MŪSŲ ŽMONĖS

Henrikas Stukas, henrikas.stukas@gmail.com

VIENO GYVENIMO MELODIJA

Ne kiekvienas gali pasigirti tapęs vaikščiojančia legenda arba netgi vietovardžiu. Vilniaus mieste, Skroblų mikrorajone, gyvenantys neregiai dažnai savo susitikimus paskiria prie "Plepio kiosko". Nors jau keleri metai kaip to prekybos kioskelio nebėra, rajono gyventojams ta vieta taip ir liko paženklinta pirmojo savininko, neregio Sauliaus Plepio vardu. 

Duris praveria žvalus ir judrus ponas. Žvelgdamas į jį niekad nepasakytum, kad šiam neregiui ką tik sukako aštuoniasdešimt. Nugyventas ilgas ir turiningas gyvenimas, išauginti du vaikai, aplinkui spiečiasi keturių anūkų pulkelis, visuomet šalia mylinti ir rūpestinga žmona...  

Saulius nelinkęs didžiuotis savimi ar vardinti nuveiktų darbų, parašytų knygų ir straipsnių. Didžiausia ir nepamainoma vertybė jam – šeima. Šia tema jis, neslėpdamas pasididžiavimo, noriai bendrauja ir dalinasi savo išgyvenimais bei patirtimi. Jau buvau besiruošiąs standartiniam pokalbiui, bet S. Plepys netikėtai pasiūlė pagroti. Saulius neskubėdamas į rankas paima akordeoną. Švelniai, lyg čiuopdamas mylimos moters veidą, pirštais perbėga klavišus. Pasigirsta nedarnūs garsai. Sukaktuvininkas, nepaisydamas ne itin sklandžios pradžios, panyra į garsų pasaulį.  

O pradžia iš tiesų nebuvo lengva. S. Plepys gimė Šiauliuose. Tėtis buvo geležinkelietis. Tekdavo dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą. Vaikystėje persirgo sunkia tymų forma. Liga komplikavosi, prasidėjo smegenų žievės uždegimas. Sulaukus dvejų su puse metukų, užgeso pasaulio spalvos. Iki šiol atmintyje išlikusi nuotrupa: delnas, o jame – raudoni vabaliukai. Ir – karas! Vokiečių karininko dovanoti saldainiai, bombardavimas, šalia aidintys sprogimai ir tas nesibaigiantis duobėtas vieškelis, šeimai traukiantis iš Šiaulių... Kaimas, kuriame apsigyventa, nuo miesto nutolęs dešimt kilometrų. Tėčio rankomis iškastas bunkeris, ne kartą gelbėjęs namiškių bei kaimynų gyvybes...  

Neregio pirštai vis aistringiau čiuopia instrumento klavišus. Melodija tampa darnesnė ir tyresnė, šiek tiek primenanti traukinio ratų bilsmą, kuris trumpam sustoja Klaipėdoje. Pažintis su sena Rytprūsių vokiete, kurią tėtis iš gailesčio priėmė gyventi. Ji nemokėjo lietuviškai, kalbėjo tik vokiškai. Vienintelis Saulius greitai pramoko šios kalbos ir galėjo namiškiams pavertėjauti. O po to – kelionė į Kauno aklųjų mokyklą. Pažintis su brailio knyga, kurią kaip mylimą mergaitę, Sauliaus žodžiais tariant, slėpdavo po antklode, kad skaitant nesugrubtų pirštai. Aklųjų raštu knygų buvo vos kelios, nes naujoji valdžia iki karo leistas knygas sudegino. Vėliau laukė žingsniai į šachmatų pasaulį, kuriame Saulius nesijautė prašalaičiu. Vienais metais netgi tapo Lietuvos aklųjų šachmatininkų čempionu. Į jo gyvenimą nedrąsiais žingsneliais įžengė muzika, kuri Saulių lydi iki šiol. 

Akordeono garsai pripildo visą butą. Nerimastinga, lyg kažko išsigandusi melodija nuvilnija į pokario laikų Vilnių. Tas metas S. Plepio gyvenime buvo itin sudėtingas. Sauliaus pasirinkimas buvo pragmatinis – Vilniaus universitete jis ėmėsi rusų kalbos ir literatūros studijų. Tuo metu studijuojantys neregiai buvo tikra retenybė, todėl kolegos studentai, nežinodami kaip su jais bendrauti, pasirinkdavo "tylos kelią". Jie nebuvo itin draugiški. Saulius atsidūrė savotiškame vakuume. Laimei, atsirado tikras draugas Borisas Puzinas. Jis padėdavo ruoštis egzaminams ir tapo neregio akimis. Atmintyje iki šiol gyvas rusų kalbos dėstytojos nusistebėjimas, kaip nematantis studentas iš sunkiausios disciplinos – rusų gramatikos istorijos – sugebėjo gauti aukščiausią įvertinimą. 

Instrumentas prabyla švelniai ir romantiškai, primindamas pirmąją meilę ir kovą dėl jos. Galbūt, išgyvenus drauge penkiasdešimt metų, tai gali pasirodyti juokinga, bet Saulius nebijo pripažinti, jog lemiamus žingsnius žengė ne jis, bet mylimoji Julija. Draugystė užsimezgė ne iš karto. Vienas prie kito pratinosi iš lėto. Jau draugavo dvejus metus, kai kartą mylimoji pasakė, jog daugiau neverta susitikinėti. Sauliui tai buvo tikras smūgis. Atsivėrė bedugnės juoduma. Praėjo keli mėnesiai. Netikėtai jis sulaukė skambučio. Skambino mylimoji. Ji pasiūlė susitikti. Saulius, nenorėdamas dar kartą nusivilti, suabejojo. Laimei, Julija nesitraukė. Tada laukė svarbi kelionė į Kauną. Ten gyveno Julijos brolis. Išrinktosios tėvelis buvo žuvęs Vorkutos anglių kasyklose. Brolis, norėdamas sesei gero, suabejojo jos galimybe gyventi kartu su neregiu. Julija nepaklausė ir savo gyvenimą susiejo su Sauliumi.  

O pirštai vis bėga ir bėga instrumento klavišais. Melodija įgauna didybės ir drąsos. Ne veltui S. Plepys visą savo darbinę veiklą buvo vadovas. Iš pradžių dirbo Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus miesto ir rajono valdybos pirmininku, vėliau – "Mūsų žodžio" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. O kur dar vadovavimas leidyklai ir aklųjų istorijos muziejui! S. Plepys nepasidavė valdžios pinklėms. Jis taip ir netapo klasikiniu "sovietiniu viršininku". Pavaldiniai jam visų pirma buvo bendradarbiai ir kolegos. Jis niekada nesijautė aukščiau kitų. Sauliui administracinis darbas ne itin patiko. Nuo rutinos gelbėjo ilgus metus rengtas tiflologinis žodynas.  

...Ir vėl muzikos garsai pakinta, perkeldami į nerimastingus Sąjūdžio laikus. Tada jau buvo prieinamos ir neblokuojamos užsienio radijo stotys. Saulius mėgo klausyti BBC radijo iš Londono, transliuojamo rusų kalba. Kartą jis pamėgino dalyvauti šios stoties rengtoje viktorinoje. Po kiek laiko sulaukė netikėto skambučio – susitikti kvietė du į Lietuvą atvykę BBC žurnalistai. Sauliui pasiūlyta tapti neetatiniu korespondentu ir rengti komentarus laidai "Argumentai". Taip S. Plepys, vienintelis iš nereginčiųjų Lietuvoje, dvejus metus dirbo BBC radijo stotyje. Už gautus pinigus jis vienas pirmųjų neregių tapo smulkiuoju verslininku, nusipirko prekybos kioską.  

Melodija rimsta, tyla, pradeda tekėti neskubria vaga, kaip gyvenimas žmogaus, išėjusio į užtarnautą poilsį. Saulius nesėdi sudėjęs rankų. Prieš gerą dešimtmetį jis išmoko dirbti kompiuteriu ir dabar laisvai nardo interneto platybėse, taip pat kompiuteriu mėgsta žaisti šachmatais. Pasitaikius progai, išvažiuoja žvejoti. Ši aistra, gimusi prieš šešiasdešimt metų, neblėsta iki šiol. Atmintyje iškyla šaltas žiemos rytas ir kelionė su broliu prie už Vilniaus tyvuliuojančio Ungurių ežero. Tada Saulius pirmą kartą pagavo pusės kilogramo ešerį. Vėliau aplankytas ne vienas ir ne du ežerai. Didžiausias laimikis laukė bičiulio Liongino Ragėno, taip pat aistringo žvejo, tėviškėje. Avilio ežere Saulius sugavo 5 kilogramų lydeką. O kokia žvejyba be kvapnaus dūmo? Ilgus metus jis rūkė pypkę. Šia aistra užsikrėtė nuo fotografo Antano Sutkaus. Sauliui patiko ne pats tabakas, o gardus dūmo kvapas. Nors jau kurį laiką nebepapsi, namuose garbingoje vietoje vis dar puikuojasi kelios pypkutės.  

Akordeonas nutyla, neregio pirštai jau nebelaksto instrumento klavišais. Melodija – tai lyg savotiškas gyvenimo pilnatvės atspindys. Kol ją groja nors vienas muzikantas, tol ji – gyva. 

Pirmoji nuotrauka: autoriaus Henriko Stuko portretas. Henrikas dėvi baltus marškinius prasegta apykakle ir nuoširdžiai, atvirai šypsosi.  

Antroji nuotrauka: Saulius Plepys groja akordeonu. R. Balčikonienės nuotrauka. Abi Sauliaus rankos liečia akordeono klavišus, veide – rami šypsena. Jis sėdi ant sofos, kitų kambario detalių nuotraukoje beveik nematyti.