BRAILIO RAŠTAS IR MES

Jamesas SCHOLESAS

MEKSIKOS KAIME


Tikras rašinio pavadinimas yra "Meksikos kaime. Bandymas pakeisti neigiamą požiūrį į akluosius." Jį parašė Jamesas Scholesas – 25 metų amžiaus brailio rašto vartotojas iš Bredfordo (Jungtinė Karalystė). 2017 m. "Onkyo" rašinių konkurse brailio rašto tema tarp jaunimo iš Europos jis apdovanotas 500 dolerių premija. Jau ketvirtus metus iš eilės Jungtinės Karalystės atstovai gauna bent vieną apdovanojimą šiame populiariame, prestižiniame rašinių konkurse. 

 

Šiandieninis tinklaveikos pasaulis sudaro galimybę mokytis, naudotis literatūra ir net megzti pažintis su bendraminčiais iš viso pasaulio. Tam reikia gerų komunikacijos įgūdžių. Neturint raštingumo pagrindų, sunku išreikšti savo nuomonę arba rasti darbą. Bet jei jūs aklas arba silpnaregis, kaip jums pasiekiama tokia svarbi gyvenimo sritis? Milijonams žmonių atsakymas į šį klausimą yra brailio raštas – reljefinė rašymo sistema, kurią išmokę akli žmonės gali skaityti ir rašyti įvairiomis kalbomis, taip pat užrašyti kitus simbolius, pvz., matematikos ir muzikos ženklus. Brailio raštas nenaudoja modifikuotos reginčiųjų rašto abėcėlės ar skyrybos sistemos, taigi, kartą ją išmokęs, aklas mokinys gali kartu su reginčiais bendraamžiais tobulinti skaitymo, rašymo ir kitus įgūdžius. 

Daugelyje pasaulio šalių brailio rašto pradedama mokyti nuo ankstyvo amžiaus. Deja, ne visi aklieji gali įgyti raštingumo pagrindus. Daugybė žmonių iš besivystančių šalių, kaimiškų vietovių patiria nepatogumų, nes trūksta brailio rašto mokytojų, finansavimo, o kai kur net nežinoma apie tokio rašto buvimą. Aš pasikalbėjau su meksikiete brailio rašto mokytoja Izabele Del Castillo. Iš jos išgirdau apie problemas ir neigiamą požiūrį į neįgaliuosius. Tai ji patyrė vaikystėje savo kaime. Supratau, kodėl dabar, būdama trisdešimtmetė, ji nori skleisti informaciją apie brailio raštą, jo mokyti, nes vaikystėje brailio rašto išmokti neturėjo galimybės. 

Izabelė gimė Tamuine, kaimo vietovėje Meksikos San Luiso Potosio valstijoje. "Čia gimusios neregės mergaitės laukia ateitis: sėdėti namuose įsispraudus į kamputį ir klausytis televizoriaus", –sakė ji. Tačiau mergaitei pasisekė, nes turėjo vyresnę seserį, kuri jai skaitydavo pasakas ir visokias įdomias istorijas vaizduotei ugdyti. Visuomenėje akla mergaitė susidūrė su problemomis – vietinė mokykla, kurią lankė jos visi broliai ir seserys, nesugebėjo mokyti aklos moksleivės, ir tik aštuonerių metų sulaukusi iš akių gydytojos ji sužinojo apie specialiosios mokyklos egzistavimą. "Tą dieną aš atėjau namo virpančia širdimi, laiminga, bet tuo pačiu išsigandusi. Mano galvoje kirbėjo daugybė klausimų." 

Deja, kai nuvyko į už dvidešimties mylių veikiančią artimiausią tokią mokyklą, Izabelei ir jos motinai teko nusivilti. Mokykla dirbo daugiausia su mokymosi sunkumų turinčiais vaikais, tarp kurių buvo tik vienas aklas mokinys. Ten brailio rašto mokytojo nebuvo. "Jie nusprendė nusiųsti darbuotoją į intensyvius dviejų savaičių kursus, kad jis galėtų mus išmokyti bent abėcėlę ir paprastų žodžių rašymo. Bet aš norėjau daugiau: skaityti pasakas ir galbūt pati jas kurti. Kuklios mokytojo žinios kartu su motinos nupirkta lentele ir grifeliu padėjo Izabelei per tris mėnesius pakankamai pramokti skaityti ir rašyti, kad galėtų lankyti mokyklą su reginčiais vaikais. "Man patinka iššūkiai, bet šioje mokykloje visi į mane žiūrėjo kaip į retenybę, nes taip priimta mūsų kultūroje." 

Galimybė gauti pritaikytus vadovėlius buvo labai ribota, o apie egzaminų klausimus brailio raštu niekas nebuvo girdėjęs. "Man patiko mokykla, naudojausi visa medžiaga, patekusia man į rankas. Kartais pati parašydavau pratybų klausimus svajodama, kaip būtų nuostabu, jei nereiktų laukti, kol mano bendraklasiai baigs egzaminą, kad galėčiau padiktuoti savo atsakymus mokytojams. Kliūtys man netrukdė; buvau laiminga galėdama lankyti mokyklą, kurioje, kaip maniau, galima išmokti visko". 

Tokio entuziazmo veikiama, Izabelė mokėsi pačiais geriausiais pažymiais, vėliau įstojo į universitetą, įgijo teisės bakalauro laipsnį. Tada ji jau nebesinaudojo lentele ir grifeliu, juos pakeitė nešiojamas kompiuteris su kalbos sintezatoriumi, tačiau brailio raštas atliko svarbiausią vaidmenį mokantis anglų kalbos – apie tai ji svajojo nuo vienuolikos metų. "Gebėjimas skaityti angliškus tekstus brailio raštu pagerino mano žinias ir padėjo geriau suprasti šią kalbą – kai skaitau pati, teksto turinys ir sakinių struktūra man labiau įstringa nei tada, kai klausausi." 

Lankantis Anglijoje, Izabelei atsirado galimybė pagaliau išmokti anglų kalbos brailio trumparaštį naudojantis brailio rašto mašinėle "Perkins Brailler" ir brailio užrašine. "Man padarė įspūdį greičio skirtumas, kai rašoma su šiais įrenginiais lyginant su lentele ir grifeliu. Aš neturiu nieko prieš šias priemones, bet žinau, kad yra geresnių." Šias žinias ji dabar siekia paskleisti Meksikoje: tris kartus per savaitę su savo regione gyvenančiais aklaisiais ir silpnaregiais bando pasidalinti raštingumo dovana ir kitais įgūdžiais, įgytais per savo gyvenimą. Jos jauniausias mokinys yra penkerių metų ir dar neturėjo galimybės lankyti mokyklos. Vyriausias – pensininkas psichologijos dėstytojas, netekęs regėjimo dėl ligos. Jo buvę kolegos dėl to pradėjo jo šalintis. Dabar jis mokosi naudotis brailio eilute, prijungta prie "iPad", ir vėl skaito psichologijos literatūrą. 

"Šiuo metu tai darau savanoriškai, tikėdamasi, kad mano mokiniams brailio raštas bus tarytum pasas, leidžiantis nukeliauti į realias ir įsivaizduojamas vietoves, kaip tai buvo man." Bandydama įtikinti žmones, kad jos projektas yra vertas dėmesio, ir įtikinti mokinius, kad jie turi teisę į išsilavinimą ir vietą visuomenėje, Izabelė susiduria su sunkumais. Tačiau pačios troškimas mokytis įrodo, kad turint tinkamą požiūrį, galima naudojantis skurdžiais ištekliais nuveikti labai daug. "Nesvarbu, nuo ko pradedate, kiekvienas žmogus turi teisę įgyti žinių ir įgūdžių, kad išreikštų savo asmenybę. Mano požiūris labai pasikeitė apsilankius Jungtinėje Karalystėje: pamačiau, kad akli žmonės galimybę mokytis čia laiko savaime suprantamu dalyku. Manau, kad tokią galimybę turi turėti kiekvienas žmogus". 

 

Iš anglų kalbos išvertė Audronė GENDVILIENĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]