti didelėje ir sienų neįrėmintoje erdvėje, turiu sau susikurti patogią aplinką. Visi man reikiami daiktai, įrankiai, agregatai sudėti stalčiuose, lentynose ar dėžėse. Štai įrankiai: atsuktuvai, plaktukai, replės ir t. t., sudėti specialioje spintelėje. Tik aš vienas žinau sudėjimo tvarką. Kitiems griežtai draudžiu ką nors liesti. Namuose taip pat yra tvarka ir aiški kiekvieno daikto vieta. Daiktus sudedu iš eilės. Man svarbu, kad juos surasčiau be grabaliojimo ir kad ieškant kiti, šalia esantys, daiktai nepabirtų. Ypač man aktualūs degtukai. Dažniausiai valgyti gaminu ant "plytos", t. y. viryklės, kūrenamos malkomis. Viryklė yra su taip vadinamuoju "koptūru", mūreliu viršuje krosnies kaktos, ant jo ir laikau degtukus. Kiekvieną dieną tenka gaminti maistą ne tik sau, bet ir ruošti pašarą gyvuliams. Savo vienkiemyje tiksliai žinau, kur yra tvartas, kluonas ar rūsys. Sandėliuke virš rūsio laikau gyvuliams skirtus pašarus. Juos esu supylęs į 200 litrų talpos statines, atskiras avims ir karvėms. Semdamas žinau, kurioje – avims, o kurioje – karvėms. Sunkiau su puodu, kuriuo semiu. Kartais jį tiesiog numetu, o tada vaikštau ir spardau orą. Laimei, čia nedaug daiktų ir "pradingėliui" gana greitai įspiriu. Tvarte orientuojuosi pagal atramines sijas. Atidaręs duris ištiesiu ranką ir apčiuopiu pirmąją siją; jos kairėje stovi telyčia, dešinėje – karvė. Už telyčios yra kita sija, už jos – ožkų gardai. Atskiras pastatas skirtas avidei. Čia paprasčiau, pastate medinės tvoros. Pasiklysti neįmanoma. 

Tvarte būtiniausi įrankiai sudėti šalia įėjimo ir ne tik todėl, kad vos įėjęs galėčiau juos surasti, bet ir dėl to, kad gyvuliai jų nepasiektų ir nesusižeistų. Išmėžęs stengiuosi įrankius padėti ten, iš kur paėmiau.  

Daiktų vietos stengiuosi nekeisti. Štai neseniai perstatėme svetainės baldus. Kol įpratau, teko ne kartą kliuvinėti. Dažniausiai vadovaujuosi atmintimi. Kol kas nieko nesirašinėju, viską stengiuosi įsidėmėti. Kitiems problema, jei daiktai yra vienodi. Štai raktai. Jie yra tos pačios formos. Norėdamas juos atskirti, į rankas paimu dildę ir problemos nelieka. 

Tiflopedagogė Daina Vitkauskienė komentuoja 

Auksinė taisyklė – žmogus daiktus turi susidėti pats. Juos jam tereikia paduoti į ranką. Didžiausia ir skaudžiausia klaida, kai už neregį daiktus sudeda kitas ir jam pasakoja. Aišku, svarbu, kad daiktas turėtų savo vietą. Štai žirklės – antrame stalčiuje, o vaistai – viršutinėje lentynėlėje. Jei nesurandate daikto – reikia nesinervinti ir pirštais atsargiai braukti paviršiumi. Nuosekliai apčiupinėti kiekvieną daiktą. "Pasislėpusio" daikto patartina ieškoti pagal jo faktūrą, medžiagiškumą. Ypač atidžiai reikėtų parinkti vietą daiktams, kuriais galima susižeisti. Jei nutiktų, kad nerandamas pavojingas daiktas, reikėtų į pagalbą pasikviesti regintįjį. Tačiau neregiai klaidingai mano, jog regintieji kiaurai mato per spintų duris ar per daiktus. Ilgai nerandant ieškomo daikto, pagalbininkas neretai apšaukiamas. To daryti nevertėtų. Taip pat patariu kiekvienam susikurti savo daiktų žymėjimo sistemą. Tai gali būti užrašas, šiurkšti medžiaga ar raištelis. Nukritus daiktui, paieškos būdai yra skirtingi. Vienas dalykas, kai nukrenta skambantis daiktas: jį aptikti yra lengviau, nes mes girdime, kur jis nukrito. Kita kalba, nukritus minkštam daiktui. Tada pritūpus, rankomis reikėtų ieškoti aplink save. Nuosekliai braukti delnais, lyg plautume grindis iš kairės į dešinę, ir iš dešinės į kairę. Kitas būdas – braukti rankomis braižant kryžių iš viršaus į apačią, tuomet vėl grįžti į centrą ir iš kairės braukti į dešinę, po truputį slenkant pirmyn.  

Daiktų išsidėstymo sekos nederėtų dažnai keisti, nebent iki tol buvusi jums nepatogi. Keičiant daiktų seką vertėtų laikytis tam tikrų principų: arčiausiai sudedami maži ir smulkūs daiktai. Už jų dedami didesni. Jei nepaisysite šios taisyklės, braukdami pirštais išvartysite daiktus ir teks jų ieškoti. Dedant drabužius, rūšiuokite juos pagal medžiagos faktūrą. Dėkite vieną šalia kito ar į krūvelę, bet jokiais būdais ne už jos. Svarbu pačiam drabužius susilankstyti ir juos "susisluoksniuoti". Ypač tai sunku daryti nuo gimimo nematančiam. Šiuo atveju svarbu ne grožis, dažnai primetamas reginčiųjų, o patogumas. Svarbiausia pirštais užčiuopti visus daiktus.  

Kalbant apie retai naudojamus daiktus, svarbu juos sudėti logiškai. Kuo mažiau daiktas naudojamas, tuo toliau ar giliau jis turėtų būti padėtas (aukščiausioje lentynoje, sandėliuke, balkono lentynoje).  

Kiekvieną dėžę pažymėkite arba užrašykite etiketę. Patartina naudoti užrašines. Jaunimas dažniau užsirašo mobiliuosiuose telefonuose, o vyresni naudoja brailio raštą arba garsines užrašines. Norėdami išvengti papildomų rūpesčių, nedėkite vieno daikto į kitą. Taip padarius, bus labai nepatogu ieškoti. Išimtis – pinigų banknotai. Juos reikėtų dėti taip: viduje didžiausias – išorėje mažiausias. Kraustantis taip pat būtina tam tikra logika. Būtiniausius ir reikalingiausius daiktus susidedame į atskiras dėžes. Jos turi būti po ranka, nes nežinai, ko prireiks šiandien ar rytoj. Kitus daiktus dedame nuosekliai, juos rūšiuodami: vienoje dėžėje batai, kitoje – drabužiai, trečioje – indai ar kiti rakandai. Ant kiekvienos dėžės nepatingėkite užrašyti, kas joje yra. Taip sutaupysite daug brangaus laiko. 

Pirmoji nuotrauka: autoriaus Henriko Stuko portretas. Henrikas dėvi baltus marškinius prasegta apykakle ir nuoširdžiai, atvirai šypsosi. 

Antroji nuotrauka: neregiams svarbiausia turėti savą tvarką. Keturios spintos lentynos, jose sudėti drabužiai (megztiniai, marškiniai). Apatinėje lentynoje – įvairūs kiti daiktai (įmanoma įžiūrėti kelis apvalius indelius, kartoninę dėžutę įlenktu šonu). Drabužiai sulankstyti neidealiai – panašu, kad tai "sava" spintos šeimininko tvarka.  

Trečioji nuotrauka: tiflopedagogės Dainos Vitkauskienės portretas. Daina dėvi akinius tamsiais rėmeliais ir tamsią palaidinę, ant kaklo – pakabukas. Šviesūs plaukai – trumpi, žvilgsnis – tiesus ir atviras.