NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

MATYTI NE DETALES, O VISUMĄ


Dovilė JuodkaitėPasitikdamas Tarptautinę neįgaliųjų dieną, Lietuvos neįgaliųjų forumas pakeitė pavadinimą. Dabar jis vadinasi Lietuvos negalios organizacijų forumas. Apie šiuos ir kitus dalykus, praktinius JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo aspektus, su Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidente Dovile Juodkaite kalbasi žurnalistas Alvydas Valenta. 

 

– Pradėkime nuo formalių dalykų: kodėl reikėjo keisti pavadinimą, kaip tai atsispindi internete, socialiniuose tinkluose? 

– Pakeitėme pavadinimą, logotipą. Šiuo metu vyksta įstatų registravimo procesas. Santrumpa liko ta pati – LNF, interneto svetainės adresas toks pat – www.lnf.lt, bet tiek savo svetainėje, tiek socialiniuose tinkluose jau prisistatome naujuoju pavadinimu. Pavadinimo pakeitimą siejame su dviem dalykais: pirmiausia, Lietuvos negalios organizacijų forumas vienija ne pačius neįgaliuosius, t.y. fizinius asmenis, bet juos jungiančias organizacijas. Taigi naujasis pavadinimas labiau atitinka esmę. Esame ne atskirų žmonių, bet negalios organizacijų forumas. Antra priežastis: norime savo veikloje atsisakyti tam tikrų žodžių ar terminų. Žodžiai "neįgalus" ir "negalia" giminiški ir artimai susiję, šiuo metu visiškai atsisakyti jų turbūt neįmanoma. Sąvoka "neįgalusis" plačiai naudojama teisėkūroje, viešajame gyvenime, tačiau yra tam tikras skirtumas tarp neįgalaus žmogaus ir žmogaus, turinčio negalią ar negalių. Mes galime turėti kokią nors negalią, bet ar nuo to tampame neįgalūs? Sąvoka "neįgalusis" visomis prasmėmis geresnė negu sovietmečio "invalidas", bet vis tiek ji yra šiek tiek stigmatizuojanti. 

– Pereikime prie JT Neįgaliųjų teisių konvencijos – tai kokybiškai naujas požiūris į negalią, besiremiantis visų pirma neįgalių žmonių teisėmis. Profesorius Jonas Ruškus yra ne kartą pastebėjęs, kad tai, kas mums dabar atrodo keista ir gal ne visai priimtina, po penkiasdešimt metų atrodys savaime suprantamas ir nediskutuotinas dalykas. Tačiau filosofija ir realybė dažnai skiriasi: Lietuvoje, remiantis šios konvencijos dvasia, vykdoma neįgaliųjų užimtumo reforma, orientuojamasi į atvirą rinką. Garsiai nepasakoma, kad socialinių įmonių turėtų nelikti, bet judama jų likvidavimo link. Aklieji turi seną tokių įmonių tradiciją, todėl jiems tai kelia nerimą. Kaip visą šią kampaniją vertinate jūs? 

– LNF veikia demokratiniais principais. Pastaruosius keletą metų šia tema tarp savęs daug diskutavome, ieškojome sprendimų. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje visiškai nesikeitė neįgalių žmonių užimtumo procentas, todėl natūraliai kyla klausimas, ar Lietuvoje neįgaliųjų užimtumui skatinti skiriamos subsidijos pasiekia tikslą, ar jos nukreipiamos teisinga linkme? Daugelis LNF narių pasisako už tai, kad turėtų būti keičiama dabar egzistuojanti sistema, o valstybės parama socialinėms įmonėms yra neadekvačiai didelė lyginant su tais neįgaliaisiais, kurie dirba atviroje rinkoje. Turint tai galvoje, buvo imtasi konkrečių veiksmų dabar egzistuojančią sistemą keisti. Taip, aklųjų ir kurčiųjų nuomonė šioje vietoje ne visada sutampa su bendra LNF nuomone, ypač dėl reformos įgyvendinimo terminų, pereinamųjų laikotarpių. Tais klausimais mes diskutuojame, tačiau laikomės nuomonės, kad pati neįgaliųjų užimtumo sistema turėtų orientuotis į tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką – valstybės lėšas nukreipti į paslaugas ir į pagalbą neįgaliajam įsidarbinant nesvarbu, kur jis dirbtų, atviroje rinkoje ar socialinėje įmonėje. 

– Strategija, jos įgyvendinimas, konkretūs žingsniai – čia dažniausiai ir kyla pačios karščiausios diskusijos. Šį rudenį parengti du Socialinių įmonių įstatymo projektai. Vieno jų autorius – LR Seimo narys Tomas Tomilinas. Šiame projekte akluosius bene labiausiai šokiravo tai, kad socialinėse įmonėse dirbančius žmones, kuriems nustatytas 30–45 proc. darbingumo lygis (tai prilygsta buvusiai II invalidumo grupei), siūloma subsidijuoti tik pusę metų. Motyvuojama tuo, kad pusės metų įmonei ir pačiam žmogui turėtų pakakti persiorientuoti, kažką pakeisti. Sakykite, ką gali žmogus per tokį trumpą laiką pakeisti savo gyvenime – pradėti ir baigti mokslus, įsisavinti naują specialybę? 

– 6 mėnesių laikotarpį matome ne kaip žmogaus ar darbdavio prisitaikymo prie tam tikrų sąlygų, bet kaip adaptacinį laikotarpį, per kurį turėtų paaiškėti, ar žmogui reikia papildomos pagalbos, ar jo darbo pobūdis atitinka jo galimybes. LNF nuomone, turėtų būti pereinama prie individualaus vertinimo. Imkime sunkios negalios žmogų, judantį neįgaliojo vežimėliu. Jeigu jam bus pritaikyta darbo aplinka, priemonės, jeigu jis pilnai galės dirbti administracinį darbą, galbūt apskritai nereikės kalbėti apie jokią valstybės subsidiją. Reikia vertinti ir spręsti, kokiu laipsniu darbo pobūdis atitinka negalią turinčio žmogaus galimybes, o ne tai, kokią subsidiją ir kiek laiko valstybė mokės darbdaviui. Gal žmogui labiau reikalinga pagalba darbo vietoje, lydimoji pagalba, o ne subsidija darbdaviui. 

– LR Seimo nario T. Tomilino siūlymas 5 proc. neįgaliųjų įdarbinti viešajame sektoriuje – vienareikšmiškai sveikintinas. Tačiau Lietuvoje kvotų sistemą, įdarbinant neįgaliuosius, prieš kokius 15–20 metų jau bandyta įvesti. Tada ji nesuveikė, ar manote, kad dabar gali suveikti? 

– LNF pasisako už kvotų įvedimą visoje darbo rinkoje. Tai motyvuotų ir skatintų žmones su negalia pamatyti kaip lygiaverčius darbo rinkos dalyvius, valstybėje skatinti neįgaliųjų užimtumą. Kvotų sistema kitose šalyse veikia sėkmingai. Manome, kad galėtų veikti ir Lietuvoje. Sistema gera jau vien tuo, kad tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui padeda pačiam įsivertinti, kiek neįgaliųjų jis galėtų įdarbinti. Kvotos yra galimybė neįgaliesiems atverti duris, kurios dabar yra uždarytos. 

– Kas būtų, jeigu kvotų darbdaviai nesilaikytų? 

– Skatinimas ar nuobaudos ir sankcijos – tai atskiras klausimas. Vien baudomis ir sankcijomis situacijos nepakeisi, bet specialus užimtumo fondas čia reikalingas. Surinktos į jį baudos už kvotų nesilaikymą būtų panaudojamos kitoms neįgaliųjų užimtumo priemonėms skatinti. 

– Kita JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostata, kelianti daugybę klausimų – įtraukusis ugdymas. Pati idėja, kaip ir neįgaliųjų įtraukimas į atvirą darbo rinką, sveikintina, tačiau kaip įsivaizduojate jos įgyvendinimą? 

– Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi įtraukiojo ugdymo koncepciją. Jos tikslas – sumažinti specialiųjų mokyklų skaičių, bet nekalbama apie tai, kad visos jos turėtų būti uždarytos. Specialiosios mokyklos sėkmingai galėtų tapti įvairiais ugdymo centrais ir šitaip rasti savo vietą ugdymo procese. Nemaža dalis negalią turinčių vaikų iki šiol yra neproporcingai nukreipiami į specialiąsias ugdymo įstaigas arba skiriamas mokymas namuose vien todėl, kad bendrojo ugdymo įstaigoje jiems nebuvo sudarytos sąlygos, mokykla bijojo imtis atsakomybės tokį vaiką ugdyti. Kai kurie dvylika metų taip ir prasimoko namuose. Čia, kaip ir keičiant įdarbinimo sistemą, svarbu matyti kryptį, o dėl konkrečių įgyvendinimo priemonių, terminų jau galima diskutuoti. 

– Visi, kam teko vaikystėje septynerių ar aštuonerių metų palikti tėvų namus žino, kas yra specialusis ugdymas ir šito niekada nelinkės savo vaikams, tačiau yra ir kita reikalo pusė – ugdymo kokybė. Aklieji rimtai abejoja, ar regėjimo negalią turinčiam vaikui tą kokybę bendrojo ugdymo įstaiga galės suteikti? 

– Mes vienareikšmiškai pasisakome už tai, kad specialiosios ugdymo įstaigos negali būti uždaromos, o vaikai mechaniškai perkeliami į bendrojo ugdymo mokyklas. Tačiau dabartinis Švietimo įstatymas kalba apie tai, kad įprasta mokykla turi teisę nepriimti mokytis neįgalaus vaiko. Mūsų pozicija – tėvai ir vaikas renkasi, kur jam geriau mokytis, tačiau, jeigu nusprendė lankyti šalia namų esančią bendrojo ugdymo mokyklą, ši negali atsisakyti jo priimti. Bendrojo ugdymo įstaigos priimti negalią turinčių vaikų neturėjo noro, sąlygų, priemonių. Mūsų reikalavimas, kad situacija keistųsi tiek kalbant apie norą, tiek ir apie priemones bei joms įsigyti reikalingas lėšas. Jeigu vaikas naudoja brailio raštą, tai be šiuo raštu prieinamų vadovėlių, specialių elektroninių įrenginių, jo ugdymas ne tik nebus sėkmingas, bet tai nebus ir įtraukusis ugdymas. 

– Šiais metais, minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, surengta žmogaus teisėms skirta konferencija. Kokios žmogaus teisių problemos vyrauja šiandieninėje Lietuvoje, o gal ir pasaulyje? 

– Šiemet sukanka 70 metų, kai 1948 m. buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Jai paminėti gruodžio 10 d. Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtas Nacionalinis žmogaus teisių forumas. Buvome vieni iš šio forumo organizatorių. Jame aptarti svarbiausi šių dienų žmogaus teisių klausimai ir aktualijos – rinkimai, informacijos prieinamumas, prekyba žmonėmis, smurtas artimoje aplinkoje. Visais šiais klausimais kėlėme ir neįgaliųjų teises. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]