LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

 


KAUKĖS 

Pagaliau jiedu susitinka 

apsilaupiusiame miestelio kultūros centre, 

pačiame Užgavėnių siautulyje. 

Jaunas daktaras 

šokdina miestiškai apsitaisiusią mirtį, 

sukasi, skraido tarp nerangių pavidalų, 

kojomis vos liesdami žemę, 

rankos ir žvilgsniai suartėja, susipina, 

kūnai susiliečia, vėl išsiskiria, 

abu elegantiški, mokyti, 

nepriekaištingai išmanantys savo amatą, 

abiejų akyse ugnis ir netramdoma aistra 

pergudrauti, įspėti, pagaliau – atsiduoti... 

Sukasi, skraido vos susiliesdami, 

lyg špagos kryžiuojasi žvilgsniai, 

lyg ugnis degina žinojimas. 

Gervės, gandrai ilgakakliai, 

uždraustų malonumų ragautojai, 

vilkai, vaistytojai, meškininkai, 

mainikautojai, čigonai, kareiviai, – 

visi vienodo kirpimo: 

pasaulio bastūnai ir perėjūnai, 

visi su kaukėmis, kad neatpažintų, 

neištemptų į lempos šviesą. 

Linksmybės tęsiasi, 

kaukės tobulai slepia veidus 

ir tikruosius ketinimus, 

tik daktaras nesislėpdamas šokdina 

amžiną savo konkurentę, 

atsekusią į provinciją net iš sostinės, 

abu nepriekaištingų manierų, 

tobulai išmanantys savo amatą, 

patiems neįtariant, vienas su kitu 

seniai susižadėję. 

 

* * * 

Trunka kokius trisdešimt metų, 

o aš iki šiol nesuprantu, 

kam tarnauju, – 

mūzai, jos apsišaukėlei antrininkei 

ar vis labiau kerojančiam savajam "aš". 

Pasalūniškam, pataikūniškam, 

neradusiam vietos po saule, 

nuolat priekaištaujančiam mažam tironui, 

kurį pats išsiauginau, 

maitinau geriausiomis knygomis, 

literatūros teorijomis, pažadais – 

vienas kitą sėkmingai apgaudinėjame iki šiol. 

Praėjo koks trisdešimt metų, 

greitai praeis penkiasdešimt 

nuo pirmųjų gautų įskaitų 

ir pirmųjų išlaikytų egzaminų, 

vis rečiau sapnuoju erotinius sapnus 

ir nesibaigiančius universiteto koridorius 

(galite į sveikatą juoktis, 

bet tie abu vaizdiniai man neatskiriami). 

...Tuomet žali pirmakursiai 

svajojome pakilti į žvaigždes, 

bet prieš tai – būtinai įsimylėti, 

kad pakilus būtų kur ir dėl ko sugrįžti. 

Praėjo koks trisdešimt metų: 

perskaityta kalnai knygų, 

prirašyta šūsnys baltų lyg sniegas lapų, 

permalta, persijota, pergromuluota 

daugybė svetimų minčių, – 

vien tam, kad po šitiek metų suprasčiau, 

jog nieko šitame gyvenime 

iki galo taip ir nesupratau. 

 

* * * 

Graikų ir romėnų išmintis, 

nemirtingi indų epai 

ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – 

kas daugiau belieka? 

Jaunystė praėjo, 

siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs užutekiai, 

hormonai – visi išsislapstė, 

ir pasaulis tapo baigtinis. 

 

DRUGYS 

Tai bus tiktai drugys, 

didelis naktinis drugys, 

skrendantis į žibalinės lempos šviesą, 

sukantis ir sukantis vis siaurėjančius ratus, 

besidaužantis į karštą jos stiklą, 

nusvylantis sparnus, krintantis... 

Tai bus tiktai drugys, 

bebalsis nakties paukštis, 

priviliotas pernelyg ryškios žvakės liepsnos, 

suklaidintas balto švytėjimo, 

trumpą akimirką 

patikėjęs šviesos iliuzija... 

Tai bus tiktai drugys 

ir nieko daugiau, 

neieškok jame anapusybės ženklų, 

paklydusių ar reinkarnavusių sielų, 

pamiršk visa, ką skaitei 

apie sąjungininkus ir antrininkus, 

visa, ką nemokytas jakių genties indėnas donas Chuanas 

pasakojo baltajam antropologui 

Karlosui Kastanedai – 

ši istorija visai ne apie tave. 

Tai tik drugys – 

tai ne tu! 

 

* * * 

Vis mažiau lieka laiko, 

vis beviltiškiau jo stinga 

net sapnuose... 

Vis gražesni skleidžiasi pavasariai, 

beveik tokie patys kaip anuomet, 

kelio pradžioje, laiko pilnatvėje. 

 

* * * 

Tarytum lupamo svogūno lukštas 

nukrinta kultūros luobas, 

daugelį metų saugojęs ir slėpęs 

kažin ką nepakartojama 

ir viešai neskelbiama, 

kažin ką labai unikalaus. 

Lengvai, sluoksnis po sluoksnio 

lupasi ir krinta, 

vyniojasi ir išsineria... 

Guli ant žemės prie kojų, 

toks apdžiūvęs, plonas ir pasigailėtinas, 

negailestingai apnuogindamas esmę 

(tik neklauskite, kaip ji atrodo – nežinau). 

Sluoksnis po sluoksnio 

svogūnas išsivynioja, nusilupa 

ir nelieka beveik nieko, net esmės, 

vien senstantis pretenzingas kūnas, 

kalkėjančios kraujagyslės, 

pelkėjanti sąmonė, 

seklėjanti atmintis, 

lyg alkani šunys persekiojantys 

jaunystėje nepatenkinti instinktai, 

neišsipildžiusios fata morganos, 

neparašyti rankraščiai, 

neužgyventi dvarai... 

Tobulai šitiek laiko kultūros luobas saugojo, 

tobulai, tik ne iki pabaigos. 

 

Manasis Aš 

Gimiau tėvynėje Lietuvoje 

po švelniavilniais lietuviškais debesimis, 

kur ramiai ribuliuodamas senelis Nemunas 

į Baltiją plukdo savo vilnis, 

o Baltija dosniai dalija gintarą, 

tą tikrąjį deivės Jūratės 

ir žvejo Kastyčio meilės įrodymą. 

Taigi gimiau tėvynėje Lietuvoje, 

ne kokiame žemės pakraštyje – 

Amazonės džiunglėse 

ar amžinai snieguotų Himalajų priekalnėse, 

budistų šventyklos pašonėje. 

Tai verktų ir kentėtų ten atsidūręs manasis Aš 

per specialias jo sunaikinimo apeigas, 

barbarų budistų mindomas, trypiamas, laužomas 

ir iš visų pusių genėjamas. 

Vargšas manasis Aš, 

paniekintas, sutryptas, sumuštas, 

subadytas, sušaudytas, 

gal net sukapotas į gabalus ir išsidalintas 

ar paaukotas kokiai tenykštei keturrankei dievybei – 

kas tuomet iš jo liktų, 

kas jį ten užtartų ir apgintų? 

Gera yra gimti tėvynėje Lietuvoje, 

bloga gimti ar atgimti Himalajuose, 

tarp žmonių, nežinančių 

ir gal niekada nesužinosiančių, 

kas yra Aš ir ką jis gali, 

kaip labai skauda pačiam Aš 

ir jo šeimininkui, 

kai jį šitaip baisiai kankina. 

Gera yra gimti tėvynėje Lietuvoje, 

kur niekas niekada nesikėsina 

į tavąjį Aš, 

kur jis gali augti ir klestėti 

lyg išlakus lietuviškų girių ąžuolas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]