SUKAKTYS

 

DEŠIMT METŲ MYLIME JUS!


Svetlana ŠulcSu šiuo šūkiu Neįgaliųjų naujasis teatras šiais metais lapkričio mėnesį paminėjo dešimties metų savo veiklos sukaktį. Teatras yra pasiekęs kūrybinės brandos, nuolat bendradarbiauja su teatro meno profesionalais – tai suteikia galimybę tobulėti. Jame dirba 34 neįgalūs žmonės, iš jų – 14 aktorių. Toks teatras Lietuvoje – išskirtinis reiškinys, kurio praktika įrodė, kiek daug galima nuveikti suvienijus įvairias socialines grupes bendram tikslui. Tačiau teatrui itin svarbu, kad jaudintų menas, o ne viena ar kita negalia. 

Naujasis teatras gali pasigirti turtingu, įvairaus žanro spektaklių repertuaru – per dešimt kūrybinės veiklos metų sukurta aštuoniolika spektaklių vaikams ir suaugusiems. Žiūrovai itin pamėgo "Stiklinį žvėryną", jautrią ir sukrečiančią Tennessee Wiliams pjesę. Spektaklis sėkmingai rodomas nuo pat teatro įsikūrimo pradžios. Komedijos mėgėjus traukia "8 mylinčių moterų" subtilus prancūziškas humoras (Robert Tomas pjesė), moterų problemas gvildena šiuolaikinės britų dramaturgės Ceril Čerčil pjesė "Neprilygstamosios" (kai kurios aktorės jau nebevaidina, todėl ji perdaryta į spektaklį "Atleisk man"). Misterijoje "Alter Ego" atgyja garsių dailininkų paveikslai ir skamba sakralinė muzika, spektaklis "Beauštanti" su Maironio poezijos sudabartinta interpretacija itin mėgstamas mokyklose ir regionų bendruomenėse. Pats naujausias spektaklis – "Kodėl aš čia?" žiūrovą panardina į akliną tamsą ir kviečia pasikliauti kitais pojūčiais. Naujasis teatras nepamiršta mažųjų žiūrovų: jiems yra pastatęs 5 spektaklius. Teatras siekia būti atviras naujovėms, įvairiems eksperimentams, nėra prisirišęs prie vieno režisieriaus ar konkrečios komandos. 

Neįgaliųjų naujojo teatro projektų koordinatorė Monika Nemanytė kalbina teatro direktorę Svetlaną Šulc (iki šiol daugelis ją pažinojome kaip Laimą Zemleckienę). 

 

M. N. Prisiminkite, kas buvo džiaugsmingiausia jums vadovaujant šiam teatrui? 

S. Š. Negaliu išskirti džiaugsmingiausio įvykio, bet visą tą laikotarpį mus lydėjo džiaugsmas, jis buvo kaip katalizatorius. Mūsų teatro misija – daryti žmogų laimingą: tu laimingas ir šalia tavęs esantis yra laimingas. Po 10 metų teatras išsisemia – taip teigia net didieji menininkai. Orientavomės labiau į pasiekimus, spektaklių kūrimą. Turėjome įsitvirtinti kaip teatras, išsilaikyti, kad egzistuotume. 

M. N. Darbo pradžioje jūsų energija buvo nukreipta į išlikimą, kad turėtumėte elementarius, bazinius dalykus – patalpas, automobilį vežioti neįgaliuosius į repeticijas ir pan. Tam reikėjo skirti visas jėgas, rašyti didelės apimties projektus, o dabar tarsi atsiranda daugiau vietos kūrybai. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? 

S. Š. Sutinku, bet tik iš dalies. Nuo pat pradžių buvo svarbu ne tik patalpos, transportas, bet ir kūryba. Prisimenu tarptautinius festivalius: kai mus pakviesdavo apdovanojimams, visa trupė spinduliuodavo džiaugsmu. Ne tik aktorių, bet ir viso kolektyvo akyse mačiau daug džiaugsmo. Džiugesys, kad nesame nurašyti, neįgalūs vargšiukai, kad galime. Kiekvienas įvertinimas, pripažinimas svarbus: suvoki, kad tu gali ne tik sau, bet ir pasauliui, o ir pasaulis gauna kažką iš mūsų. Mes ir būdami neregiai einame į sceną, ne tik einame, o net įvažiuojame neįgaliojo vežimėliais. Daugybė žmonių, atėję pas mus savanoriauti, patys pradėjo kurti savo verslus, nes gavo iš mūsų stiprybės impulsą: įsikūrė dar vienas teatras, muzikinė grupė, gimė naujų projektų. "Kaip tie neįgalieji gali, o ar mes, sveikieji, prastesni?" Gal jų ambicijos buvo užgautos? Aš džiaugiuosi, kuo daugiau menininkų, tuo geriau kultūrai. Kas mes be kultūros – nulis! Nebe žmonės! 

M. N. Ar jūs pritartumėte, kad mūsų darbas įkvepia kitus ir tas džiaugsmas dauginasi? 

S. Š. Popiežiaus Pranciškaus paskutinėje enciklikoje gražiai parašyta, kad "šventėti turime per džiaugsmą". Anksčiau būdavo daug kančios, asketizmo, senais laikais turėdavome kentėti. Būti džiaugsme yra žygdarbis. Vadinasi, einame teisingu keliu. Aišku, yra daug pavydo, nepasitenkinimo. Su tuo susiduriu. Kaip jūs galite džiaugtis būdami neįgalūs? Kokia čia jums laimė? Man gera, jei žmogus laimingas. Aišku, ne visada tai pavyksta. Svarbu, kur dedi akcentą. 

M. N. O su kokiais sunkumais, iššūkiais susidūrėte? 

S. Š. Man asmeniškai pats sudėtingiausias dalykas yra santykiai. Turi uždegti žmogų ta pačia idėja, jei nori eiti kartu. Tau norisi, kad visi degtų, siektų to paties tikslo, bet esame labai skirtingi. Jei kažko pareikalauji kaip teatro vadovė, kaip direktorė, žmogus sutrinka, nustemba, įsijungia jo gynybiniai mechanizmai. Tai mūsų vidiniai sunkumai. Kaip padaryti, kad žmogus nesijaustų išnaudojamas, džiaugtųsi tuo, ką daro? Mes kuriame nebaigę akademinių studijų. Aktoriai nežino, pavyzdžiui, kad einant į sceną turi viską paaukoti: savo kūną, psichiką, o kai ateini su savo "aš", tas "aš" ir reaguoja skausmingai – "aš nenoriu taip daryti", "man taip negražu" ir t.t. Sveikieji visose srityse, taip pat ir aktorystėje, gali daug daugiau, neįgalieji tą patį darbą paprastai atlieka ilgiau nei negalios neturintys žmonės. Kitas sunkumas – finansai. Kitose šalyse – Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje – panašūs teatrai gauna valstybės dotacijas. Mūsų veikla remiasi projektais: teikiame verslo planus, gauname kofinansavimą darbo vietų steigimui, bet kitą dalį privalome užsidirbti patys. Į mus žiūrima kaip į verslo subjektą, mūsų net patalpos nėra finansuojamos. Lietuvos kultūros taryba yra pagrindinis mūsų kultūrinių projektų finansavimo šaltinis. Mes ne tik kuriame spektaklius, bet neįgaliesiems sukuriame darbo vietas, o tai, mano manymu, yra didžiausia integracija, nes jokia reabilitacija to neatstos. Galime mokėti atlyginimus dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (anksčiau – darbo birža) dotacijų. Nesame joks užimtumo centras, o kuriame pridėtinę vertę. Dažnai savo spektaklius tiesiog dovanojame – rodome juos nemokamai. 

M. N. Manau, kad teatro stabilumą užtikrintų patalpos. Dabar kūrėjai turi galvoti, kaip atsisakyti kokio kabineto, kaip taupyti, išsiversti be valytojos etato... 

S. Š. Per paskutinį pusmetį kabinetų, kitų patalpų nuomos kainos kone patrigubėjo, išaugo komunalinių paslaugų kainos. Atsisakėme ne vienos patalpos, bet juk turime tvarkingai laikyti vienintelį teatro turtą – dekoracijas, rekvizitus, kostiumus. Po dvejų metų šiame name (teatras įsikūręs Jakšto g. 9) bus viešbutis – turėsime išsikraustyti. Jei savivaldybė suteiktų patalpas, mums būtų didelis palengvinimas, rastume, kas padėtų jas suremontuoti. 

M. N. LR Seime bus svarstomas socialinių įmonių įstatymas, o mes juk esame socialinė įmonė. Kol dar nesame tikri dėl to, kas įvyks ateinančiais mėnesiais, aptarkime, kokie teatro ateities planai. Juk čia dirbantiesiems tai labai svarbu. 

S. Š. Kasmet pastatome vidutiniškai po du naujus spektaklius. Pradėjome statyti spektaklį apie Vaižgantą, kuris bus skirtas moksleiviams, paaugliams. Pakvietėme kartu dirbti jauną režisierę Miglę Remeikaitę, kad pristatytume šį rašytoją patraukliai, šiuolaikiškai. Kuriame spektaklį "Meilės laiškai" – apie prancūzus, turinčius sąsajų su Lietuva. Buvęs mūsų darbuotojas Giedrius dirba Briuselyje, jis rado susidomėjusią mumis lietuvių bendruomenę Liuksemburge ir nedidelį finansavimą. Gal atsiras galimybė nuvežti šį spektaklį į užsienį, iki šiol buvome išvykę gastrolių tik į Lenkiją. Kuriame edukacinį spektaklį vaikams "Stebuklingo paveikslo beieškant" apie M. K.Čiurlionio kūrybą. 

M. N. Didelis jūsų, kaip teatro vadovės, nuopelnas yra tai, kad būdama itin atvira ir tolerantiška, nuo teatro įsikūrimo pradžios 2008 m. į darbą priėmėte net 8 asmenis su psichikos negalia (šiuo metu dirba 5). Daugelis darbdavių bijo tokios negalios žmonių, mano, kad jie pavojingi, agresyvūs, neprognozuojami... 

S. Š. Pas mus dirba tie, kurie kreipiasi, kurie išreiškia tokį norą. Aš tiesiog nematau negalios. Daug išmoko teatre tie, kurie to norėjo. Teatras mums visiems kaip priemonė nebijoti, išsilaisvinti. Ne visi ateinantys tampa aktoriais – teatras pasiūlo ir kitų pareigų. Kai kurie pirmiausia atlieka socialinio darbo praktiką, susipažįsta su projektine veikla, ne visiems aktorystė yra pašaukimas. Kiekvienam – savo. 

M. N. Kokios asmenybės jums labiausiai padėjo statant spektaklius, įgyvendinant teatro projektus? 

S. Š. Labai sunku išskirti. Prisimenu pirmąjį režisierių a.a. Artūrą Šablauską, kuris dirbo su mumis kaip su profesionaliais aktoriais, visiškai nekreipdamas dėmesio į mūsų negalias. Mums ypač padėjo scenografė Jurgita Jankutė, labai daug dirbame su scenos kalbos dėstytoja Rita Juodeliene. Didžiulį įspūdį paliko Romualdas Petkevičius – taiči treneris, kuris spektaklyje "Neprilygstamosios" įpratino prie šokio judesių. Kaip kolektyvą mus palaiko vienuolis Arūnas Peškaitis, jis mus aplanko prieš Velykas, Kalėdas. 

M. N. Malonu, kad paminėjote žmones iš įvairių sričių. Vadinasi, susitikimai įvyko ir praturtino. O kokie žiūrovų atsiliepimai jums labiausiai įsiminė? 

S. Š. Jie visada kartoja, kad labiausiai paveikia mūsų nuoširdumas, jis paperka, nemeluoja. Daugelis svarsto, kur yra mūsų stiprybė? Sako, kad mūsų spektakliai – tai kažkas gyva, labai tikra, natūralaus. Galbūt mes nemokame kai kurių aktorinio meistriškumo technikų, bet esame be galo organiški. Mūsų empatiškumas stipresnis, todėl mes paveikesni. 

M. N. Koks yra jūsų moto? 

S. Š. Norėčiau, kad po manęs žemėje būtų šviesiau. Kad aš būčiau kuo tobulesnis indas, kad Dievas veiktų per mane, laimintų – gal tai per daug religinis siekis. Galbūt aš to nesugebu, nedarau. Kaip sakė Jonas Paulius II: "Darau blogį, kurio nenoriu, o nedarau gėrio, kurio trokštu." Mes esame labai silpni kaip žmonės. Esmė ne tai – matai ar nematai (teatre daugiausia aktorių yra aklieji ir silpnaregiai), turi negalią, ar ne – tau dovanotas trumpas akimirksnis pabūti šioje žemėje. Tai didžiulė vertybė. Jei kitam įkvepiu drąsos, pasitikėjimo, vilties, pajaučiu kitą žmogų – man tai yra dovana. Kuo daugiau kuriu, tuo man pačiai ateina daugiau visokių gerų minčių. 

M. N. Ko palinkėtumėte sau ir jūsų įkurtam teatrui jubiliejaus proga? 

S. Š. Sau linkiu sveikatos ir stiprybės. Norėčiau ir toliau grimzti į žmogaus pažinimą. Vis labiau suvokiu, kad nuostabiausias dalykas ir stebuklas yra kitas žmogus – norėčiau pažinti, kiek įmanoma, kiek man yra duota, labai pradėjau tai suvokti. Mūsų teatrui linkiu dar labiau "sulipti" į vienį, labiau priimti vienas kitą, išmokti nematyti tų netobulumų mumyse pačiuose, kad eitume visi viena kryptimi, tuo pačiu keliu, nes tada čia bus daugiau šypsenų, daugiau juoko. Gal galime eiti tegu ir nesparčiais, nedideliais žingsniais, gal kai kada galime pastoviniuoti vietoje, bet itin svarbu, kad pasidžiaugtume vienas kitu. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]